Visos publikacijos Sausio 13-osios tema
Pats laiško autorius, Kaune gyvenęs Mindaugas Mikalauskas, dabar nebepamena, kam taupė šiuos pinigus ir kaip kilo mintis juos paaukoti tėvynės labui.
„Visko labai tiksliai papasakoti negaliu, per tiek metų daug detalių išbluko. Žinau tik, kad tėvai ėjo budėti prie radijo stoties Savanorių prospekte, o man eiti kartu neleido. Labai norėjau kažkaip prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Taip, greičiausiai, ir kilo idėja nusiųsti savo santaupas“, – laiško atsiradimo istoriją pasakojo dabar jau 31 metų sulaukęs M. Mikalauskas.
Tėvai taip pat pritarė berniuko minčiai, nes padėjo parašyti ir išsiųsti laišką. Pas juos iki šiol saugoma atsiųsta oficiali padėka iš Aukščiausiosios Tarybos ir pranešimas, kad pinigai pervesti į Lietuvos Nepriklausomybės gynybos fondą.
Sausio 13-ąją įsiminė sumaištis
Kaunietis M. Mikalauskas pamena, kad sausio 12 dienos vakare su tėvais ir seserimi viešėjo pas senelius. Naktį pradėjus kaukti sirenoms tėvai nusprendė grįžti į Kauną.
„Labiausiai įstrigo sumaištis ir kaukiančios sirenos. Grįžus į miestą mus su seserimi paliko
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Profesorius Vytautas Landsbergis |
namuose, o patys tėvai nuskubėjo prie radijo stoties Savanorių prospekte. Sausio 13-osios įvykius stebėjome per televiziją, kitą dieną rašė laikraščiai“, – taip kruvinus sausio įvykius prisimena vyriškis.
Pasak M. Mikalausko, jis ir dabar, greičiausiai, stotų ginti Lietuvos valstybės, jei šiai kiltų pavojus.
„Žinoma, mąstymas pasikeitė, gal kiek kitaip ir situaciją vertinčiau, juk nebesu penktokas, tačiau, kad ir kokia ji būtų, tėvynę eičiau ginti. Manau, esant būtinybei, taip elgtųsi tikrai ne vienas, o daugelis Lietuvos gyventojų. Nors šiandien ir burba, kaip blogai čia gyventi“, – sakė laiško autorius.
Vyriškio manymu, žmonių pasiaukojimas prieš daugiau nei du dešimtmečius nenuėjo veltui: šiandien galime laisvai keliauti, viešai reikšti savo nuomonę, rinkti valdžios atstovus ir prekių bei paslaugų pasirinkimas gerokai gausesnis.
Žmonių pasiaukojimas prieš daugiau nei du dešimtmečius nenuėjo veltui: šiandien galime laisvai keliauti, viešai reikšti savo nuomonę.
Emigruoti nesiruošia
Įmonei vadovaujantis M. Mikalauskas sako nesiruošiantis pasirinkti šiuo metu populiarų kelią ir emigruoti.
„Emigranto duonos esu ragavęs. Na, nebuvau visai tikras emigrantas, bet studijų metu teko dirbti šešis mėnesius Jungtinėse Amerikos Valstijose, dar po keturis Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje. Visur norint uždirbti reikia sunkiai ir daug dirbti. Galbūt užsienyje atlyginimai yra didesni, bet ir pragyvenimo lygis kur kas aukštesnis, tad daugiau pinigų reikia maistui, būstui ir pramogoms. Lietuvoje taip pat galima gerai gyventi, reikia tik daugiau noro ir pastangų“, – savo nuomonę išsakė vyras.
Paklaustas kaip įsivaizduoja Lietuvos valstybę dar po dvidešimties metų, vyras teigė niekada rimtai nemąstęs tokia tema, bet ateitis atrodo miglota.
„Sunku prognozuoti, bet kartais pagalvoju, kad dar po kelių dešimtmečių galime sugrįžti ten, iš kur taip sunkiai vadavomės. Jau dabar esame labai priklausomi nuo didžiosios kaimynės energetikos srityje. Be to, žiūrėdami daugiau savų interesų mūsų valdžios atstovai vis labiau smukdo žmonių pasitikėjimą pačia valstybe“, – svarstė M. Mikalauskas.
Penktoko laiško neprisimena
Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o dabar Europos Parlamento narys V.Landsbergis apgailestaudamas teigė, neprisimenąs laiško su 25 rubliais, gauto iš penktoko.
„Tuo metu gaudavome labai daug laiškų. Didžioji dalis jų manęs asmeniškai net nepasiekdavo. Visko gali būti, kad ir šio laiško aš pats neskaičiau. Kita vertus, praėjo jau tiek daug metų. Galiu tik pasakyti, kad toks vaiko elgesys buvo visai nevaikiškas ir susipratęs. Labai įdomu kaip pasisuko šio žmogaus gyvenimas ir kokios jo vertybės dabar“, – sakė V. Landsbergis.
Pasak Europos parlamentaro, iš visų nepriklausomybės aušroje gautų laiškų jam labiausiai įstrigo ir sujaudino neįgalios moters rašytas iš slaugos namų. Ji kartu su laišku atsiuntė ir savo nelengvai sukauptų santaupų dalį į Lietuvos Nepriklausomybės gynybos fondą.
„Pinigų suma buvo visai maža, tačiau svarbiausia, kad ši moteris dalijosi su Lietuvos valstybe, nors ir pati menkai teturėjo. Jos laišką turiu išsaugojęs iki šiol,“ – pasakojo V. Landsbergis.
Daugiau panašių laiškų rasite LRS puslapyje.
Gimėte 1991 m. sausio 13-ąją? Parašykite redakcijai 15min@15min.lt
