„WikiLeaks“ praėjusį sekmadienį pradėjo skelbti daugiau nei 250 tūkst. JAV diplomatinio susirašinėjimo dokumentų.
Medžiaga po truputį viešinama pačioje svetainėje, taip pat ją skelbia kelios didžiosios pasaulio žiniasklaidos priemonės. Vakar skandalas pasiekė ir Lietuvą, kuri, kaip teigiama, minima maždaug 900 dokumentų. Vieno jų turinys jau atskleistas. Skelbiama, kad pernai, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, jog Lietuva nesuteiks prieglobsčio kaliniui iš uždaromo Gvantanamo kalėjimo, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas „privačiai atsiprašė“ bendrų sąjungininkų ir pasiūlė jiems „spausti ją (prezidentę – red. past.) persigalvoti“.
Tačiau Lietuvos valdžios atstovai į „WikiLeaks“ paskelbtą informaciją reagavo taip, kaip ir daugumos didžiųjų valstybių lyderiai. A.Anušauskas antradienį atsisakė vertinti medžiagą, nes ji neoficiali, netiksli ir esą iškraipo realią padėtį. D.Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys taip pat pareiškė, kad prezidentūra nekomentuos „WikiLeaks“ pranešimo, tik pridūrė, kad prezidentė „ne iš tų politikų, kuriuos galima paveikti darant spaudimą“.
Anot politologo Kęstučio Girniaus, viena vertus, „WikiLeaks“ paviešintuose dokumentuose neatskleidžiama jokių didelių sensacijų. „Tai, kad rūpinamasi dėl branduolinio ginklo Pakistane, yra savaime suprantama. Kad Italijos ministras pirmininkas Silvio Berslusconi artimai bendrauja su Rusijos ministru pirmininku Vladimiru Putinu, irgi ne stebuklas“, – vardijo jis. Kalbėdamas apie paviešintus galimus A.Anušausko teiginius, politologas sakė, kad jeigu tai tiesa, nieko ypatinga neįvyko. Esą toks politiko bandymas spausti prezidentę būtų visiškai normalus dalykas, tiesa, kyla klausimas, kiek tas spaudimas gali būti veiksmingas.
Tai, kad rūpinamasi dėl branduolinio ginklo Pakistane, yra savaime suprantama. Kad Italijos ministras pirmininkas Silvio Berslusconi artimai bendrauja su Rusijos ministru pirmininku Vladimiru Putinu, irgi ne stebuklas, – vardijo K.Girnius.Kita vertus, pasak eksperto, blogai, kad yra pažeidžiamas diplomatinis slaptumas. Nors tarp dokumentų ir nebuvo itin slaptų, turinčių žymę „Top secret“, „atsiranda šiokia tokia baimė“, kad JAV nepajėgi apsaugoti savo dokumentų slaptumo. O jo reikia, nes jei darbuotojai turi galimybę perduoti savo viršininkams tikslesnę informaciją, jų vadovai gali priimti geresnius sprendimus.
Tiesa, anot K.Girniaus, kai kurios paviešintos istorijos turės pasekmių. Pavyzdžiui, „WikiLeaks“ paviešino dokumentą, kuriame Jemeno prezidentas Ali Abdullah Salehas šių metų sausį, kalbėdamasis su JAV generolu Davidu Petraeusu, pažadėjo, jog ir toliau meluos, kad Jemene vykstančias atakas prieš galimus teroristus organizuoja ne amerikiečiai, o pats Jemenas. „Jemeno prezidento padėtis pasidaro truputį sudėtingesnė, nes jam bus sunkiau meluoti kitą kartą“, – sakė politologas. Be to, esą didėja tikimybė, kad kai kurie pareigūnai ar politikai skeptiškiau žiūrės į Ameriką. „Bet jei užsienio diplomatai bus sąžiningi, prisimins, ką patys yra parašę apie Ameriką“, – pridūrė apžvalgininkas.
