Kritikuojama dėl darbo, kurį ji turi atlikti
Dažnas rytą dabar pradeda ne su popieriniu laikraščiu ir net ne naujienų portalu kompiuteryje ar telefone, bet kuriame nors socialiniame tinkle („Facebook“, „Instagram“, „Twitter“, „TikTok“ ir pan.). Smalsu ne tik pamatyti, kuo gyvena draugai, kokiomis įžvalgomis dalijasi žinomi žmonės, bet ir kas nutiko pasaulyje ar pačiam parašyti komentarą.
Ne vienam socialinis tinklas tapo pagrindiniu naujienų ir informacijos šaltiniu – ne vien apie talentingas draugų atžalas, darbą pakeitusius bičiulius arba „Pfizer“ dozės sulaukusį kolegą. Žmonės ten sužino, kokį sprendimą priėmė Seimas ar Vyriausybė, kada, kur ir kaip bus galima skiepytis nuo COVID-19, kokia dabar epidemiologinė situacija, kas susilaukė kūdikio ar iškeliavo Anapilin, kur geriausia investuoti atliekamus pinigus.
Šią savaitę minėjome dvi žiniasklaidos darbuotojams svarbias dienas: gegužės 3-iąją – Pasaulinę spaudos laisvės dieną, o gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ar nebus taip, kad ateityje reikės minėti ne laisvės, o žiniasklaidos gynimo dieną?
„Žiniasklaida susiduria su begale iššūkių dėl objektyvių priežasčių, – portalui 15min sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius. – Vystosi technologijos, medijos pereina į įvairius naujus formatus, atsiranda daugiau savamokslių žurnalistų, savamokslių ekspertų, laikančių save vienu atveju influenceriais, kitu – vienos ar kitos srities žinovais.
Bėda, kad žiniasklaida praranda tradicinę vartininko ar, gal tiksliau sakyti, redaktoriaus funkciją. Paradoksas, kad net tie, kurie puola vadinamąją mainstream – pagrindinę žiniasklaidą, puola būtent dėl redaktoriavimo, esą vykdoma cenzūra, filtruojamos nuomonės.“
Tradicinė žiniasklaida visada turėdavo patikrinti informaciją, įvertinti įvairius šaltinius. Dabar visos technologijos esą griauna šiuos pamatus ir atsiranda veikėjų, įskaitant politikus, kurie laisvai dalija įvairius epitetus, atseit žiniasklaida skleidžia melą, cenzūruoja informaciją.
„Jūsų (Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos) dienos proga gal sudėtinga, liūdna žinia – iššūkių pilna ir jums kovoti dėl žurnalisto profesijos tikrai reikia“, – apibendrino pašnekovas.
Socialiniai tinklai turi objektyvių priežasčių žmones traukti labiau. Žiniasklaidos turinys ne visada visiems patinka, dėl mažėjančio pirkimo, prenumeratos ir reklamos spaudą tenka branginti ar leisti rečiau. „Facebook“ daugelis svarbiausių naujienų prieinamos nemokamai ir be didesnių pastangų (prenumeratos, ėjimo į spaudos kioską, kartais – net skaitymo, nes esminę žinią suranda kas nors kitas), galima atsirinkti tik tai, kas domina, straipsnius ar paprastų žmonių įrašus galima aktyviai komentuoti, dalintis su kitais.
Anot N.Maliukevičiaus, šiuo požiūriu svarbu, kas bando užimti tą nišą. Atsiranda žmonių, kurie čia greičiausiai mato savotišką verslo modelį. Pašnekovas kaip pavyzdį pateikė tinklalapį minfo.lt, kuris vienaip ar kitaip protestuoja prieš tam tikrus dalykus. Galutinis tokių projektų tikslas esąs baimių ir kitokių emocijų prisotintos rinkos monetizavimas – pinigų uždirbimas iš skaitytojų ar žiūrovų.
