Apie svajones
„Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“ skatina jaunus žmones įgyvendinti savo svajones.“ Toks pirmasis sakinys šios mokyklos apraše jos interneto svetainėje.
Atrodytų, kokia čia svajonė tapti dailide-staliumi, virėju, konditeriu, aplinkotvarkos darbuotoju ar arboristu. Tačiau šioje mokykloje neramūs, sau vietos kitur nerandantys, dažnai nelabai ir kam reikalingi paaugliai kažkokiu būdu randa savo kelią. Čia jie išmoksta ne tik pagaminti fantastiškai atrodančias langines ar išvirti žalių pomidorų uogienę (skonis toks, kad niekaip neatspėjau, iš ko ji vis dėlto yra), bet ir oriai gyventi.
Gyvendami bendrabutyje, kurio pavydėtų bet kurios Lietuvos aukštosios mokyklos studentas, šie bręstantys jaunuoliai patys tvarkosi, gaminasi maistą. Kai kuriems prireikia priprasti ir prie būtinybės kasdien apsilankyti duše. Daugiausia čia mokosi vaikinai, merginų – viena kita. Yra ir tokių, kurie net aukštuosius mokslus jau baigę, 40-ies sulaukę, tačiau nusprendžia, kad nori išmokti amato.
„Mes priimame nepaisydami mokymosi rezultatų ankstesnėje mokykloje. Mums svarbiausia, kad mokinys turėtų 16 metų ir mes galėtume oficialiai sudaryti praktikos sutartį su verslo įmone, nes pas mus jie mokosi teorijos ir praktikos dvi savaites ir tada dviem savaitėms eina į verslo įmonę pagal savo specialybę, kurios mokosi. Pradeda nuo labai paprastų dalykų: kaip nueiti į darbą, kaip išbūti tas 8 valandas. Taip ir eina, o mes juos lydime, kad po mokyklos baigimo jie galėtų įsidarbinti“, – apie mokyklos specifiką pasakojo „Sodžiaus meistrų“ projektų vadovė Žydrūnė Žiliukaitė.
Šios amatų mokyklos bendrabutyje telpa visas pasaulis: kambariai dekoruoti atsižvelgiant į šalį ar miestą, iš kurio kilę rėmėjai padėjo tą kambarį įrengti. Čia yra „Londonas“, „Niujorkas“, „Nida“, taip pat Vokietijos, Šveicarijos miestai.
Apie mokestį
Ši mokykla pusiau privati – gaunamas valstybinis finansavimas, tačiau besimokantiems tenka už mokslus primokėti iš savo kišenės. Tiesa, simboliškai: 25 eurus per mėnesį, tačiau tuomet net savo pieštuko atsinešti nebereikia, jau nekalbant apie žaliavas ar darbo drabužius. Tiems, kuriems ir tokia suma yra iššūkis, mokykla pati ieško rėmėjų.
Kaina už bendrabutį irgi „nesikandžioja“. Kadangi per mėnesį paprastai mokinys kambaryje gyvena tik dvi savaites, tai susimokėti iš jo paprašoma 15 eurų, už visą mėnesį – 30 eurų. Pasirūpinama, kad šie jaunuoliai gautų ir maistpinigius, tada mokykla aprūpina maisto produktais, tačiau bendrabutyje kartu gyvenantys auklėtojai maisto negamina, tai tenka daryti patiems.
Anot Žydrūnės, dabar mokykloje mokosi 49 mokiniai – nedaug, tačiau tai esą leidžia įsižiūrėti į kiekvieną, ieškoti būdų kiekvieną tinkamai palydėti, jog jis, baigęs mokyklą, jaustųsi kaip tikras visuomenės narys.
Anksčiau visi atėję čia mokėsi dvejus metus, tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai įvykdžius profesinio mokymo reformą nuo 2019 metų yra modulinės mokymo programos, tad trukmė sutrumpėjo iki metų, po kurių gali rinktis tęstinį mokymą dar metams.
„Jaunuolius paruošti per metus, ypatingai, kai jie ateina 16 metų, nėra taip lengva. Todėl mes stengiamės kviesti juos likti ir antriems metams, po dvejų metų jie jau formuojasi ir kaip asmenybės“, – pasakojo Ž.Žiliukaitė.
Apie norą dirbti
Ar visi čia pritampa ir baigia mokslus? Žydrūnė pripažįsta, kad ne: „Stengiamės, kad mažoje mūsų mokykloje kiekvienas jaunuolis būtų pastebėtas, kad galėtume kuo daugiau pagelbėti. Bet yra dalis atkrentančiųjų, tikrai ne visi jaunuoliai pabaigia, ne visiems patinka, kad reikia dirbti, nes jie turi iš senų laikų pavyzdį, tarkim, tėvų, senelių, kurie gyvena iš pašalpų ir pan.“
Praktikos vietą jaunuoliams suranda mokykla. Yra tokių mokinių, kurie per dvejus metus išsilaiko ten pat ir kartais net pabaigę mokyklą toje pačioje įmonėje įsidarbina. Bet yra ir tokių, kuriems vis kita vieta neįtinka.
