Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2016 05 01

Ypatingas motinos ir sūnaus ryšys: dailininkė Marija Bžeskienė ir prodiuseris Egmontas Bžeskas

Marija Danutė Jukniūtė Bžeskienė – žinoma Lietuvos dailininkė, išauginusi ne mažiau žinomą sūnų – prodiuserį ir dailininką Egmontą Bžeską. Menininkė įsitikinusi, kad didžiausia dovana, kurią gali moteriai suteikti Dievas, yra galimybė tapti motina. Jos ir sūnaus ryšys – iki šiol labai tamprus. Net būdami toli vienas nuo kito jie bendrauja beveik kasdien, o sūnus, norėdamas įprasminti šį ryšį, planuoja Tenerifės saloje įrengti Motinų kalną.
M.Bžeskienė ir E.Bžeskas
M.Bžeskienė ir E.Bžeskas / Asmeninio archyvo nuotr.

– Visą gyvenimą kuriate, o kūryba, žinia, reikalauja savos kainos. Kas Jums svarbiau – atskleisti save kūryboje ar, paklausiu buitiškai, būti gera mama?

– Motinystė man – šventas, kosminis ryšys su Dievu. Tad kaip galima Dievo dovaną – kūdikį – iškeisti į kūrybos žaidimus? Kol kūdikis auga, kol jam labai reikia motinos meilės ir priežiūros, kūryba gali būti tik šalia, tiesiog reikia gaudyti tinkamus momentus kūrybai. Prisimenu, kaip viena kolegė, kuriai Dievulis nesuteikė dovanos turėti vaikų, pasakė: „Kaip baisu, kai moteris pagimdo vaiką ir jos kūryba lieka mazgotės vietoje“. Buvau jauna ir turėjau kūdikį, todėl atsakiau: „Daug baisiau, kai dėl apgailėtinos kūrybos vaikas lieka mazgotės vietoje“.

Man labai didelį įspūdį paliko I.Bergmano filmas „Rudens sonata“ – vaizdas, kaip kenčia vieniša dukra, palikta už durų ant laiptų, kol mama nevykusiai skambina fortepijonu. Tai daug jaudinančių situacijų kupinas filmas, puikiai atskleidžiantis nesveiką kraštutinumą pasiekusio feminizmo žalą vaikui, kuriam taip reikalinga meilė, atsidavimas, supratimas, ne tik paviršutiniškas rūpestis valgiu, drabužiais ar švariu rankšluosčiu. Esu įsitikinusi, kad mūsų, moterų, tikroji prigimtis prabunda tik gimus kūdikiui. Būtent todėl mes visos žinome, ko reikia kūdikiui, kai jis gimsta.

– Ko reikia kūdikiui?

– Žinoma, iš pradžių reikia patenkinti jo fiziologines reikmes, tačiau žvelgti į šią veiklą taip pat galima įvairiai. Mūsų laikais neturėjome pampersų ir žinojome, kad galime nė nebandyti raminti klykiančio vaiko, kol jam nebus pakeistas vystyklas. Ir mes visa tai darėme su meile ir džiaugsmu, nevadinome to rutina. Naktį reikėdavo keltis daug kartų, keisti vystyklėlius, ryte visą tą kalną vystyklų išskalbti, išlyginti karštu lygintuvu, sulankstyti ir paruošti naujai dienai. Šiuolaikinės moterys jau neįsivaizduoja, kokie kalnai vystyklų susidarydavo, ir šiandien rutina dažnai vadina net pamperso keitimą.

– Vaikystėje sūnus daug sirgo. Kokią įtaką tai padarė jo ir Jūsų gyvenimui?

– Po tymų skiepų vaikas tapo neatsparus virusams, nors iki tol visiškai nesirgdavo. Kadangi aš rūpinausi jo sveikata, kartu praleisdavome daug laiko – piešdavome prie vieno darbastalio, žaisdavome. Jis mėgo piešti įvairius personažus, o aš pagal jo piešinius siūdavau žaislus. Jam patikdavo tai stebėti.

Kai jam buvo penkeri, netgi buvo surengta pirmoji jo piešinėlių paroda Kauno lėlių teatre. Parodoje taip pat buvo eksponuoti ir žaislai. Mantas buvo pristatytas publikai kaip eksponatų projektų autorius. Tai buvo jo pirmas žingsnis į viešumą. Vėliau jis buvo pakviestas į televizijos laidą „Mano pasaulis“, kurioje buvo rodomi jo piešiniai, lipdiniai, pagaminti laivai, motociklai, mašinos, lėktuvai, kiti žaislai. Iš tiesų jis turėjo tapti dizaineriu: taip tiksliai viską nubraižydavo, žiūrėdamas į penkių centimetrų dydžio žaisliuką, kad suklijavus visi kampai būdavo lygūs ir tikslūs.