„Jo įrašai dažnai būna sponsored (angl. remiami), tam tikru metu bene daugiausia sponsored žinučių per jį ėjo. Kad (tinklalapio savininkas Marius Gabrilavičius – red. past.) tam turi gyslelę, net neabejoju, nes pats deklaruoja, kad dirba su žmonių silpnybėms, tiksliau, su jų priklausomybėmis, padeda atsikratyti priklausomybių. bet, kaip sakau, atitinkamai suteikia kitas informacines priklausomybes arba pakaitalus.
Taikosi į svarbiausias emocijas
Ypač aktyviai socialiniuose tinkluose skelbiama ir plinta informacija itin jautriomis temomis – apie sveikatą (dabar – apie skiepijimą nuo COVID-19, vakcinų šalutinius poveikius), vaikus (ypač jei tai susiję su jų sveikata, pavyzdžiui, testavimą mokyklose, mokymąsi pandemijos metu), šeimą (ypač – po savaitės planuojamą Šeimų maršą, Stambulo konvenciją), LGBT+ žmones (Partnerystės įstatymą).
Su šiomis temomis susijusios ir itin daug melagienų: kad COVID-19 testai netikslūs (čia ir čia), kad kaukės (čia, čia, čia ir čia) ir vakcinos (čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia) kenksmingos ir pan.
Taip esą apeliuojama į bazines emocijas, jomis manipuliuojama: „baime dėl vaikų ir sveikatos, baime dėl Lietuvos ar dar kažko užvaldymo“. Kas daroma įaudrinus bendruomenę, priklauso nuo už to stovinčių asmenų vaizduotės. Pavyzdžiui, tam tikroje grupėje tarp iššaukiančių žinučių galima pasiūlyti pirkti sveikatinimo priemonių. Kitu atveju mėginama išnaudoti auditoriją politiškai: organizuojamos protesto akcijos, mitingai.
Pavyzdžiui, Darbo partijos lyderis, Europos Parlamento narys Viktoras Uspaskichas per tiesiogines transliacijas „Facebook“ dalijasi įžvalgomis sveikatos klausimais (net siūlė įsigyti mineralinio vandens, kuris esą apsaugotų nuo COVID-19) ir kartu pačiu ragina balsuoti už šią politinę jėgą.
Internete plitę raginimai paremti reikalavimą Tomą Vytautą Raskevičių pašalinti iš Seimo Žmogaus teisių komiteto, organizuojamas Šeimų maršas, kuriame žadama protestuoti prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, nepritarimą tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimui, atrodo lyg bandymas per socialinius tinklus kreipti valstybės valdymą sau palankia linkme. Vienas geriausiai žinomų panašaus minios veikimo atvejų buvo Garliavos Klonio gatvėje vykę protestai, bandant apginti Drąsiaus Kedžio dukrą.
Pasitelkus technologijas, Klonio gatvės įvykius galima tarytum pripumpuoti steroidų – kraštutines grupes ir judėjimus padaryti matomais.
„Kanadiečių filosofas Marshallas McLuhanas sakė: „The Medium is the Message“ (angl. „Tarpininkas yra žinia“), – priminė pašnekovas. – Gyvename tokiame socialiniame visuomenės lūžyje, kad naujos komunikacijų technologijos keičia net mūsų „socialinį audinį“ (angl. social fabric – tai, kaip žmonės – gijos – bendrauja visuomenėje) – tradicinius ryšius tarp bendruomenių.
Tai yra tikrai labai dideli iššūkiai, kurie galbūt trumpalaikiu laikotarpiu nėra tokie ryškūs ir pastebimi, bet ilguoju laikotarpiu tikrai matome, kaip tai apsunkina tradicinės žiniasklaidos veiklą, kaip tai tampa sudėtinga pelningumo prasme, kaip atsiranda alternatyvūs, „mediniai“ projektai. Pavyzdžiui, kiek net Lietuvos buvusių ar esamų žurnalistų yra perėję į „YouTube“ platformą, siūlo prenumeruoti savo kuriamą turinį per „Patreon“.
