Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2013 05 28

Žaliojo tilto skulptūros: reiks apsispręsti – menas ar ideologija

Antradienį konservatorius Kęstutis Masiulis Seimui pasiūlė apsispręsti, ar reikia saugoti objektus su nacių ir sovietų simbolika. Pasak jo, tokius paminklus, kaip sostinės Žaliojo tilto skulptūras reikia nugriauti. Tačiau Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės manymu, šios skulptūros – dailės kūriniai ir Lietuvos turtas.
Žaliojo tilto skulptūros dažais aptaškomos gana dažnai
Žaliojo tilto skulptūros dažais aptaškomos gana dažnai / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

„Man kliūva ideologiniai dalykai. Labiausiai kliūva tai, kad ten yra sovietiniai simboliai – sovietų kariai, kurie atėjo pas mus su ginklais, užkariavo, tūkstančiams žmonių sukėlė daugybę kančių, daugybė žmonių buvo prarasta, žmonės dėjo galvas, kad tų karių neliktų. O dabar ant tilto stovi toks pakilus, komunistiškas šituos kareivius aukštinantis paminklas“, – LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ – piktinosi K. Masiulis.

Apie Žaliojo tilto skulptūrų likimą ir naująjį įstatymą su Seimo nariu prof. K. Masiuliu, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininke G. Drėmaite ir Kultūros paveldo departamento Restauravimo tarybos pirmininke Dalia Krūminienė kalbėjosi LRT Klasikos laidos „Ryto allegro“ vedėja Laima Ragėnienė.

– Ši tema nagrinėjama jau ne pirmą dešimtmetį ir nežinia, nuo ko priklausys jos likimas. Kam priklauso šios skulptūros, valstybės paveldo objektas? Kas jomis turi rūpintis – miestas ar valstybė?

G. Drėmaitė: Esu įsitikinusi, kad savivaldybė, t. y. miestas, nes viskas, kas yra mieste, turi rūpėti savivaldybei. Juk tam ji ir paskirta ir gauna atlyginimus. Kita vertus, tai kultūros paveldo objektas, įrašytas į registrą ir saugomas atminčiai ir menui, nes tai dailės kūriniai. Taigi skulptūros savaime yra Lietuvos turtas. 

Žaliojo tilto skulptūros dažais aptaškomos gana dažnai
Žaliojo tilto skulptūros 

– Sakote, dailės kūriniai. Bet tie dailės kūriniai vos atlaikė Atgimimą, Sąjūdį. Visą laiką dėl šių kompozicijų kyla diskusijų.

G. Drėmaitė: Kodėl nekyla diskusijų dėl Jono Avyžiaus romanų? Dėl Vinco Kisarausko arba Kalinausko meno kūrinių? Dėl Benjamino Gorbulskio muzikos ir kt.? Tai yra mūsų etapas. Juk mes visi išgyvenome sovietinį etapą. Tačiau tai nereiškia, kad išbraukėme jį iš savo gyvenimo, mūsų gyvenimas nesutrumpėjo. Tai yra realybė. Kodėl niekam nerėžia buvęs „Pergalės“ kino teatras, kur dabar „Pramogų bankas“? Tai gražus ne mūsų architektų darbas, bet ar jis kam nors kliudo? Buvo toks anekdotas, kaip močiutė, eidama per Žaliąjį tiltą, apalpsta. Tačiau jei kam nepatinka, galima nežiūrėti. Mano nuomone, tai mūsų kultūros, mūsų istorijos dalis.

– Kai Vilniaus miesto savivaldybė spaudoje paskelbė, kad ketina restauruoti šias skulptūras, iškart sureagavo Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis. Jūsų nuomonė priešinga?

K. Masiulis: Aš reaguoju ne pirmą kartą. Jau man ir atsibodo savivaldybei rašinėti laiškus.

Kad ir kaip yra, tai sovietmečio paveldas, o sovietmečiu meno paskirtis privalėjo būti ideologinė. Jeigu mene nebūtų buvę ideologiškų apraiškų, menininkai ne tik nebūtų galėję savęs išreikšti, jie būtų buvę kažkur Sibire.

