Į jį kovo 20-ąją, minėdami Žemės dieną, Vakarų Lietuvos gamtinėmis vertybėmis besidominčius žmones kvietė Nemuno deltos regioninio parko direkcija.
Ir kaip neatplyš batų padai ar nebus pritrintos pūslės ant kojų, jei pažintinis takas lentomis ir tilteliais per kanalus į pelkėje įsteigtą telmologinį draustinį nutiestas tik mažutėje atkarpoje, vos dešimtadalį jo teritorijos leidžiančiam apžvelgti maršrute.
„Seniai brandiname planus nutiesti lentų taką gilyn, bent iki ežero, bet neturime pinigų. Todėl iš maždaug tūkstančio hektarų apimančios telmologinio draustinio teritorijos šiandien pėsčiomis per gruodu sukaustytus kimsynus, kanalus, kelmynus įveiksime taip nelengvai. Žingsniuodami per kliūtis, apsunkinančias žygį kiekvienam pėsčiajam“, – sako NDRP ekologas Robertas Kubilius.
Valstybės Saugomų teritorijų tarnyba, biudžetinė įstaiga, neturi pakankamai pinigų ir todėl jų neskiria NDRP medienos įsigijimui ir pažintinio tako nutiesimui į draustinio gylį. Bet gali daug pinigų nereikia informacinių stendų atnaujinimui? Juk įstiklintuose, bet jau kadaise saulės išdegintuose ir nebeįskaitomuose gamtinių vertybių aprašuose likę tik balti lopai. Ir ne tik čia, Aukštumalos take. Panašiai – ir kituose dviejuose pažintiniuose šio parko takuose.
Žemės dienos minėjimui pakvietę į juos visuomenę, negi parko žmonės gali tik dejuoti – nėr lėšų?
Deja, taip negausiai į NDRP kvietimą atsiliepę žmonės – mama Audronė su dukra Aiste iš Dituvos, dvi moksleivės – Viktorija ir Inga – iš Rusnės pagrindinės mokyklos, miškininkas-konsultantas Antanas Ž. iš Juknaičių ir šių eilučių autorė, dvi su puse valandos pėsčiomis lankstais išvaikščioję pusę draustinio teritorijos, daugiausia girdėjo apie jo grėsmes nykimui.
Aukštapelkė, kurioje durpių klodus rūgščioje vandeningoje terpėje augina gamta, vieną ant kito sluoksniuodama saulės energiją sukaupusią organiką iš mirštančių ir ant jų augančių vis naujų samanų sluoksnių, užima tik trečdalį viso Aukštumalos pelkės ploto.
Du trečdalius eksploatuoja jau antrą šimtmetį Šilutėje veikianti gamykla, pastaraisiais dešimtmečiais itin išplėtusi eksporto apimtis į užsienio šalis. Ši vokiečių kapitalo įmonė durpių gavybos pramonės modernizacijai yra gavusi milijoninę europinę paramą ir , pasak gamtininkų, neslepia savo apetito gvieštis ir dalies draustinio teritorijos.
Dingstimi tam pastaraisiais metais tarnauja ryškūs degradacijos procesai draustinyje, kuriuos lemia nepalankus aukštapelkei hidrografinis režimas. Kiminų ir kitų samanų patalai ima skursti, kai vandens lygis smarkiai krenta. Ne tiek dėl užklupusių sausrų, kiek dėl pastoviai sausinamos durpyno dalies, kurį eksploatuoja gavybos įmonė. Kad vanduo iš saugomos aukštapelkės dalies kanalais nenutekėtų į gilius kasybos griovius, reikia statyti tvirtas ilgaamžes užtvaras.
„Tokias, kokias moka ręsti bebrai,“ – sako ir rodo NDRP specialistai Jovita Stanionienė ir R.Kubilius.
Pažintinės kelionės metu ekologas rodė pustrečio šimto hektarų išdegusį draustinio plotą, juoduojantį nuo 2011-ųjų birželio. Tada vėjo blaškoma ugnis į NDRP saugomą teritoriją atšuoliavo nuo „Klasmann-Deilmann Šilutė“ durpyno, kelių gatavos produkcijos stirtų ir šlavė viską, kas gyva, beveik savaitę.