Viduramžių tikėjimas + technologijos
Informacijos sklaida per socialinius tinklus kelia ir įvairių pavojų. Pavyzdžiui, raginant nesiskiepyti nuo tam tikros infekcijos gresia sulaukti jos protrūkio. Renkant parašus prieš homoseksualus jie dažniau sulaukia grasinimų.
Kadangi ekspertinės nuomonės poreikis visuomenėje mažėja (kone kiekvienas, prisijungęs prie „Facebook“, tampa įvairių sričių ekspertu), dabar reikia nedaug, kad būtų padaryta žala.
Pavyzdžiui, vos prasidėjus COVID-19 pandemijai Irane pasklido gandas, esą alkoholis naikina virusą. Islamiškoje šalyje, kur alkoholiniai gėrimai draudžiami, daugiau nei 700 žmonių mirė patikėję, kad namie išvarytas spiritas ar net pramoninis alkoholis apsaugos nuo ligos. Iš viso metanoliu apsinuodijo 5 tūkst. žmonių.
„Įsivaizduodavome, kad internetas ir socialiniai tinklai yra rožinė utopija, jų padedami ateityje galėsime viską išspręsti, viską išsiaiškinti, sužinoti, – kalbėjo N.Maliukevičius. – Niekas negalvojo apie distopijos vaizdinius, kai visa tai atsisuks prieš mus pačius. Kartais sakau – gal jau galime skelbti skaitmeninių Viduramžių pradžią. Kai turime žmones, įtikėjusius tradiciniais gandais, kospiracijos teorijomis, stereotipais ir atitinkamai motyvuotus, bet dar ir ginkluotus naujomis technologijomis visam tam skleisti.“
Institute kursus apie strateginę politinę komunikaciją, rinkimų technologijas, informacinius karus bei žiniasklaidą ir konfliktą dėstantis mokslininkas teigė savo studentams siūlantis rašyti darbus apie tam tikrus reiškinius iš psichologinės perspektyvos.
Anksčiau procesai visuomenėje taip jau buvo tyrinėjami, bet labiau per sektų prizmę. Kaip į tam tikras bendruomenes įsiliejusiems žmonėms „plaunamos smegenys“ ir po to jie nebegali ištrūkti. Informaciniai burbulai, anot N.Maliukevičiaus, tam tikra prasme yra savotiškos indoktrinuojančios sektos.
O gal yra ir žurnalistų, valdžios, mokslininkų kaltės? Žiniasklaida padaro vienokių ar kitokių klaidų, politikai priima sprendimus jų neaiškindami visuomenei ir ne visada atsižvelgdami į žmonių poreikius, mokslo žinios pristatomos per daug sudėtingai. Tad paprasti žmonės informacijos ieško jiems draugiškoje erdvėje.
„Kodėl jie kalti? Nes viską bandė supaprastinti iki clickbaitų (paspaudimų – red. past.), neįmantrių mokslinių vizualizacijų. Jei dabartinė žurnalistika gali būti kuo nors kaltinama, tai nebent pataikavimu baziniams auditorijos poreikiams: kuo paprasčiau, kuo trumpiau, kuo daugiau paveiksliukų, kuo mažiau ilgo ekspertinio teksto.
