15min spalio pabaigoje lankėsi Leipalingyje, buvusios NKVD būstinės kieme, kur archeologų grupė, vadovaujama Lino Kvizikevičiaus, atrado keletą žmonių, greičiausiai partizanų, palaikų.
Vienoje duobėje rasti dviejų žmonių palaikai, virš kurių taip pat buvo atrasta ir granata.
Netoliese, tame pačiame kieme, atrasti dar vieni palaikai, tiksliau – pusė jų. Šalia palaikų taip pat atrasta plokštelė su išraižytu Vyčiu.
Netrukus po atradimo palaikai buvo išvežti antropologiniams tyrimams į Vilniaus universitetą, vėliau pradėti DNR tyrimai.
Šiomis paieškomis Leipalingyje siekiama atrasti legendinių Dzūkijos partizanų J.Vitkaus-Kazimieraičio ir Lionginio Baliukevičiaus-Dzūko palaikus.
Ministro žinia
Krašto apsaugos ministras žinią apie galimai atrastus J.Vitkaus-Kazimieraičio palaikus pranešė iškilmingoje rikiuotėje Katedros aikštėje.
„Šiandien galiu pasidalinti žinia. Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, buvo surasti palaikai, kurie, pagal pirminius tyrimus, leidžia teigti, kad tai gali būti pasipriešinimo kovų pradininko, partizanų vado, laisvės kovotojo, Vyčio kryžiaus kavalieriaus, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“, – pranešė A.Anušauskas.
„Tai buvo žmogus, kuris prisiekė savo gyvybę Lietuvai, ištikimai ją gynė, oriai kovojo, telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo kovų didžiausi vadai, o šiandien yra užtikrintos, ryžtingos ir drąsios Lietuvos kariuomenės ir mūsų visuomenės įkvėpimas. Ateis laikas, kuomet visi mūsų didvyriai bus palaidoti oriai ir pagarbiai“ , – pridūrė jis.
Vėliau žurnalistams ministras teigė, kad „dar mokslininkai iki galo turės padaryti savo darbą“, bet atskleidė, kad DNR tyrimai jau atlikti.
„Tai yra sudėtingas procesas (...) Bet jau yra DNR tyrimai atlikti, kurie patvirtina. Genocido tyrimo centras gali daugiau pasakyti detalių, bet pats faktas, kad atrastas žmogus, kuris A.Ramanauską-Vanagą paskyrė į pareigas, tai yra aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris buvo ginkluotoje rezistencijoje realiai, o ne kur nors mieste, nes buvo miestuose ir generolų pasilikę, jie gan simboliškai buvo rezistencijoje, o šis vadas – tikras vadas, miškuose, kartu su partizanais, būdamas pulkininku leitenantu, organizavo ginkluotą pasipriešinimą Pietų Lietuvoje“, – kalbėjo A.Anušauskas.
Jis taip pat sakė, kad J.Vitkų-Kazimieraitį galima vadinti partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje kūrėju.
Po kurio laiko ministras feisbuke skelbė, kad atlikti DNR tyrimai teigiami, tačiau oficialios išvados surašymui reikės kur kas daugiau laiko, tad bent jau kol kas reikėtų susilaikyti nuo skambių antraščių.
„Visiškai pritariu, kad oficialų identifikavimo procesą Genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su mokslininkais turi užbaigti. Tą jie tikrai padarys ir pasidalins oficialiais duomenimis.
Žinia buvo labai svarbi artimiesiems, kurių tikrai labai didelis būrys atvyko į kariuomenės šventę ir kaip jie sako – Antrasis pasaulinis karas jiems pasibaigė tik dabar“, – skelbė A.Anušauskas.
Identifikavimo procesas dar nebaigtas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas 15min teigė, kad kol kas ministro teiginių patvirtinti negali.
„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras negali patvirtinti viešojoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, neva Leipalingyje atrasti žinomo partizano palaikai. Iš tikrųjų šį rudenį vykdant žuvusių partizanų paieškas Leipalingyje atkasti kelių asmenų kūnai, šiuo metu vykdomas jų identifikavimo procesas, tačiau jis nebaigtas ir rezultatai dar nėra aiškūs“, – sakė partizanų paieškas Lietuvoje koordinuojantis specialistas.
Jo teigimu, centras pasidalins naujausiomis žiniomis su visuomene, kai tik turės „patikimus, moksliniais metodais pagrįstus duomenis“.
Apie tai centras paskelbė ir savo puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“: „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras negali patvirtinti viešojoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, neva Leipalingyje atrasti žinomų partizanų palaikai. Iš tiesų, šį rudenį, vykdant žuvusių partizanų paieškas, Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje atkasti kelių asmenų kūnai. Šiuo metu vykdomas jų identifikavimo procesas, tačiau jis nebaigtas ir rezultatai dar nėra aiškūs.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, vadovaujantis žuvusių partizanų palaikų paieškų taisyklėmis, informuos visuomenę apie identifikacijos rezultatus, kai tik gaus patikimus, moksliniais metodais patvirtintus duomenis“.
Legendinės asmenybės
Tiek J.Vitkaus-Kazimieraičio, tiek L.Baliukevičiaus-Dzūko palaikų atradimas būtų didelis laimėjimas Lietuvos partizanų, kurių kūnus sovietai slėpė, paieškose.
Jie abu vadovavo Dainavos apygardai ir žuvo netoli Leipalingio.
J.Vitkus-Kazimieraitis žuvo 1946 metų liepos 2-ąją, kai susidūrė su sovietų kariuomene, o L.Baliukevičius-Dzūkas – 1950 metų birželio 24-ąją Žaliamiškyje įrengtame bunkeryje.
L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, rašytas mašinėle 1948–1949 metais, yra vienas unikaliausių partizaninio pasipriešinimo liudijimų.
„Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį“, – 1948 metų lapkričio 10-ąją rašė L.Baliukevičius-Dzūkas.
Tuo metu J.Vitkus-Kazimieraitis, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, buvo bene vienintelis aukšto rango karininkas – tarpukariu jis buvo įgijęs pulkininko leitenanto laipsnį.
Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, J.Vitkus gimė 1901 metais, 1920 metais jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką.
Vėliau jis baigė Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.
J.Vitkus, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.
1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė, nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi.
Antrosios Sovietų Sąjungos okupacijos metais karininkas visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui.
Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.
1945 metais J.Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). Jis įkūrė „A” apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metais pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją.
1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos Varėnos rajone J.Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.
J.Vitkus-Kazimieraitis ir L.Baliukevičius-Dzūkas buvo legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago bičiuliai. Kazimieraitį Vanagas laikė savo mokytoju ir savo dienoraštyje jį apibūdino kaip „partizanų idealą“, o Dzūką – „uoliausiu ir sąžiningiausiu bendradarbiu“.
Abiejų partizanų, kurių palaikus tikimasi atrasti, indėlis yra įprasmintas. J. Vitkaus-Kazimieraičio vardu pavadinta gatvė Vilniuje, taip pat Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, įsikūręs Kaune. L.Baliukevičiaus-Dzūko žūties vietoje pastatytas atminimo ženklas, taip pat skulptoriaus Roberto Ožalinsko sukurtas paminklinis akmuo.
Muzikos grupė „Skylė“ yra sukūrusi albumą „Broliai“, kurį įkvėpė būtent L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Taip pat juo rėmėsi ir Vytautas V.Landsbergis, sukūręs spektaklį „Bunkeris“.
