15min pakalbino mokslininką apie lietuviškos internetinės žiniasklaidos ypatumus, anonimiškumo poveikį viešoms diskusijoms, socialinių tinklų įtaką informacijos patikimumui ir kitus su interneto psichologija susijusius klausimus.
– Kuo skiriasi internetinės žiniasklaidos vartotojo patirtis nuo tradicinės žiniasklaidos?
– Yra toks norvegų socialinis antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas, sukūręs koncepciją apie greitąjį ir lėtąjį laiką. Jo teigimu, su moderniųjų technologijų atėjimu gyvenimas pasikeitė iš esmės. Pasikeitė tuo, kad vietoje lėto, nuoseklaus linijinio laiko, kur vienas procesas pasibaigia, o tada prasideda kitas, atėjo toks nestruktūruotas, vienu metu kelis procesus turintis, sutrūkinėjęs trumpomis akimirkomis, subyrėjęs laikas.
Jei mes lyginsime laikraštį tais laikais, kai nebuvo interneto, ir portalą, tai tokia tendencija ir yra. Laikraštį ikiinternetiniais laikais skaitytojas gali pasiimti ir skaityti tai, kas jam įdomu. Perskaitai tai, kas tau įdomu, nuo pirmo puslapio iki paskutinio, padedi laikraštį į krūvelę prie kitų laikraščių.
Kai kalbame apie portalų skaitymą, tai tu scrollini, spaudinėji, kas tau patinka, vienai žiniai skiri mikrolaiką, palyginti su tuo, kiek tu skirtum tokio paties ilgio laikraščio straipsniui. Pats skaitymo procesas subyra į akimirkas. Taip, jei žinia labai užkabinanti, tai galbūt perskaitysi ją visą, bet greičiausiai tavo išmaniajame telefone tuo pat metu vyksta dar kažkas – tau parašo per messengerį, ateina žinutės, elektroniniai laiškai... Pats skaitymo procesas tampa labai fragmentuotas.
– Apskritai dėmesio koncentravimas darosi sudėtingas.
Multitaskinimas yra mitas. Iš principo žmonės nėra sutverti multitaskinimui.
– Taip. Bėda ta, kad žmogus negali sutelkti dėmesio į keletą procesų vienu metu. Jei tu skaitai portalą ir tau kažkas rašo asmeninę žinutę, tu nebekreipi dėmesio į tai, ką skaitai. Multitaskinimas yra mitas. Iš principo žmonės nėra sutverti multitaskinimui. Jie greičiau permetinėja dėmesį nuo vieno proceso iki kito, nei gali išdalyti jį keliems.
– Ar lietuviški naujienų portalai skiriasi nuo vakarietiškų?
– Sakyčiau, kad bazinė idėja, procesai yra tie patys, bet aš nesu žiniasklaidos ekspertas. Man įdomiau, kaip pats vartotojas sąveikauja su turiniu, kokias reakcijas tai sukelia žmonėms.
– Patikslinčiau klausimą, ar mūsų žiniasklaida, kurioje nemažą svarbą užima ne tik patys straipsniai, bet ir komentarų skiltis, yra labiau įtraukianti, suteikianti galimybę pačiam skaitytojui aktyviai reikštis ir dalyvauti nei vakarietiška?
– Mano, kaip lietuvio, santykis su užsienietiška žiniasklaida kiek kitoks. Aš net ir nenoriu ten eiti ginčytis, tai sunku pasakyti, ar tos galimybės išties didesnės ir kaip tam kontekste atrodo koks anglas. Sakyčiau, kad vienas iš veiksnių yra savotiškos kultūrinės tradicijos, kurias suformavo tiek tradicinė žiniasklaida, tiek lietuvių gyvenimo būdas, tiek tai, kaip atsirado ta pati internetinė žiniasklaida. Lietuvoje trūksta ilgalaikės, kokybiškos, laisvos, intelektualios žiniasklaidos tradicijų.
Mes iš tokio sovietinio cenzūruoto žodžio laikų iškart peršokome į „viskas galima“ laikus. Tos tradicijos, kas yra leistina, kaip reikėtų peržengti ribas, improvizuoti, kiek reikia intelektualumo, analitiškumo, solidumo, tam trūko laiko susiformuoti. Jei mes seksime kitus procesus, tai vienas akivaizdus pavyzdys yra tai, kad feisbukas Lietuvoje yra karalius, o tviteriu beveik niekas nesinaudoja. Užsieny tendencijos kitokios. Pažiūrėkime į tą patį Donaldą Trumpą, kuris reiškiasi būtent „Twitter“ erdvėje.
– Kiek internetinė žiniasklaida verčia skaitytoją reaguoti? Laikraščio eroje tas įsitraukimas nebuvo toks lengvas, o dabar skaitytojai patys skatinami kurti turinį, rašyti komentarus, teikti informaciją.
– Spėju, kad didžiausia dalis sąveikavimo su portalų turiniu vyksta socialiniuose tinkluose. Tai yra tai, kad tu daliniesi ta žinia ir ją komentuoji, o ne tiesiog pakomentuoji vieno ar kito portalo viduje, rašai laišką. Kalbant apie komentarus, tai juose vyksta daugybė socialinių procesų. Ypač jei kalbame apie anoniminius komentarus, kur vyksta agresijos proveržiai, nuomonių poliarizacija, visa tai, ką gali perskaityti socialinės psichologijos vadovėliuose, gali pamatyti bet kurio anoniminius komentarus leidžiančio portalo komentaruose.
– Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie tokias anoniminio dalyvavimo internete tendencijas?
– Minėjau poliarizaciją. Tai reiškia, kad grupė labai greitai įgauna priešingą nuomonę, pasirenkama aštresnė pozicija. Jei žiūrėsime į anoniminius komentatorius, tai ta nuosaiki, vidurinė nuomonė, jei ji ir yra, tai staigiai dingsta. Tyrimai rodo, kad tai būdinga būtent dalyvavimui internete – nuomonių aštrėjimas įvyksta kur kas greičiau ir jis yra gerokai radikalesnis nei gyvoje diskusijoje.
– Kas lemia tokį staigų radikalėjimą? Gyvo kontakto trūkumas?
– Psichologai apie tai ginčijasi jau nuo kokių 1960-ųjų, kai pradėti tirti pokalbiai telefonu. Po to atsirado vaizdo medžiagos transliavimo, o dabar ir interneto psichologijos tyrimai. Viena iš tokių pagrindinių idėjų yra tai, kad trūksta grįžtamojo ryšio. Bet ne vien tai. Išskirčiau tai, kad internete mažesnė dėmesio koncentracija, o be to, internete galima daryti tai, kas vadinama hit and run (smūgiuoti ir pabėgti). Tu gali pasakyti kažką ekstremalaus ir pasitraukti, nesulaukęs reakcijos. Gyvoje diskusijoje tos reakcijos sulauki.
Tu gali pasakyti kažką ekstremalaus ir pasitraukti, nesulaukęs reakcijos. Gyvoje diskusijoje tos reakcijos sulauki.
Tad internete emociškai lengviau pasisakyti radikaliau. Kitas dalykas yra ir tai, kad gyvame pokalbyje tu daug ką pasakai veidu, balso tonu, o internete tokia galimybė mažesnė. Todėl norėdamas pademonstruoti savo emociją, tu ją perdedi. Ar tai būtų vadinamieji emoticonai, ar emocinį krūvį turintys žodžiai – tu juos užaštrini. Savaime tas emocijų laivas įsisiūbuoja daug greičiau.
– Pamenu, kad 15min atsisakius anoniminių vartotojų komentarų buvo argumentavimo, jog anonimiškumas padeda žmonėms nuleisti garą. Kitaip sakant, internete išreiškiamos bjauriausios emocijos, tad realybėje elgiamasi gerokai ramiau. Ar iš tikrųjų ši emocijų iškrova veikia?
– Sakyčiau, kad ne. Ši teorija, kad žmonės išleidžia agresiją ir tampa mažiau agresyvūs, nelabai veikia. Tiek kalbant apie smurtinius kompiuterinius žaidimus ar kitą agresijos pasireiškimą, kuriama kultūra, kurioje tarsi tau leidžiama taip elgtis. Interneto komentaruose tai įsisiūbuoja kur kas greičiau ir tu pradedi gyventi šioje kultūroje, pamažu perkeli ją į kitas gyvenimo sritis.
Reikia nepamiršti, kad mes turime reikalą su identifikacija. Įsiveldamas į audringą diskusiją tu nori ar nenori užimi tam tikrą poziciją ir susitapatini su ja. Tai yra stipru, tai yra dalis tavęs. Todėl ir kyla tos emocijos, noras ginti poziciją iki galo. Tai dažniausiai lengvai nedingsta ir tampa ne iškrovos forma, o tik įsiūbuoja labiau.
