Šeimų universiteto projektas atsiliepia į tėvų poreikį ir suteikia galimybę tėvams gauti taip reikalingų tėvystės, motinystės ir tarpusavio bendravimo žinių.
Šeimų universitetas kalbina darbų sūkuryje sutiktą vieną Šeimų universiteto bičiulių ir pagalbininkių – Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorę Danutę Puchovičienę.
– Kasdien susiduriate su realiomis tėvų ir vaikų bendravimo problemomis. Kokios yra pagrindinės šių problemų atsiradimo priežastys?
– Šeimoje vykstančios krizės paliečia kiekvieną vaiką. Kaip didžiausią blogybę vaikui įvardinčiau tėvų skyrybas. Nesvarbu kokio amžiaus bebūtų, tai stipriai paveikia vaiką psichologiškai. Dėl šios priežasties nukenčia jo mokymosi rezultatai, bendravimas mokykloje, socialiniai gebėjimai.
Iš esmės tėvų gyvenimas skyrium labai paveikia vaikus. Kartais tėvai negali būti kartu dėl materialinių priežasčių: vienas iš jų dėl šeimos gerovės turi emigruoti. Tai nėra taip blogai vaikui kaip po tėvų skyrybų, tačiau vaikas vis tiek jaučiasi vienas, jam trūksta vieno iš tėvų.
Kartais tėvai negali būti kartu dėl materialinių priežasčių: vienas iš jų dėl šeimos gerovės turi emigruoti.
Tėvelių nesutarimai irgi daro didelę žalą. Vaikas tampa labiau konfliktiškas, todėl spręsti konfliktines situacijas mokykloje tenka dažniau nei mokymosi problemas.
Tėvai dažnai susiduria su vaikų paauglystės problemomis. Tėvams dažnai trūksta žinių, patirties. Todėl manyčiau, kad Šeimų universitetas sprendžia labai rimtas problemas. Jeigu daugiau tėvų galėtų jį lankyti, neabejoju, kad Lietuvoje sumažėtų vaikų teisių pažeidimų, o ir vaikai rečiau pažeistų taisykles.
Tėvų ir vaikų santykiai lemia ne tik mokinių asmeninę raidą, bet ir vaiko asmeninius pasiekimus moksle.
– Ar tėvai noriai dalyvauja mokyklose veikiančiose veiklose?
– Jeigu mokykla yra iniciatyvi ir aktyviai stengiasi pritraukti tėvelius į savo veiklas, tada jie dalyvauja, tačiau patys labai mažai rodo iniciatyvos. Galbūt yra kokie 5 proc. tėvų, kurie patys nori ką nors veikti, kartu vykdyti veiklas. Kitaip tariant, jeigu mokykla kviečia tėvelius į užsiėmimus – jie ateina, dalyvauja, tačiau labai trūksta jų pačių iniciatyvos.
– Ar pati mokykla svariai prisideda prie vaiko ugdymo?
– Nepaisant vaiko sąlygų šeimoje, mokykla ne tik turi galimybę, bet ir privalo prisidėti prie jo ugdymo. Jau seniai mokytojų ir mokyklos vadovų nuostatos keičiasi, jau seniai mokytojams rūpi vaiko lūkesčiai, kaip juos tenkinti, kaip susitarti su vaiku, kad jis būtų bendraujanti asmenybė. Apibendrinant reikia pasakyti, kad mokykla svariai prisideda ne tik prie vaiko mokslo pasiekimų, bet kartu ir prie jo socialinių įgūdžių tobulėjimo. Bet, žinoma, čia didžiausią darbą turi atlikti tėvai, nes asmenybės pagrindas formuojasi būtent namuose.