– O ką daryti, jeigu į laiškus niekas nereaguoja?

K. Masiulis: Todėl dabar paruošiau įstatymų projektą, gal šiandien net ir registruosiu. Bet apie įstatymą vėliau. Nesutikčiau su vien estetiniu vertinimu. Kad ir kaip yra, tai sovietmečio paveldas, o sovietmečiu meno paskirtis privalėjo būti ideologinė. Jeigu mene nebūtų buvę ideologiškų apraiškų, menininkai ne tik nebūtų galėję savęs išreikšti, jie būtų buvę kažkur Sibire. Tai tikrai ne kubistiniai ar futuristiniai asambliažai, o socrealizmas, kuris turėjo perteikti socialistinę idėją.

– Jums kliūva ideologinis aspektas?

K. Masiulis: Žinoma, man kliūva ideologiniai dalykai. Labiausiai kliūva tai, kad ten yra sovietiniai simboliai – sovietų kariai, kurie atėjo pas mus su ginklais, užkariavo, tūkstančiams žmonių sukėlė daugybę kančių, daugybė žmonių buvo prarasta, žmonės dėjo galvas, kad tų karių neliktų. O dabar ant tilto stovi toks pakilus, komunistiškas šituos kareivius aukštinantis paminklas.

– Tai viena iš keturių kompozicijų.

K. Masiulis: Man ji ir tekliūva, todėl siūlyčiau tuos kareivius nuimti. Jeigu tai tokia milžiniška vertybė, kurią reikia saugoti, tegu pasideda giliai į muziejų depozitus ir saugo. Jeigu ne tokia didelė vertybė, nuvežkime į Grūto parką, kad galėtume pirštais badyti, kaip badome ir kitus ten ne mažiau garsių menininkų sukurtus leninus, sniečkus ir pan. Grūto parke yra daugybė to meto garsių menininkų skulptūrų.

Kliūva ne man vienam. Spaudoje skelbta, kad skulptūroms bus skirta 200 tūkst. litų. Tai nemaža suma. Į mane kreipiasi daugybė žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Kanados (pvz., iš Kanados lietuvių radijo). Tai nėra kokie nors išsigalvojimai mano – daugeliui skauda. Net jauni žmonės rašo, kad, atvažiavus svečiams iš Prancūzijos ar kitur, reikia aiškintis, teisintis, jog ant Žaliojo tilto tebelaikome.

Kažkodėl Vokietija visus ideologizuotus stabus su svastikomis nuvertė. O mes skulptūras su pjautuvais ir kūjais, sovietinius kareivius garbiname ir liaupsiname. Internete pasižvalgiau, ką darė kitos valstybės. Štai Vengrijoje, Budapešte, ant kalno yra didelis ansamblis karo aukoms atminti. Jis taip pat buvo sukurtas ideologizuota dvasia. Tačiau, atgavus nepriklausomybę, sovietiniai kareiviai, žvaigždės išnyko, o pats ansamblis liko. Netgi kapuose esantys tokie paminklai išnyksta. Tačiau mes sakome – jei garsaus menininko, tai šventa.

G. Drėmaitė: Noriu gerbiamo Seimo nario paklausti, ar jo nešokiruoja kiekviename Lietuvos miestelyje esantys paminklai žuvusiems tarybiniams kariams, kurie, be kita ko, restauruojami už Rusijos pinigus ir tiesiog švyti?

K. Masiulis: Paminklai mane šokiruoja.

– Jeigu tokios skulptūros, kaip Žaliojo tilto kompozicijos, yra įtrauktos į valstybės saugomų objektų registrą, ar galima kažką dar svarstyti? Juk įstatymas numato vienaip, o ponas Kęstutis savojo įstatymo dar neįregistravo.

G. Drėmaitė: Seimas viską gali. Jeigu Seimas gali pakeisti vieną kokį nors įstatymo punktelį, kuris galbūt kliudo šiandieniniam gyvenimui, tai Seimo prerogatyva ir nutariama. Todėl, jeigu reikės imtis kažkokių priemonių prieš šitas skulptūras, be abejo, pirmiausia reikės keisti įstatymą. Tam yra įstatymų keitimo tvarka.

