Prie Žagarės priartėja vilkstinė su su žirgais. Priekyje du žemaitukai traukia vežimaitį. Paskui jį žengia pakaitiniai žirgai, o tik už jų – raiteliai. Visi apsistoja pas Žagarės žirgininką Vidmantą Staškevičių.
Žygio tikslas – kelti lietuvių sąmoningumą, o tai su alkoholiu niekaip nedera.
Kai visi žirgai jau pievoje ir palapinės pastatytos, šeimininkas pakviečia prie stalo.
Keliautojams visi sutikti žmonės – labai geri. Kas sūrį duoda, kas pinigų. V.Staškevičius pasirūpino raitelių vakariene ir žirgų avižomis.
Prie vakarienės stalo šeimininkas pasiūlė naminio sidro, tačiau svečiai atsisakė su didžiausia pagarba.
Visi prieš žygį sutarė, kad neims į burną nė lašo. Paaiškino, kad tai jiems nėra jokia kankynė. Be alkoholio jie ištveria lygiai taip pat kaip ir be žiurknuodžių. Žygio tikslas – kelti lietuvių sąmoningumą, o tai su alkoholiu niekaip nedera.
Prieš keletą dienų ši kompanija pajudėjo iš Šventosios ir planuoja apsukti aplink Lietuvą kuo arčiau jos valstybinės sienos.
Kelionę planuojama užbaigti apie spalio 10 dieną. Savaitgalio pabaigoje keliautojai turėtų būti kažkur netoli Rokiškio.
Žygio vadas – Vaidotas Digaitis. Jis yra Žemaitukų augintojų asociacijos narys, vienas žygio organizatorių ir patyręs keliautojas.
Taip pat kompanijoje: Marius Kleišmantas, Jonas Plūčas, Česlovas Marcinauskas, Remigijus Žiauberis, Irmantas Kandratavičius, Skirmantė Naglytė, Aušrinė Butkevičiūtė, Severija Bružaitė ir Sofija Bizauskaitė. Skalikė Alka taip pat yra lygiateisė šios kompanijos narė.
Kadaise iki Juodosios jūros jojęs bei Baltijos jūrą apžygiavęs V.Digaitis teigia, kad šis žygis – tradicijos tąsa.
„1935 metais Lietuvą su trakėnų veislės kumele apjojo dzūkas Vaclovas Smalys. Jam reikėjo įveikti 1500 kilometrų. Po 40 metų visą Aukštaitiją apjojo Petras Vasinauskas ir iškart po to sukūrė Arklio muziejų. Vėl praėjo keturi dešimtmečiai – jojame aplink Lietuvą“, – pasakojo žygio vedlys.
Žygiuoti nėra taip paprasta. Kai kuriose vietose vežimo nepratempsi. Žmonės parodo kelią, tačiau paaiškėja, kad jo seniausiai nebėra – miręs kelias.
Keliautojai per Ventos upę persikėlė sėkmingai, tačiau dar teks porą kartų keltis per Nemuną. Visi tikisi, kad Uostadvaryje žirgus bus įmanoma perkelti per Kuršių marias. Tai būtų įmanoma, jei vėjas nekels didelių bangų.
Jei palankios kelionės sąlygos, per dieną įveikia apie 70 kilometrų.
Pirmosiomis dienomis žygeiviai įveikdavo trumpesnius atstumus, nes žirgams ir raiteliams reikia priprasti prie krūvių. Dabar, jei palankios kelionės sąlygos, per dieną įveikia apie 70 kilometrų.
Joja pagal tikslų režimą. Valandą – risčia. Vėliau dešimt minučių leidžia žirgams pailsėti. Tuo pačiu ir patys užkanda.
Keliautojai sako, kad senosios veislės žemaitukai jau tris kartus buvo ant išnykimo ribos. Ir dabar jų tik 600. Yra išveista naujesnė veislė, kurios arkliai yra šiek tiek didesni, sunkesni.
„Nesinori vardyti, kuo fiziškai ypatingi žemaitukai. Galėčiau juos palyginti su liaudies daina, kurią reikia išsaugoti, prisiminti, suvokti, kaip savo paties istorijos dalį ir savastį“, – kalbėjo V.Digaitis.
Žygio dvasią palaiko ir ugnis, kuri yra gabenama specialiame metaliniame įrenginyje.
Ankstų rytą žemaitukų augintojas iš Kernavės Česlovas Marcinauskas griebė armoniką ir trankiai užgrojo.
Paaiškino – reikia ne tik pačiam užsivesti, bet ir kitiems žygio dalyviams dvasią pakelti.
Žygio dvasią palaiko ir ugnis, kuri yra gabenama specialiame metaliniame įrenginyje. Ji neužgesinama nuo pat pirmos kelionės minutės. Vakare perkeliama į laužą, o ryte – vėl į kelionę.
