Vos išvažiavus iš Žagarės Akmenės link – tamsu, nors į akį durk. Už Žvelgaičio piliakalnio, kairėje, pasimato laužo ir kelių automobilių šviesos.
Laužas kūrenasi ne tuščiai. Ant jo užkeltas didžiulis katilas su grotomis vietoje dugno. Kažkas prikrovė ten akmenų, o dabar kaitina iki raudonumo.
Suburzgia senas „Renault“ ir, nešinas didžiulu polietileno plėvelės gabalu, pasirodo vietos legenda bei šios atrakcijos sumanytojas – menininkas Edmundas Vaičiulis, kurį vietiniai vadina Muse.
Tai tas pats žmogus, kuris vis ką nors išdrožia iš medžio ar akmens. Pavyzdžiui – vienas akmuo po jo rankų prisilietimo virto Žagarės širdimi.
Politikams buvo sukalęs būdelę – išvietę. O visiems karo ir ginklų ištroškusiems kadaise siūlė pagulėti karste. Pasimatuoti, patikrinti, ar patogu.
Jis užmeta ant medinio karkaso plėvelę. Keli vyrai skuba jam į pagalbą. Vienos per mažai. Neša dar vieną ir viską apvynioja kita plėvele, į kurią paprastai vynioja maistą.
Pirtis paruošta, belieka tik akmenis nukelti nuo ugnies ir atnešti. Prie katilo privirinti stori vamzdžiai į kuriuos kišami šiek tiek plonesni. Vyrai krypuodami neša. Musė sušaukia visus „registracijai“. Tai reiškia – bendrai nuotraukai.
Gyvas vanduo!
Jau netoli vidurnaktis. Visi laukia būtent jo, nes tuo metu visas gamtoje esantis vanduo pasidaro šventas, o tiksliau – gyvas. Taip jau sutampa, kad ši naktis gražiai įsiterpia tarp švento Valentino ir Vasario 16-osios minėjimo.
Be to, per minėtą valstybinę šventę yra gimęs ir pats maudynių organizatorius Musė, tačiau niekas niekada nė žodeliu neprasitaria apie šią progą.
Dėl vandens – menkas pokštas. Nemažai žmonių atsivežė taros, kad iš šalia besiveržiančio šaltinio ją pripildytų gyvybės eliksyro. Jei reikiamu metu jo pasisemi, sakoma, negenda ištisus metus ir gydo visas ligas.
Jei reikiamu metu jo pasisemi, sakoma, negenda ištisus metus ir gydo visas ligas.
Pašniukštinėjus ezoterinę literatūrą, iš tiesų rašoma, kad per metus yra trys dienos, kuomet vanduo įgauna kone stebuklingų galių.
Sausio 19-os, vasario 15-os ir birželio 23-os naktimis, nuo vidurnakčio iki trečios valandos, vanduo tampa stebuklingu.
Šios datos nuolat kartojasi visų religijų šventraščiuose ir senosiose pagoniškose religijose. Viena moteris prasitarė, esą kunigai tomis dienomis švęstu vandeniu apsirūpina. Kitaip jokie „šakar makar“ burtai nepadėtų.
Dabar, kai mokslininkai po šimto metų rado kažkokias Alberto Einsteino įtartas bangas, ezoterikų tarpe kosmoso energetika turėtų tapti dar paklausesnė. Taigi – gerk, maudykis šiomis naktimis ir nesirgsi.
Kyla klausimas, ar visur vanduo tampa stebuklingas? Pasirodo, taip. Net esantis aluje, tačiau išlieka toks ne visur. Tiesiog, iš šaltinio pasemtą vandenį nuo šventumo išgaravimo reikėtų apsaugoti – lino audiniu arba varine viela apvynioti tarą.
Išmušus vidurnakčiui, veiksmas vystosi ypač greitai. Vieni bėga krosą, nes reikia šiek tiek apšilti. Kiti kaitinasi mažoje pirtelėje. Vėliau vienu ypu visi pūkšteli į Žvelgaičių tvenkinį.
Eketės šiemet kirsti nereikėjo, nes nuo kranto gerokai atitirpo. Pirtis mažytė, o norinčių sušilti – apie pusšimtis. Lenda ir garinasi pasikeisdami. Gerai iškaista ir rėkdami vėl puola į šventą Žvelgaičų vandenį. Dar daugiau susigūžę spokso ir dreba vien nuo įspūdžio. Besimaudantys neatrodo sušalę.
Tiesa, nepratusiems kiek užgėlė pėdas, nes pirtis be jokių grindų. Tačiau tai visiškas niekis – juk šventas vanduo pagydo neišgydomas ligas. Ką jau kalbėti apie slogą ar peršalimą.
Jei jau šventas vanduo nepadės, tai speciali arbata ligų nepaliks. Receptas paprastas – kibiras vandens, keli pakeliai bet kokios arbatos ir kilogramas cukraus. „Kas mėgstat saldžiai – ateikit“, – Šaukia Musė