Oponentams – proga pasidžiaugti
K.Girnius atmetė galimybę, kad dokumentų gavimą ir viešinimą organizavo JAV nedraugiškos valstybės, tačiau pridūrė, jog „kiekvienas oponentas turbūt džiaugiasi, kad Amerika šiek tiek apsikvailino“.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius pabrėžė, kad buvusio JAV prezidento George'o W.Busho valdymo laikais pasaulyje smuko JAV kaip moralinio autoriteto įvaizdis: „Politika buvo labai ryškiai pakreipta nuo tarptautinės teisės, žmogaus teisių į vienašališkos jėgos naudojimą, nacionalinis saugumas ir interesas buvo iškelti aukščiau už tarptautinę tvarką ir viešąją teisę, taip pat – žmogaus teises.“ Prezidentas Barackas Obama esą stengėsi taisyti padėtį, tačiau žengė tik „pusėtinus“ žingsnius. Anot H.Mickevičiaus, dabar „WikiLeaks“ paskelbti dokumentai nepataisys pasaulyje susidariusios „nelabai palankios nuomonės“ apie JAV.
Laisvės ir atsakomybės konfliktas
Be politinių klausimų, verda diskusijos ir apie žurnalistų etiką: kada žiniasklaida turi teisę sugriauti valstybės monopolį valdyti slaptą informaciją? Vieniems „WikiLeaks“ lyderis 39-erių australas Julianas Assange'as atrodo kaip herojus, kovojantis su negerovėmis, kitiems – kaip nusikaltėlis ar bent jau žmogus, kenkiantis pasaulio diplomatijai.
JAV teisėsauga paskelbė pradėjusi tirti baudžiamąją bylą dėl konfidencialių dokumentų paviešinimo ir žada siekti patraukti atsakomybėn „WikiLeaks“ vadovą. Tuo tarpu Ekvadoras pasisiūlė „be jokių problemų ir sąlygų“ suteikti jam prieglobstį. Šiuo metu yra paskelbta J.Assange'o tarptautinė paieška, mat jis įtariamas žaginimu ir seksualiniu priekabiavimu. Manoma, kad šiuo metu jis yra apsistojęs Europoje.
Pasak H.Mickevičiaus, slaptos informacijos paviešinimas dažnai kelia konfliktą. Žmonės turi teisę į žodžio laisvę, tačiau ji nėra absoliuti. Nacionalinio saugumo klausimai yra teisėtas pagrindas ją riboti. Iš kitos pusės, jeigu po slaptumo skraiste slepiama neteisėta veikla, to negalima slėpti motyvuojant nacionaliniu saugumu. Anot žmogaus teisių gynėjo, viso ketvirčio milijono dokumentų negalima vertinti vienu matu – reikia kiekvieną nagrinėti atskirai. „Pavyzdžiui, „WikiLeaks“ dokumentuose sakoma, kad buvo tam tikrų JAV struktūrų nurodymas sekti diplomatus, jų susirašinėjimą. Tai gana rimti privatumo pažeidimai“, – kalbėjo jis.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pabrėžė, kad neviešų dokumentų skelbimas turi būti paremtas viešuoju interesu. „Aš nemanau, kad kokių nors dokumentų skelbimas gali būti pateisinamas vien dėl to, kad jie kam nors pakliuvo į rankas. Žurnalistas ar redaktorius turi įvertinti, ar tai, kas norima paskelbti, turi viešąjį interesą. Pati žiniasklaida veikia pagal tokį principą: skelbti ne tai, kas kam nors įdomu ar reikalinga. Žurnalistikos pagrindinė misija – kalbėti apie visuotinai svarbius visuomenės dalykus“, – tvirtino jis.