Toks buvo kelias į situaciją, kurioje dabar atsidūrėme. Jei sakytume, kad žiniasklaida turi grįžti prie tradicinio žurnalistikos stiliaus, kuo dažnai ji yra kaltinama visokių veikėjų, kad čia – ne ta žiniasklaida, fake news, tai dabartinis biznio modelis sako, kad tokia žurnalistika neišgyvens. Gal žurnalistai ir medijų žmonės tik paprieštarautų, bet, man atrodo, tai ir yra natūralus nuoslinkis to, kur esame, link. Aš šiandien gloomy (angl. niūrus.“
Nemėgo jau pirmieji JAV prezidentai
Nepasitikėjimas žiniasklaida nėra šių dienų ypatumas. Jau pirmasis ir trečiasis JAV prezidentai George’as Washingtonas bei Thomas Jeffersonas laikraščius vertino kaip pilnus melo. Patys jų redaktoriai tais laikais vienas kito negerbė, kartais net iškviesdavo į dvikovą. Laikraščiai ne visada būdavo nešališki, dažnai palaikydavo vieną ar kitą politinę jėgą, o „nepatinkančios“ partijos politikus agresyviai atakuodavo.
Laikui bėgant, žmonės ėmė manyti, kad žiniasklaida yra patikimesnė už valdžios institucijas, nors mažiau patikima už mediciną, švietimą, kariuomenę, organizuotą religiją ar didžiąsias korporacijas.
Bet dabar pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje smuko į neregėtas žemumas. Kaip parodė balandžio viduryje „Vilmorus“ atlikta apklausa, pirmą kartą per 31 nepriklausomybės metus visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida tapo neigiamas. 28 proc. respondentų ją įvertino teigiamai ir 31 proc. – neigiamai.
Tiesa, palankumas žiniasklaidai kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse – panašus. Prieš du dešimtmečius ir vėliau Lietuvoje buvusi situacija, kai ji buvo vertinama itin palankiai, užsienyje kėlė didesnę nuostabą.
Jau pernai buvo fiksuotas žemesnis nei kada nors pasitikėjimas žiniasklaida (pasitikintys nurodė 30,7 proc. respondentų, nepasitikintys – 29,1 proc.).
„Ar tai reiškia, kad sveikas skepticizmas tapo bejėgiu verčiančiu pilietiniu cinizmu?“ – pernai rudenį retoriškai klausė Kolumbijos universiteto Žurnalistikos mokyklos leidinys „Columbia Journalism Review“.
Pasak straipsnio autorės – šio leidinio redaktorės Betsy Morais, kaip tik tuo mito kadenciją baigęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas: jis taip menkino pasitikėjimą žiniasklaida, kad maždaug 40 perc. gyventojų atrodė tikintys kiekvienu jo žodžiu, net jei nepaneigiamuose žiniasklaidos pranešimuose būdavo teigiama priešingai.
Buvęs JAV vadovas išpopuliarino ir terminą fake news, nors jis pats ypač pandemijos pradžioje aktyviai skleidė klaidančią informaciją. Pavyzdžiui, per savo susitikimus su šalinininkais respublikonais aiškino, esą koronavirusas yra demokratų sukurta apgaulė. Dar pora D.Trumpo stovyklos milijoninėms auditorijoms paskelbtų gandų: virusas sukurtas siekiant destabilizuoti rinkas ir suduoti smūgį jam, virusas greičiausiai „nutekėjo“ iš laboratorijos Kinijoje, tai tėra paprastas peršalimas.
Prastoje situacijoje yra ne vien Lietuvos žiniasklaida. Pernai atliktos „Gallup“ apklausos duomenimis, net 60 proc. amerikiečių visiškai nepasitiki ar ne itin pasitiki žiniasklaida, 9 proc. stipriai pasitiki, 31 proc. didele dalimi pasitiki.
Bet viena didžiausių problemų, su kuria susiduria tradicinė žiniasklaida, – socialiniai tinklai ir „Google“, iš kurių daugelis žmonių sužino naujienas, kurie vienaip ar kitaip atrenka, ką verta žmonėms pranešti, ir nusprendžia, kas yra melagienos ir ką reikia blokuoti. „Silicio slėnis tampa Tiesos ministerija“, – teigiama viename straipsnyje. Tokia ministerija „veikė“ George’o Orwello distopijoje „1984“.
