Mums gali atrodyti, kad žaliosios varlės turėtų jaustis kur kas saugiau – jos savo vandens telkinyje ar jo pakrantėje praleidžia visą gyvenimą, toli nekeliauja, nežūsta po mašinų ratais, jų telkiniai retai kada išdžiūsta iki dugno. Iš tikro, gana reta ežerinė varlė, pati dažniausia mažoji kūdrinė varlė ir tarpinė šių rūšių forma – didžioji kūdrinė varlė yra tikros vandens telkinių gyventojos. Tačiau net ir įžvelgiant nenuginčijamus prioritetus, jų gausa gamtoje nedidėja. Ko gero – atvirkščiai. Vienu svarbiausių veiksnių reikėtų laikyti kūdrų, mažų ežerėlių stygių. Tačiau yra ir natūralūs kiekvienos rūšies savireguliacijos principai, kuriantys esamą būklę. Kokie jie?
Jau seniai pastebėjau, kad šioje mažoje populiacijoje beveik nėra mažų individų – antramečių ar vyresnių. Kur jie pradingsta?
Jau daug metų stebiu vieną maždaug pusantro aro dydžio kūdrą, kurioje gyvena nedidelė mažųjų kūdrinių varlių populiacija. Iki artimiausio tikro vandens telkinio – apie 1 kilometrą, todėl tikimybė, kad varlės keliauja į jį ar iš jo, yra minimali. Uždara maža populiacija gyvybinga, kai kada tarp čia įveistų dekoratyvių vandens lelijų apsigyvena žaltys, praretinantis jaunų individų skaičių. Kitų pavojų lyg ir nėra, tad būtų galima tikėtis tikro varlių knibždėlyno. Deja, kasmet čia gyvena apie 20–30 suaugusių varlių ir šis skaičius nekinta.
Varlės gyvenimas gamtoje nėra ilgas, neršti jos pradeda tik sulaukusios 3–4 metų. Atrodo, vilčių teikti turėtų žinojimas, kad kiekviena patelė išneršia 2–3 tūkstančių ikrelių – jų paviršius lipnus, todėl ikrai sėkmingai prikimba prie vandens augalų. Be to, jie prilimpa prie vandens paukščių (dažniausiai – didžiųjų ančių) kojų ar plunksnų ir taip pernešami į kitus vandens telkinius.
Tačiau tokios ikrų gausos ir kitų palankių priemonių nepakanka – stebimoje kūdroje varlių yra beveik tiek pat. Kai kuriais metais kūdra nusenka (taip yra ir šiemet), todėl varlės netelpa likusiame balokšnyje ir išsiraususios negilius urvelius ar savotiškas nišas tūno krantuose. Čia joms geros sąlygos medžioti, nes prie vandens ir ant dumblo ar drėgnos žemės renkasi daug vabzdžių.
Jau seniai pastebėjau, kad šioje mažoje populiacijoje beveik nėra mažų individų – antramečių ar vyresnių. Kur jie pradingsta? Atsakymo ieškoti ilgai nereikėjo: stebėdamas varles daug kartų mačiau, kaip nuo kranto į vandenį įšokę tokie varliukai beregint tampa didžiųjų varlių grobiu. Kartais negelbsti ir buvimas sausumoje, nes tas pat nutinka jiems prisiartinus prie duobutėje tūnančios didelės varlės. Šuolis ir varliukas jau spurda varlės burnoje.
Kanibalizmas tarp žaliųjų varlių įprastas. Gali būti, kad dideliuose ežeruose su tankia augalija jaunikliai turi daugiau šansų išlikti. Tačiau mažoje kūdroje rūšies savireguliacijos mechanizmas labai stiprus. Mūsų akimis, jis gali atrodyti žiaurus. Tačiau gamtoje tokie santykiai natūralūs, dėl jų žaliosios varlės tikrai netaps nei retos, nei nykstančios.