Mokyklos direktorė Dalia Beigienė prisipažįsta, kad rasti tokių praktikos vietų nėra lengva. Esą vienos įstaigos nenori nepilnamečių, kitų požiūris į praktikantus netinkamas, dar kitos bendrovės noriai priima, nors ir nusivilia vienu ar kitu praktikantu. Didieji Trakų rajono verslininkai mokyklą palaiko, nors su praktikantais būna visokių istorijų, vis dėlto kiekvienais metais jie vėl priima kitus mokinius.
Rugsėjį į pirmąsias praktikas išeina pirmamečiai. Tad, prisipažįsta D.Beigienė, telefonai skamba nuolat, tenka ir sekioti, gaudyti, net versti vaikus tinkamai tą praktiką atlikti.
„Klausia: o kiek valandų reikės dirbti? Tai aštuonias. O kodėl aštuonias, aš nepilnametis? Todėl, kad tau pamokų nėra šiandien. O man mokės? O jau yra už ką mokėti? Taip ir dirbame“, – su šypsena pokalbius su mokiniais per pirmąją praktišką atpasakoja direktorė.
Apie idėją
Ši mokykla tikrai nėra eilinė profesinio mokymo įstaiga. Kuriant ją bendradarbiauta su seniausias Europoje tradicijas turinčia prestižine profesinio mokymo asociacija „Les Compagnons du Devoir et de Tour de France“ (Prancūzija), kurioje mokymas taip pat pagrįstas pameistrystės metodu. Dar ir dabar jos darbuotojai apie save girdi, kad tai „prancūzų mokykla“.
Kaip sako D.Beigienė, kai turi idėją, tada ją ir įgyvendini. O jų idėja yra profesinis mokymas.
„Mes iš valstybės išsikovojome šiaip ne taip 30 proc. lėšų funkcionavimui. Dėl viso kito tu turi dirbti ir įrodyti rėmėjams, kad tu esi vertas, jog remtų tavo veiklą. Reikia įrodyti, kodėl jie turi mus remti. Todėl, kad štai Jonas ar Petras ateina iš tam tikros aplinkos ir, jeigu jis nueis į bendrojo ugdymo įstaigą, tai jis ten jau sėdėjo vienoje klasėje kelerius metus, jis į tą mokyklą nebeeina arba ateina ir prisipažįsta, kad ten eidavo tik pavalgyti dienos pietų.
Tai mes pradėjome nuo tokių, kurie sakė, kad nenori sėdėti klasėje, o nori eiti dirbti. Todėl mūsų didžiausia problema yra ta, kad, nors nuolat kalbama apie profesinio ugdymo prestižo kėlimą, bet visos profesinės mokyklos didžiausias lėšas gauna už bendrąjį ugdymą.
Jeigu yra trijų metų profesinio ugdymo programa, iš 60-ies kreditų pirmais metasi profesiniam mokymui yra 25, antrais – 20 ir trečiais – 40 ar 50. Vaikas ateina į profesinę mokyklą mokytis bendrojo ugdymo su profesine pakraipa, nes pačios profesijos yra mažai. O mes turim dvi savaites mokykloje, dvi įmonėje“, – kalbėjo direktorė.
Tai, kad tėvai, o kartais ir seneliai ilgus metus niekur nedirbo, gyveno gaudami pašalpas, yra labai blogas pavyzdys jauniems žmonėms. Bet, kaip sako D.Beigienė, tiek ji pati, tiek mokyklos rėmėjai supranta, jog norint keisti Lietuvą, reikia susitelkti ne į tą vyresniąją kartą, o į jaunus žmones, nes tik jie gali gyventi kitaip.
„Kartais mūsų klausia: kam TOKIEMS vaikams TOKS bendrabutis? Bet kaip jie gyvenime gali kažko norėti, jeigu jie to gyvenime net nematė ir nesijautė, kas yra būti ir gyventi tokioje aplinkoje?“ – kalbėjo direktorė.
Ši mokykla įgyvendina įvairių projektų. Tarkim, vieno tikslas – parodyti jaunuoliams, kad net iškritę iš bendrojo ugdymo jie tebeturi galimybes mokytis, ateityje užsidirbti ir būti garbingu visuomenės nariu, ko Lietuvoje kartais dar stinga – pagarbos darbininkiškoms profesijoms.
Keisčiausia yra tai, kad šitos nevyriausybinės mokyklos niekada neaplankė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai, nors kviesti jie ne kartą. Bet esą žadėta nebent tuo atveju, jeigu mokykla darys kažkokį parodomąjį konkursą.
„Ne, mes nedresuojame vaikų, mes dirbame kitaip. Jūs galite tiesiog atvažiuoti, pabūti su vaikais. Bet ne“, – nusijuokia D.Beigienė.