Bet tiek bebrų šeimų, kiek Aukštumaloje dabar gyvena, šimtų užtvarų nesuręs. „Jeigu medžiotojai čia bebrų nenaikintų, jie tą darbą lengvai padarytų, juk gerus miškus užtvindo, žalos savininkams padaro“, – įvertinęs situaciją, sako pažintinės kelionės dalyvis miškininkas Antanas Ž.
Kol gyvūnai, geriausiai mokantys statyti užtvankas ir užtikrinti tinkamą hidrologinį režimą draustinyje, persekiojami, užtvankas stato gamtininkai. Ekologai rodė iš beržo faneros ir sutrombuotų durpių pastatytą vieną itin tvirtą užtvanką, kurios įrengimas kainavo apie 3 tūkst. litų. „Bet tokių čia reikia bent šimto, o pinigų neturime“, – vėl seka dejonė.
O ką vokiečių gamybininkai, pusvelčiui mūsų gamtos išteklius semiantys ir iš to pelnus sau kraunantys? Juk bendrovė „Klasmann-Deilmann Šilutė“ pernai pateko tarp sėkmingiausių šalies ekportuotojų, ženkliai padidino produkcijos pardavimus, tad altruistinė 300 tūkst. litų investicija be grąžos į gamtą gal nenuskurdintų kapitalistų?
„Apie tai kalbos nebuvo, bet durpininkai sutiko remti ilgalaikius hidrologinio režimo tyrimus, juos jau atlieka Botanikos instituto mokslininkai“, – sako R.Kubilius
Pažintinės kelionės metu ekologas rodė pustrečio šimto hektarų išdegusį draustinio plotą, juoduojantį nuo 2011-ųjų birželio. Tada vėjo blaškoma ugnis į NDRP saugomą teritoriją atšuoliavo nuo „Klasmann-Deilmann Šilutė“ durpyno, kelių gatavos produkcijos stirtų ir šlavė viską, kas gyva, beveik savaitę.
Tai buvo didžiausias iki šiol kilęs gaisras šalyje, kurio gesinimui buvo pasitelktos ir kariuomenės pajėgos.Gaila, bet mažiausiai jų pastangų teko draustinio išsaugojimui, o daugiausia-durpyno produkcijos gesinimui. Beje, įmonė ją ir savo veiklą buvo apdraudusi, gaisro priežasties nunustatė, o kaltės dėl padarytos žalos gamtai kratėsi.
Praėjo dveji metai po ugnies stichijos šėlsmo, ir gamta pamažu savo žaizdas gydosi. „O durpininkai labiausiai nukentėjusią dalį siekia iš draustinio ploto prijungti prie gavybinės dalies ir toliau semti sukauptus energijos išteklius, nes pinigai – visagaliai“, – sako šioms užmačioms besipriešinantys gamtininkai.
O kas vertingiausio draustinio teritorijoje yra? Pasak J.Stanionienės ir R.Kubiliaus, pernai atlikus augalų rūšių ir buveinių būklės tyrimus,sukaičiuota 201 augalų rūšis. Iš jų į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos 4 induočių augalų ir viena grybų rūšis. Tyrulinė eurika, raistinė viksva, kopūstinė kūlingė, paprastoji vandens lelija, tikroji raudonpintė, minkštasis kiminas, aukštoji gegūnė, šukelinis kiminas, – tai reti ir saugotini augalai.
Draustinyje identifikuotos penkios europinės svarbos aukštapelkės, plikų durpių saidrynai, natūralūs distrofiniai ežerai, pelkiniai miškai. Bet didžiausias plotas-degradavusių aukštapelkių buveinių.
„Telmologinio draustinio apsaugos interesai reikalauja įdiegti priemones, kurios sumažintų durpių kasybos laukų sausinamąjį poveikį draustinio aukštapelkės ekosistemai. Ypač svarbu įdiegti technines vandens lygio palaikymo priemones draustinio pakraščiuose, esančiuose greta eksploatuojamo durpyno durpių kasybos laukų. Tokia veikla sudarytų sąlygas atkurti pelkėdarai palankų hidrologinį režimą visame draustinyje.
Šios išvados – kaip gailus atodūsis, o ne pasididžiavimo versmė Žemės dienos proga.