– Ar galima vadinti žiniasklaidos elgesį manipuliatyviu? Turiu galvoje tai, kad skaitytojai dažnai pastebi, jog antraštė neatitinka turinio, junta, kad bandoma pritraukti jų dėmesį nesąžiningai.
– Manau, kad tai yra akivaizdu. Neretai pasižiūri į antraštę ir pamatai, kad turinys visiškai skirtingas. Pamenu ir pats daviau komentarą apie Euroviziją, kuriame pasakojau, kad žmonės nemėgsta tapatintis su pralaimėjusiais atlikėjais. Kai pralaimime, vadiname juos „jie“, o kai laimime, tai „mes“. Antraštėje buvo parašyta: „Psichologas sako, kad lietuviai nemėgsta nevykėlių“.
Reikia pripažinti, kad vis dar yra nemažai nekokybiškos žiniasklaidos, nes mes turėtume turėti galvoje informacijos srautą ir tai, kad vartotojui greitai nusibosta. Tu negali laikyti to paties straipsnio dvi dienas portalo viršuje. Net ir kokybiškas ar labai išsamus reportažas tiek negali būti viršuje. Negali elgtis taip, kaip buvo elgiamasi tradicinės žiniasklaidos laikais, kai temai skiriama savaitė ir visas dėmesys. Be to, tu privalai užtikrinti srautą, nes portale negali būti kokie penki straipsniai. Tad galutiniame variante atsiranda nemažai nekokybiškos medžiagos.
Mane asmeniškai jaudina tai, kaip kepami straipsniai apie mokslinius atradimus. Studentams dažnai pateikiu tokį pavyzdį apie australų mokslininkų tyrimą, kuriame nustatyta silpna koreliacija tarp kavos gėrimo ir psichopatinių asmenybės tendencijų. Tai perspausdino vienas užsienietiškas portalas su smulkiais pakeitimais. Tada kitas portalas straipsnį dar labiau sutrumpino. Galiausiai, lietuviai išsivertė ir galutinė antraštė skambėjo taip: „Jeigu mėgsti kavą, tai esi psichopatas“.
Ir tokie dalykai nutinka dėl informacijos pateikimo greičio, šiuolaikinės žiniasklaidos funkcionavimo aplinkos – vartotojas pripratintas, kad turi būti daug, greit ir keistis.
– Ar įmanomas tokiu atveju balansas, kad ir skaitytojo informacijos troškimas būtų patenkintas, ir pateikimo procesas būtų kokybiškas?
Mane labiau gąsdinanti tendencija yra tai, kad kai kalbu su jaunais žmonėmis, studentais, jie sako neskaitantys naujienų portalų.
– Manau, kad taip. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau sukursime kultūrą. Tas antraščių bumas vis dar tebėra ir tikriausiai ilgai išliks, nes tu turi pritraukti dėmesį. Deskriptyvios ir nuobodžios antraštės nebus labai efektyvios ir galiausiai tu vis tiek turėsi žaisti žodžiais, patraukti dėmesį. Bet atsiras tradicija ir kultūra, kuri jau pamažu formuojasi. Anksčiau ar vėliau turėtų didėti segmentacija rinkoje, ne visi žmonės yra vienodi ir ne visiems to paties reikia.
Mane labiau gąsdinanti tendencija yra tai, kad kai kalbu su jaunais žmonėmis, studentais, jie sako neskaitantys naujienų portalų, juo labiau laikraščių, nežiūrintys televizijos, neklausantys radijo.
– Tai tikriausiai susiję su socialinių tinklų plėtra ir dalies viešojo gyvenimo persikėlimu ten? Ten jau net gimsta svarbi informacija.
– Taip. Aš dar pabrėžčiau tai, kad socialiniuose tinkluose informacija turi nepatikrinamumo faktorių. Su šiuolaikinėmis galimybėmis manipuliuoti ir skleisti informaciją mes pradedame gyventi labai keistoje aplinkoje. Jei anksčiau kažkas buvo skelbiama, tai galėjai būti tikras, kad tai tiesa. Bent jau faktai yra. Taip propagandos ir manipuliacijų buvo visais laikais.