Žaliojo tilto skulptūros
Žaliojo tilto skulptūros

 Noriu priminti, kodėl Lietuva sovietmečiu išliko, kaip mes išlaikėme savo kultūrą. Mūsų kultūros žmonės, kūrėjai mokėjo išlaviruoti ir šalia užsakomųjų darbų kurdavo savo darbus. Kalbu ne tik apie dailininkus, bet ir apie muzikus, kompozitorius, rašytojus, kurie užsienyje buvo labai gerai vertinami, apdovanojami premijomis. Mes turime nepaprastai didelį kultūrinį palikimą netgi iš sovietmečio. Lietuviai net Sibire augino agurkus, tai gyvybinga tauta, kuri sugeba bet kokiu momentu išlaviruoti. Tai labai svarbu. Be to, šitie autoriai – pripažinti Lietuvos klasikai.

– Miesteliuose stovintys paminklai tarybiniams kariams išvaduotojams prižiūrimi už Rusijos pinigus.

G. Drėmaitė: Juos prižiūri tų miestelių savivaldybės, nes gauna Rusijos pinigų, todėl mielai tai daro. O šalia stovi mūsų partizanų, nusipelniusių žmonių sukrypę ir neprižiūrimi kryželiai. Šiuo atveju metu labai didelį kaltinimą Vilniaus miesto savivaldybei, kuri neprižiūri jai priklausančių kapinės (ir istorinių).

– 2009 m. buvo atvykusi Rusijos delegacija, apžiūrėjo Žaliojo tilto skulptūras ir siūlėsi finansuoti dalį restauravimo darbų.

Taip, tie garsūs menininkai būdavo priversti kurti tokius ideologizuotus balvonus. Tačiau mes nesame priversti tuos balvonus garbinti.

K. Masiulis: Aš protestuoju prieš tokią praktiką ir tokius samprotavimus, kokius girdžiu. Kaip ir daugelis žmonių, esu giliai įskaudintas. Taip, tie garsūs menininkai būdavo priversti kurti tokius ideologizuotus balvonus. Tačiau mes nesame priversti tuos balvonus garbinti. Jūs pati sakėte, kad yra daugybė kultūros paveldo objektų, kurie būtų verti pinigų, bet jų negauna. O kažkodėl šitiems ideologizuotiems paveldo objektams pinigų ima ir atsiranda.

Dar vienas dalykas. Pasirodo, Rusija labai suinteresuota, kad jie čia stovėtų, o mums lyg niekas ir nekliūva. Rusija daug kuo suinteresuota: kad būtume pririšti prie jų dujų, kad tik iš jų pirktume elektrą, kad ir toliau žiūrėtume tik jų filmus, perimtume jų kultūrą. Bet ar čia mūsų interesai?

G. Drėmaitė: O lenkų elgesys?

K. Masiulis: Ir gerai, tegul būna ir kitų, bet mes turime savo interesų. Nejaugi šitų 200 tūkst. litų, kuriuos savivaldybė ruošiasi išleisti šitų surūdijusių kareivių restauracijai, nereikia kam nors kitam? Juk faktiškai tuo pat metu buvo nuversti Baltieji stulpai. Tai gal geriau atstatykime juos? Vilniuje daugybė griūvančių objektų, kuriems po du, tris ar keturis šimtus metų, bet pinigų nėra. Elkimės moderniai, kultūriškai, sakykim – performansas, tegu rūdija kiaurai, užpilkime rūgštimi.

G. Drėmaitė: Bet vamzdis kainavo 300 tūkst. litų.

– Ponia Dalia, kokia tarybos nuomonė Žaliojo tilto skulptūrų klausimu?