Pasak H.Mickevičiaus, slaptos informacijos paviešinimas dažnai kelia konfliktą. Žmonės turi teisę į žodžio laisvę, tačiau ji nėra absoliuti.K.Girnius taip pat svarstė, kad žiniasklaida turi teisę atskleisti slepiamus niekingus dalykus. Tačiau, jo nuomone, „WikiLeaks“ nejaučia atsakomybės. Esą paviešintuose diplomatiniuose susirašinėjimuose nėra „nieko baisaus“, bet kai buvo paskelbta medžiaga apie karą Afganistane, kai kurie žinovai perspėjo, jog ten buvo informacijos, kuri leistų talibams nustatyti, kas ką apie juos ką sako, ir tiems žmonėms galėjo kilti pavojus.
Pats J.Assange'as yra teigęs, kad jam patinka „kurti dideles sistemas ir padėti silpnesniesiems“ bei „triuškinti niekšus“. „WikiLeaks“ jau žada naują smūgį – kitąmet paskelbti vieno JAV banko vidinius dokumentus, kuriuos, anot J.Assange'o, galima pavadinti korupcijos ekosistema.
Nusikaltimas dėl kilnaus tikslo
Mykolo Romerio universiteto Elektroninio verslo katedros dėstytojas, tinklaraštininkas Liutauras Ulevičius pastebi, kad slaptos informacijos skleidimas yra viena iš nusikaltimų rūšių. Jo teigimu, vienoje šalyje viešinant kitos šalies slaptą informaciją nusikaltimas iš esmės nedaromas, nes skelbiama informacija, kuri nesudaro pirmosios šalies valstybės paslapties. „Daugumos valstybių įstatymai nustato, kad paslaptimi laikoma tik tos pačios valstybės informacija. Taigi pastarojo paviešinimo atveju buvo pažeisti JAV teisės aktai“, – teigė L.Ulevičius.
Anot L.Ulevičiaus, kurios valstybės įstatymai galioja „Wikileaks“ atžvilgiu, priklauso nuo kelių veiksnių: tinklalapio domeno registracijos, informaciją laikančių serverių vietos, vartojamos kalbos, valiutos, laiko juostos bei pateikiamos informacijos skaitytojų. Taip pat „WikiLeaks“ atveju svarbus ekstradicijos klausimas – ar prieglobstį suteikianti valstybė tinklalapio veiklą vertina kaip nusikaltimą.
„Svarbiais ir piliečiams rūpimais klausimais žiniasklaida turi teisę ir net privalo skelbti valstybės paslaptis, jeigu jų atskleidimas sutampa su viešuoju interesu viešinti korupcinius ar kitokius nusikaltimus. Būtent taip „WikiLeaks“ ir argumentuoja savo poziciją, t. y. kritikuoja netinkamą ir nesąžiningą JAV diplomatų taktiką, dviveidišką politiką ir pan. Tokiu atveju žiniasklaida elgiasi kaip „demaskuotojai“, t. y. praneša apie nusikaltimus, o tai laimi prieš kito principo, valstybės paslapties atskleidimo, daromą žalą“, – teigė L.Ulevičius.
Anot pašnekovo, „WikiLeaks“ atvejis galimas ir Lietuvoje, tačiau, pavyzdžiui, jei būtų paviešintos slaptos Valstybės saugumo departamento pažymos, „subjektas turėtų rimtai ruoštis ilgam teisiniam procesui, o informaciją nutekinę asmenys – lygiagrečiai vykstančiam tyrimui dėl jų atsakomybės“. „Manyčiau, toks atvejis iš tiesų įmanomas, juo labiau kad pasitaiko atvejų, kai kas nors randa įdomių dokumentų kur nors troleibuse. Ir šiuo atveju tokia praktika galėtų pasitaikyti, nors atsakomybė už sąmoningą slaptos informacijos paviešinimą tikrai būtų reali ir tikėtina. Dėl tos pačios priežasties „WikiLeaks“ įkūrėjai ir valdytojai sunkiai kada gali tikėtis ramiai apsilankyti JAV. Todėl Lietuvoje skelbti Lietuvos slaptą informaciją būtų netikslinga. Jau geriau Baltarusijoje ar kokioje nors Ukrainoje“, – teigė jis.