Ir laikraščių epochoje buvo skleidžiamos žinios, kurios sukeldavo paniką, bet, abejodamas vienu laikraščiu, tu turėjai kitą, jei per abu laikraščius tai atsikartoja, galėjai būti mažiau ar daugiau tikras. Šiuo metu žinia, kuri atsikartoja, gali būti kuriama pasitelkiant vaizdinius įrodymus, kurie nebūtinai tikri. Tarkime, kaip karo Ukrainoje atveju, kai būdavo pasitelkiami net kompiuterinių žaidimų vaizdai. Arba tikras vaizdas gali būti su suklastotu komentaru. Šie suklastoti įvykiai šiais laikais gali plisti labai greitai, jei tik užkliudo žmogaus bazinius emocinius saitus su tėvyne, vaikais ar panašiai.
Problema dar ir ta, kad paprastas vartotojas negali pasitikrinti, kiek tai tikslu. Vieninteliu keliu lieka grįžimas prie klasikinės žiniasklaidos. Jei kažkas labai putoja socialiniuose tinkluose, tu bandai ieškoti informacijos, googlini, atsiverti užsienietiškus portalus, jei tai užsienio žinia, ar lietuviškus portalus. Bet portalai dažnai reaguoja pavėluotai ir tu gali nespėti pasitikrinti. Kitas dalykas, ne visada net ir sureaguojama.
– Nauja tendencija ta, kad portalai patys ima informaciją iš socialinių tinklų.
– Taip. Tai dar vienas pavojus tiksliam informacijos pateikimui.
– Ar turėtume susitaikyti su tuo, kad informacijos srautas bus vis greitesnis ir tikslumo bus vis mažiau? Kaip tuomet atsirinkti, kas teisinga? Ar veikia autoritetų paieška ir pasitikėjimas jais?
– Čia dar viena bėda. Tu negali tikėti autoritetais. Jei nori gyventi šiuolaikinėje informacinėje erdvėje, tu turėtum sekti tau labiausiai nepatinkančius žmones, tai, kas labiausiai prieštarauja tavo pasaulėvaizdžiui. Tai yra bjauru ir niekas nenori to daryti. Populiaru kalbėti apie tai, kad žmonės šiuo metu užsidaro savo informaciniame burbule, bet žmonės dažniausiai funkcionuoja tam tikroje terpėje ir jo socialinis tinklas atspindi aplinką.
Jei žmogus naudojasi socialiniais tinklais tam, kad gautų informaciją, tai greičiausiai bus jo aplinką atspindintys asmenys, panašūs pagal politines pažiūras, intelektualumo lygį ir kitus dalykus.
Jei žmogus naudojasi socialiniais tinklais tam, kad gautų informaciją, tai greičiausiai bus jo aplinką atspindintys asmenys, panašūs pagal politines pažiūras, intelektualumo lygį ir kitus dalykus. Todėl įvykio interpretaciją jis gaus tik iš savo aplinkos žmonių ir tau galiausiai pradeda atrodyti, kad labai daug žmonių, gal net visas pasaulis taip galvoja.
Čia turėtų veikti tai, kas vadinama žiniasklaidos raštingumu. Tai yra sugebėjimas pasitikrinti, turėti platesnį vaizdą nei tik savo burbule, sugebėjimas kokybiškai sąveikauti su ta žinia. Bijau, kad jei kalbame apie dabartį ir ateitį, tai yra viena iš kritinių kompetencijų, kuriomis turėtų pasižymėti žmogus. Kad jis būtų ne tas žmogus, kuris sugeba tik perskaityti, bet geba ir pasitikrinti, pažiūrėti kritiškai, paieškoti papildomos informacijos, galų gale, įsijungti į diskusiją kokybiškai, o ne tik keikiantis.
– Viešojoje erdvėje kaip niekada daug informacijos ir galimybių pasisakyti, bet tuo pačiu metu vis mažiau tikrumo ir aiškumo. Kalbant apie jos ateitį, ar būtumėte optimistas ar pesimistas?
– Žvelgčiau subalansuotai. Nebūčiau labai optimistiškas, nesakyčiau, kad viskas bus labai puiku ir visi procesai yra tobuli. Tikrai ne. Yra gausybė pavojingų tendencijų.
Einame į šaukiančią trumpais šūksniais visuomenę. Iš kitos pusės, suvokiant vykstančius procesus, tai yra vieta, kur mes patys galime tobulėti žiniasklaidos raštingumo prasme, galime atnaujinti ugdymo programas, galime plėsti savo akiratį. Turiu vilties, kad susidarys kritinė masė ir kultūra. Tie šūksniai ir nepatikrinti pareiškimai, skubotos reakcijos taps labiau subalansuotos. Tikiuosi, kad nenukrisime į klyksmų visuomenę.