D. Krūminienė: Mes vieningai sutariame, kad šios skulptūros yra iškilių skulptorių, Lietuvos skulptūros mokyklos kūrėjų Juozo Mikėno, Juozo Kėdainio, Petro Vaivados, Bernardo Bučo, Broniaus Vyšniausko, Napoleono Petrulio kūriniai. Dar kartą pakartosiu: P. Vaivada ir B. Bučas sukūrė skulptūrinę grupę „Žemės ūkis“. J. Mikėnas ir J. Kėdainis – „Mokslo jaunimas“, B. Vyšniauskas ir N. Petrulis „Pramonė ir statyba“ ir daugiausią ginčų keliančią „Taikos sargyboje“ – Bronius Pundzius. Visos šios skulptūros neatsiejama Žaliojo tilto ansamblio dalis. Jos buvo vyriausybės įrašytos į kultūros vertybių registrą ir yra saugotinos.

Nebūkime aplaidūs, nesielkime kaip niekam tikę šeimininkai, jas reikia tvarkyti, nes tai mūsų istorijos ir kultūros dalis. Daugelyje valstybių panašaus pobūdžio paminklų niekas nesiruošia griauti: Helsinkyje stovi paminklas carui, Ispanijoje – Francisco Franco. Nė viena tauta savo istorijos ir kultūros puslapių nenaikina. Nereikia būti griovėjais ir barbarais. Esu įsitikinusi, kad Lietuvoje ir anksčiau buvo visokių paminklų, bet įvairūs karai, politinės srovės juos sunaikindavo, ir mes jų nebeturime.

Netgi yra posakis, kad griauna arba barbarai, arba revoliucionieriai. Tai, kad skulptūrų savininkas miestas pagaliau rado galimybę sutvarkyti šiuos paminklus, labai gražu. Kiek tai kainuos, nežinau, sąmatų nemačiau, bet tai būtų pradžia stengiantis padoriai atrodyti prieš visą pasaulį, juo labiau kad tai kultūros vertybė.

Politinio ir ideologinio aspekto aš nematau, taip žmonės atrodė, buvo apsirengę tuo metu. Jaunimas, atvažiavęs į miestą studijuoti, laisvųjų studijų metu neatlygintinai rūpinosi Vilniaus senamiesčiu, valė sugriuvusius namus, tvarkė Sereikiškių (tada – Jaunimo) parką, ir visa tai atsispindi šiose skulptūrose. Taigi skulptūras reikia išsaugoti – būsime kultūringa tauta ir bus pasirūpinta praeitimi.

– Spaudoje pasirodė informacija, kad gegužės 23 d. turėjo būti paskelbta savivaldybės konkursą laimėjusi įmonė, kuri restauruos Žaliojo tilto skulptūras. Susisiekus su savivaldybe paaiškėjo, kad konkurso nebuvo, kad buvo kažkoks techninės specifikacijos konkursas, viešųjų pirkimų konkurso dalis. Nieko aiškaus nesužinojome, viešųjų ryšių skyrius nieko negalėjo paaiškinti ir neatsirado žmogaus, kuris galėtų pakomentuoti situaciją. Galbūt jūs ką nors žinote?

Žaliojo tilto skulptūros dažais aptaškomos gana dažnai
Žaliojo tilto skulptūros 

 D. Krūminienė: Aš nesu savivaldybės viešųjų pirkimų komisijos narys – reikėtų teirautis tų žmonių. Kokią tvarką jie pasirinko, ar pirma svarstys techninį projektą, ar konservavimo ir restauravimo darbus, visų pirma reikia atlikti tyrimus. Yra patvirtinta restauravimo ir konservavimo tyrimų tvarka ir visi darbai turi būti vykdomi ja vadovaujantis. Jeigu paskelbtas konkursas, tikrai yra ne viena įmonė, kuri sėkmingai tvarko metalinius paminklus. Kita vertus, jeigu mes nugriausime šiuos paminklus, paskui nugriausime ir paminklą Aleksandrui Puškinui, galiausiai – Mokslininkų namus ir t. t. Manau, reikia ne griauti, o po truputėlį tvarkytis.