Kartu praleisti gyvenimo momentai mus labai suartino, iki dabar dalinamės savo išgyvenimais ir patirtimis. Nesvarbu, kad esame toli vienas nuo kito. Pavyzdžiui, Tenerifėje viename žinomiausių vietos klubų pagal savo scenarijų jis kuria figūrų teatrą ir visada atsiunčia savo naujus sumanymus. Klausia, tariasi, išklauso mano nuomonę, bet galiausiai padaro savaip. Aš irgi su juo tariuosi. Jis visada mane stabdo, sako: nepabaik, palik drobę, kaip yra. Žinau, kad man jis viską sako nuoširdžiai, todėl labai juo tikiu.

– Sakėte, kad Tenerifėje Jūsų sūnus turi planų įkurti Motinų kalną. Koks tai bus projektas?

– Jo sumanymas skirtas nesumeluotos meilės įrodymui. Tai būtų skulptūrinis motinos simbolis, prie kurio ant sukomponuotų lentelių žmonės galėtų palikti savo ženklus ar palinkėjimus, skirtus savo tėvams, mamoms, seneliams, protėviams. Šią idėją jis derino su vietos valdžia ir gavo pritarimą. Belieka rasti vietą. Sūnus jau turi numatęs keletą vietų, bet nori, kad mes kartu išsirinktume.

– Kas Jums yra šeima?

– Tai prieglobstis, kai pareini į namus, kuriuose esi laukiamas, nes ten yra šiluma ir jaukumas. Turėti namus, artimuosius yra būtinybė. Jeigu parėjęs žmogus neranda artimo žmogaus, šilumos, jis jaučiasi tarsi benamis. Šeima labai sujungia žmones – pripratimas, prisirišimas yra stipresnis net už meilę. Meilė, aistra, gali išblėsti, tačiau žmonės taip prisiriša vienas prie kito, kad jeigu vienas kuris praranda kitą, žemė slysta iš po kojų, nors kol žmogus buvo gyvas, atrodė ne toks ir reikalingas.

– Tuomet kokia Jums yra moters prasmė?

– Pirmiausiai moteris turi būti motina. Jeigu ji praranda motiniškumo jausmą, praranda ir moteriškumo jausmą. Moteris turi mylėti ne tik savo vaikus, bet ir kitos moters vaiką – savo vyrą. Juk vyrai – kitų moterų vaikai, atėję pas tave per jų rankas. Jeigu neturi motiniško instinkto, nesugebėsi atjausti savo vyro bėdoje, nelaimėje, bus sunku susitaikyti su jo trūkumais ar laikinais nesklandumais. Taigi net su vyru moteris yra tam tikra prasme motina. Nekalbu apie kraštutinumus, kai žmona visiškai užima motinos poziciją, tai nėra gerai.

Mano manymu, bet koks kraštutinumas yra neigiamas reiškinys. Dažnai pastebiu, kad dažniausiai kasdiene rutina skundžiasi moterys, kurios nieko daugiau nedaro, tiesiog yra namų šeimininkės. Jos jaučiasi uždarytos namuose, skirtingai nuo savo vyrų, kurie laisvi išeiti. Kita vertus, jeigu moteris visą savo energiją skiria gal vidutinio lygio kūrybai, karjerai, verslui, dar kažkam, o vaiką stengiasi „numesti“ auklei, močiutei, kaimynei, bet kokio būrelio vadovei, vaikas taip ir jaučiasi – stumdomas. Vėliau tai tampa nusivylimo, nelaimingumo jausmo, neigiamo požiūrio į gyvenimą priežastimi.

– Ar šiandien moterys tapo mažiau kantrios?

– Galbūt nepakančios savo daliai. Viskas priklauso nuo to, kaip tu jautiesi. Ar tu jautiesi verge Izaura, atlikdama namų ruošos darbus, ar Motina iš didžiosios raidės? Kiekviena moteris turi Dievo dovaną gimdyti vaikus, tačiau vaikai neretai moterims tampa skydu, priemone reikalauti, kad vyrai daug dirbtų ir uždirbtų, kad nupirktų joms prabangias mašinas vežioti vaikus į darželį, pastatytų didelius namus, nes vaikams juk visko reikia.

Tuo pačiu jos jaučiasi nelaimingos, kad turi ant savo pečių tempti visą namų rutiną, nes vyrai dirba ir negali joms padėti buityje. Žinau ne vieną jauną šeimą, kurioje, atsiradus vaikui, santykiai pašlijo. Ir neretai linkusi palaikyti vyrus. Iš tiesų yra atvejų, kai vyrai dirba keliuose darbuose, kad patenkintų šeimos poreikius, o žmonos vis tiek skundžiasi, kad jaučiasi įkalintos namuose.

Feminizmas turėjo labai daug naudos – jis išlaisvino moterį iš namų rutinos. Ir moterys nori valdyti pasaulį, nes mato, kad vyrų rankose jis dažnai atsiduria pavojuje, bet jos taip pat vyrus stumia į materialinių troškimų ir vertybių pasaulį. Jei mes turime jachtą, reikia didesnės jachtos, nes anas jau turi lėktuvą... Vertybės iš tiesų materialėja, žmonės pamiršta šventus dalykus.

Kokia išeitis? Žmonės turi kalbėtis ir ieškoti sprendimų. Labai labai lengva pasakyti – man tai nepatinka, todėl skiriamės. Mano įsitikinimu, vaikui reikalingi abu tėvai. Koks tėvas bebūtų, vis tiek tai geriau negu svetimas, ypač mergaitėms. Nekalbu apie kraštutinumus, kai vyras priklausomas nuo alkoholio ar smurtauja. Tokiu atveju geriau auginti vaiką vienai. Ir tikrai yra tokių pasiaukojančių motinų, kurios vienos savo vaikus augina, o jų vyrai kažkur lėbauja.

Tačiau ir vyrai daro didžiulę klaidą palikdami savo šeimas. Esą tu sustorėjai, nebegraži, man nebepatinki, išeinu pas kitą... Deja, vyras niekur toli nenueis nuo tos moters ir savo vaikų. Juk šeimą Kosmosas sujungia. Mačiau išsiskyrusių vyrų, kurie sukuria naujas šeimas, žmonos joms pagimdo naujus vaikus, bet mes nežinome, ką jie išgyvena savo tyloje dėl to, kad paliko ankstesnius vaikus.

– Kaip vertinate dabartinį savo gyvenimą ir apskritai senatvę?

– Senas žmogus yra gražus. Tačiau senam žmogui reikia turėti sveikatos, o kad ją išsaugotum, reikia tvarkingai gyventi, niekur neperlenkti lazdos. Žmogus privalo save saugoti, nes jeigu nelieka sveikatos, senatvė labai vargina. Aš pati iki 50 metų neteisingai maitinausi. Nesakau, kad Dievas man davė blogą sveikatą, bet galėjo būti dar geriau.

Jau 20 metų nevalgau mėsos. Kai vyras man pasiūlė profilaktiškai pasitikrinti, baimindamasis dėl mano vegetarizmo, rezultatai nustebino: mano kraujas pasirodė toks geras, kaip sportininko, o gydytoja paklausė, kodėl mano kortelė tokia plona, negi iš tiesų 20 metų nereikėjo apsilankyti pas gydytoją. Nereikėjo.

Mėsos nevalgau iš įsitikinimo, kad žmogui netinka valgyti, kas skrenda, plaukia, vaikšto ir turi akis. Atsisakiusi mėsos iš tiesų pradėjau labai gerai jaustis. Visą žalą savo sveikatai padariau iki 50 metų – iki tol laiko kraujagyslės apnuodytos. Pakeičiau ir patį požiūrį į maistą. Mėgstu valgyti veidu į langą ir dangų. Tuomet valgymas tampa ritualu, nes mintys būna nukreiptos į šviesą ir dėkingumą Aukščiausiajam.

Šiuo metu santarvę su savimi ir ramybę man padeda išlaikyti nuolatinis, dažnas grįžimas į tylą. Joje atsiveria pasaulis, kuriame yra viskas, ką esame patyrę. Svarbiausia, nereikia nieko dramatizuoti, sutirštinti spalvų, nes ir po juodžiausios nakties ateina diena. Mokausi džiaugtis viskuo, ką matau pabudusi, ir tuo, kad pabundu. Gyvenu naujos dienos paslaptimi ir laukiu iki vakaro savo sūnaus žinutės per kurią nors technologijų priemonę. Nesvarbu iš kur – iš Ispanijos, Lietuvos, Indijos ar Japonijos. Mes visada arti ir tai yra laimė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos