Už Žagarės Žvelgaičio piliakalnio pasimato laužo ir kelių automobilių šviesos. Ant laužo kaista kiauras katilas su grotomis vietoje dugno. Jame sudėti akmenys. Kai užkaista, keli vyrai jį nukelia nuo laužo ir įneša į celofaninę pirtį. Viskas paruošta.
Jau netoli vidurnaktis. Visi laukia būtent jo, nes tuo metu visas gamtoje esantis vanduo pasidaro šventas, o tiksliau – gyvas.
Taip jau sutampa, kad ši naktis įsiterpia tarp meilės ir valstybės švenčių.
Kūno kultūros mokytojas Ruslanas Prokopenko baigia registruoti dalyvius ir šukteli: „Bėgam dabar visi!“
Šis mokytojas garsėja savo entuziazmu – dirba ir po pamokų. Paskatino sportuoti ne tik savo tikrus vaikus, bet nemažą dalį mokinių. Pulkas nubėga paskui Ruslaną ir išnyksta tamsoje.
Vasario 16 dieną yra gimęs ir pats maudynių organizatorius Musė, tačiau niekas niekada nė žodeliu neprasitaria apie šią progą.
Visi parbėga, išsineria iš drabužių ir neria į ledinę Žvelgaičių tvenkinio eketę. Po to – iškart į pirtį. Tradiciškai trys panirimai. Toks jausmas, kad niekam nešalta. Pasidaro smalsu, gal čia visi sveikuoliai?
Vienas tvirtas brandaus amžiaus vyras į pirtį lindo tik dėl akių. Jam jos nereikia – gali lįsti į eketę ir eiti ramiai namo.
Kas jis? Žagarietis futbolo veteranas Kazys Indriejaitis. Primena, jog gyvena prie pat Švėtės upės, kur vanduo dėl didelės srovės neužšąla. Maudosi bent dukart per savaitę kiaurus metus. Šiemet futbolo veteranui sukaks 63-eji.
Visi besimaudantys – paprasti žmonės, kurie į eketę lenda gal tik šį vienintelį kartą per metus. Tiesiog – tai nėra taip sunku, bet neabejotinai smagu.
Kai visi baigia maudynes, o pirtis kiek atvėsta, atlekia jaunas vaikinukas su dviračiu. Sako, kad atmynė iš Reibinių kaimo, esančio gal už dešimties kilometrų. Kiek pavėlavo, bet gal dar galima išsimaudyti?
Visi puolė girti jaunuolį. Palydėjo iki pirties ir iki eketės. Vietinis fotografas Jonas Jurevičius būtinai jį nufotografavo, kad niekas neliktų nuskriaustas.
Kyla pagunda ir pačiam panerti į ledinį vandenį. Pirtis jau vėsi. Gal pavyktų ir be jos? Drabužiai per kelias sekundes atsiduria ant persirengimo kabinos kampo. Niurkt iki pat pakaušio – nieko baisaus. Kitąmet turbūt vėl nersiu.
Meilės naktį – stebuklingas vanduo?
Pašniukštinėjus ezoterinę literatūrą, iš tiesų rašoma, kad per metus yra trys dienos, kuomet vanduo įgauna kone stebuklingų galių.
Nuo vidurnakčio iki trečios valandos, vanduo tampa stebuklingu.
Sausio 19-os, vasario 15-os ir birželio 23-ios naktimis, nuo vidurnakčio iki trečios valandos, vanduo tampa stebuklingu.
Šios datos nuolat kartojasi visų religijų šventraščiuose ir senosiose pagoniškose religijose.
Viena moteris prasitarė, esą kunigai tomis dienomis švęstu vandeniu apsirūpina. Kitaip jokie „šakar makar“ burtai nepadėtų.
Išmušus vidurnakčiui, veiksmas vystosi ypač greitai. Vieni bėga krosą, nes reikia šiek tiek apšilti. Kiti kaitinasi mažoje pirtelėje. Vėliau vienu ypu visi pūkšteli į Žvelgaičių tvenkinį.