K. Masiulis: Jūs nematote šitų skulptūrų ideologizavimo? Kadangi šlovinate šitą laikotarpį, norėčiau priminti, kad tuo metu bunkeriuose granatomis būdavo sprogdinami mūsų partizanai, ešelonais į Sibirą dardėjo šimtai tūkstančių lietuvaičių. Ar tos skulptūros nevaizduoja, kad žmonės netekdavo savo žemės, kad čia pat, Vilniuje, buvo pogrindis ir buvo išdavikų, tokių kaip Juozas Markulis, kurie išduodavo partizanus?

Visa tai išdavikiška, antilietuviška kultūra, kuri tuo metu griovė Lietuvą. Tačiau čia ji pašlovinta, ir jums tai nė kiek nekliūva, viskas savo vietoje? Lietuviai nugriovė ir daugiau paminklų, pvz., Muravjovo, Jekaterinos. Gal atstatykime visus? Kodėl mes atstatome nugriautas katedros skulptūras? Katedroje buvo Ateizmo muziejus – padarykime jį ten vėl. Ko mes pridarėme? Privirėme košės – visokių gerų sovietinių dalykų atsisakėme.

G. Drėmaitė: Turiu pasiūlymą – visi būtų labai patenkinti. Kadangi skulptūros yra neatskiriama tilto dalis, reikia tiltą apskritai pašalinti ir padaryti didelį, gražų, modernų tiltą, per kurį važiuotų Zuoko tramvajus. Nes tramvajus per dabartinį tiltą negali važiuoti. Tai būtų labai gera išeitis.

Visa tai išdavikiška, antilietuviška kultūra, kuri tuo metu griovė Lietuvą. Tačiau čia ji pašlovinta, ir jums tai nė kiek nekliūva, viskas savo vietoje?

– Ponia Gražina, ką jūs kalbate? Tiltas pirmą kartą toje vietoje pažymėtas 1386 m.

K. Masiulis: Tai jūs, truputėlį nuo realybės atitrūkę menininkai, sakote „neatskiriama dalis“. Tai jums atrodo neatskiriama. Duokite man metalo pjūklelį – aš jį nupjausiu ir paaiškės, kad tiltas visai nuo to nesugrius.

– Bet jūs sakėte, kad pjautumėte tik žvaigždes, o skulptūras paliktumėte.

K. Masiulis: Taip, man užtektų, kad bent žvaigždės būtų nupjautos.

D. Krūminienė: Jeigu jūs rastumėte ir skirtumėte lėšų kultūros paveldui atstatyti... Jų reikia ne tik šioms skulptūroms. Reikia ir partizanams paminklus statyti, reikia įamžinti išvežimo tragediją. Viskam reikia – aš neprieštarauju. Aš tik prieš griovimą. Taryba yra prieš bet kokį griovimą, nes griauti lengviausia.

– Kiek suprantu, ponia Dalia vadovaujasi tuo, kad skulptūros įrašytos į valstybės saugomų objektų registrą, tai įteisinta įstatymu, ir mes galime ginčytis kiek norime, bet prieš įstatymą visi lygūs. Ponas Kęstutis sako, kad šiandien ketina įregistruoti kitą įstatymą.

K. Masiulis: Taip, esu parengęs būtent nekilnojamojo turto paveldo vertybių įstatymo pakeitimus, kuriais būtų draudžiama registruoti fašistinius, sovietinius simbolius, lygiai taip pat ir kareivius, kurie okupavo Lietuvą. Nežinau, ar įstatymas bus patvirtintas – nebūtinai taip įvyks.

G. Drėmaitė: Tai padaryta jau prieš dešimt metų. Iš registro išbraukėme Sniečkaus namus, atsisakėme pirmųjų partijos suvažiavimų. Viskas patikrinta ir išfiltruota. Tačiau mes neturėtume ginčytis, vis dėlto esame demokratinė respublika. Kiekvienas turi savo nuomonę ir kiekvienas ją gina.

Tegu pasako valstybė, tauta, žmonės – galima spręsti visaip, yra daug galimybių, tačiau aš laikausi savo. Esu restauratorė ir man daug skaudžiau šitie 200 tūkst. litų, kuriuos skirs savivaldybė, nes savivaldybė nežino, kaip tvarkyti ir restauruoti paminklus. Tai, kaip jie Katedros aikštėje pastatė Gediminą, kuris dabar visas apvarvėjęs, yra nemokšiškumas ir pinigų švaistymas.

K. Masiulis: Jūs labai abstrakčiai samprotaujate. Man daugybė žmonių sako, kad kiekvieną kartą einant per šitą tiltą skauda širdį, žmonės vėl jaučiasi pažeminti ar okupuoti. Tai iš tikrųjų meninę išraišką turintys paminklai, kurie visą laiką primena ir primena – buvo tai, buvo tai, atmink, atmink, atmink... 

Žaliojo tilto skulptūros valymas
Žaliojo tilto skulptūros valymas

– Tai labai įtaigios skulptūros? Vadinasi, tai puikus meno kūrinys.

K. Masiulis: Tai toks menas, kurio aš visada neapkenčiau. Tai ta realybė, kurioje mes buvome priversti gyventi, o ne savo noru pasirinkome. O dabar sakome (išeina toks mazochistinis reikalavimas) – tegu skauda ir toliau. O kodėl? Gal jums čia tik meninis, estetinis vaizdas ir jūs neįžvelgiate ideologijos, nors aš labai nustebčiau, jei jūs nematytumėte ideologinio turinio. Jis dominuoja.

– Pone Kęstuti, jos surūdijusios, kelia grėsmę praeiviams.

K. Masiulis: Šaunu, būkime modernūs – šalia vamzdžio tinka ir surūdiję balvonai. Nejaugi į registrą savo nutarimu įtraukė kažkoks ministras pirmininkas? Turbūt jam patarė menininkai, ekspertai? Kažkas iš jūsų ir patarė, o ne kokie politikai.

G. Drėmaitė: Gerbiamas Seimo nary, norėčiau, kad nebūtumėte toks kategoriškas, nes iš jūsų kalbos atrodo, kad remiu sovietmetį. Aš lygiai tokia pati lietuvė, taip pat kentėjo ir mano tėvai, ir man taip pat skauda. Bet yra dalykų, kuriuos reikia kažkaip segreguoti.

– Man labai neramu dėl susidariusios situacijos. Kas atsitiks, jei ponas Masiulis įregistruos įstatymo pataisą ir Seimas ją priims?

G. Drėmaitė: Tada kultūros ministras turės spręsti, kaip reikia išbraukti iš registro, o tai yra procedūra.

K. Masiulis: Kas įvyktų? Visi objektai, kurie kažkodėl pripažįstami paminklais, taptų nebe paminklais ir tada savivaldybė spręstų. Kiek rašiau A. Zuokui, jis pasakydavo – šventas dalykas, paminklas, nieko negalime daryti, reikia rūpintis ir puoselėti. Jeigu bus išbraukta, aš vėl galėsiu paklausti mero nuomonės.

– Svarbu, kad būtų precedentas?

Tai toks menas, kurio aš visada neapkenčiau. Tai ta realybė, kurioje mes buvome priversti gyventi, o ne savo noru pasirinkome.

K. Masiulis: Tada kitą kartą daugeliui žmonių pasakysiu – jūs matote, už ką balsavote ir ką renkate?

– Mums paskambinęs klausytojas mano, kad tai neoriginalus kūrinys.

G. Drėmaitė: Taip negalima sakyti. Gerai žinau, kad dailininkai, kurdami savo darbus, įdėjo labai daug savo dūšios. Juk Salomėja Nėris irgi buvo priversta parašyti poemą apie Staliną.

K. Masiulis: Ir kaip ji baigė? Menininkai buvo prievartaujami. Kai kurie nesutikdavo būti prievartaujami ir likdavo kabinetiniais menininkais, bet aš juos labiau gerbiu negu tuos, kurie viešai statė angariečius, kapsukus, leninus ir dar kažką.

G. Drėmaitė: Jie dabar ramiai gyvena Grūte.

K. Masiulis: Tai ir šitie tegul ramiai gyvena Grūte.

– Sakėte, restauracijai būtų išleista 200 tūkst. litų. O kiek kainuotų skulptūras nugriauti ir perkelti? Ponia Dalia sakė, kad tai tilto dalis ir jas rekonstruotų vietoje, nevežtų į dirbtuves.

K. Masiulis: Aš įsivaizduoju, kad čia restauratoriai smagiai uždirbtų, daug kas būtų patenkintas gavęs gerą ilgalaikį darbą. Bet tas man aspektas visai neįdomus. Esu įsitikinęs, kad, paskambinus Malinauskui vyresniajam į Grūto parką ir pasiūlius, jis pats jas paimtų, ir mums tai nekainuotų. Bet negaliu garantuoti – nesu apie tai su juo kalbėjęs.

– Pasiūlytų jums, pone Kęstuti, finansiškai prisidėti.

K. Masiulis: Esu pasirengęs aukoti ir kviesti žmones aukoti tam, kad skulptūros būtų išvežtos, bet ne tam, kad būtų restauruojamos. Jeigu būtinai reikia kažkokių skulptūrinių akcentų, pakvieskite menininkus, surenkite kultūrinį projektą, konkursą. Galiu užtikrinti, kad bus didžiulis sujudimas, susidomėjimas ir menininkai už tuos 200 tūkst. litų sukurs naujų objektų – modernių, atspindinčių kitokį požiūrį.

G. Drėmaitė: Tokių, kurie dabar kabo po tiltais.

K. Masiulis: Taip, ir labai šaunūs ir gražūs. Tie rutuliai man labai šaunūs ir gražūs. Nežinau, gal mūsų skonis skiriasi, bet jie nėra išprievartauti. Niekas menininko neprievartavo kurti būtent tokius. Jie buvo sukurti visai kitaip. Net ir vamzdis man tūkstantį kartų gražesnis ir laisvesnis objektas negu šitie.

– Dabar belieka laukti, kol jūs, pone Masiuli, įregistruosite įstatymo pataisą ir ką į tai pasakys Seimas. Jeigu pritars, mes šiandien kalbėjomės visiškai be reikalo?

G. Drėmaitė: Bet turi balsuoti 141 žmogus.

K. Masiulis: Nebūtinai. Norint priimti įstatymą, reikia, kad balsuotų bent 71 ir daugiau kaip pusė iš jų „už“. Taigi galimybių yra. Tačiau, turint omenyje atsainų nemažos dalies parlamentarų požiūrį į praeitį, aš nesu visiškas optimistas.

– Klausytoja mano, kad griauna tik silpni žmonės, silpna tauta.

G. Drėmaitė: Valstybinė kultūros paveldo komisija jau prieš dešimt metų gaudavo skundų, todėl nusprendė, kad departamentas prie kiekvienos iš keturių grupių turėtų pakabinti paaiškinimą, kas tai yra, kad tai nėra mūsų simbolis, šlovinantis Sovietų Sąjungą ar tą gyvenimą. Šiandien tie tekstai yra parašyti. Taigi tie, kurie domisi, gali suprasti, kodėl jos čia stovi.

K. Masiulis: Noriu pakomentuoti pasakymą, kad griauti yra blogai – reikia būti kūrėju. Kūryba neatsiejamai susieta su griovimu. Jeigu jūs esate koncentracijos stovykloje, kol nenugriausite sienos, nebūsite išlaisvintas. Jeigu esate įkalintas sovietmetyje, kol nenugriausite šito režimo, nebūsite laisvas. Jeigu esate verčiamas laikytis kanoninio meno, kol negriausite kanonų, nebūsite laisvas. Klasikinio meno griovėjai modernistai Prancūzijoje griovė, protestavo prieš saloninę tapybą, prieš saloninį meną, šaipėsi iš jo.

G. Drėmaitė: Kaip gerai, kad caro laikais nugriovė mūsų Valdovų rūmus – dabar mes nors atstatėme.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų