Paliko kilnaus gyvenimo pavyzdį
Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas Darius Kuolys sako, kad Alma Adamkienė visuomenei paliko labai gražaus, kilnaus, ilgo gyvenimo pavyzdį.
„Tas kilnus paprastumas A.Adamkienę skyrė iš žmonių rato. Iš Žemaitijos, savanorio dukra, kuri kilniu, paprastu gyvenimu labai daug ką reiškė ir aplinkiniams, ir besirūpindama išeivijos būrimo darbais, Ir tarnyste Lietuvai.
Tie metai, skirti Valdui Adamkui kaip prezidentui, ir Lietuvai, mūsų atkurtai valstybei – labai svarbūs.
Alma Adamkienė galėjo natūraliai, be įtampos, be kaukės – tokia, kokia yra – stovėti greta karalių ir karalienių, greta galingiausių pasaulio valstybių prezidentų. Ir sykiu būti natūraliai kukli, nuoširdi su Lietuvos vaikais, kuriems reikalinga globa, parama, su Lietuvos provincijos mokinukais, mokytojais, su vietos bendruomenėmis.
Almos Adamkienės žmogiškas paprastumas jungia Lietuvos žmones, taip pat jis buvo gražus ir pasaulyje“, – kalbėjo D.Kuolys.
Pasak D.Kuolio, A.Adamkienė reprezentavo savimi pasitikinčią, kilnią Lietuvą pasaulio valstybėms ir tai – didelis jos nuopelnas: „Jos tauri, kilni ištikimybė yra verta mūsų pagarbos. Jos gyvenimas ėjo kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi ir jam šiandien turėtume reikšti nuoširdžiausią užuojautą.“
D.Kuolys pabrėžė, kad A.Adamkienė nežvelgė į gyvenimą, į žmones iš aukšto, o tai šiandien Lietuvoje – reta savybė.
„Almai Adamkienei nebuvo skirtumo tarp karalių ir paprastų žmonių. Visi žmonės jai svarbūs, asmenybės kilnumas spindėjo ir švietė. Tai labai svarbu“, – sakė D.Kuolys.
Rodyti savo gyvenimo pavyzdžiu
Žurnalistė, visuomenės veikėja Birutė Garbaravičienė sako, kad nors ir buvo žinoma apie sudėtingą A.Adamkienės sveikatos būklę, žinia apie jos mirtį sukrėtė.
„Kai žmogus miršta, taip būna, kad viskas tarsi susikoncentruoja į vieną vietą ir pradedame galvoti, ką jis mums visiems reiškia?
Atrodytų – trapi išorė, bet viduje – ypatinga valios ir optimizmo spyruoklė, jos begalinis santūrumas.
Aš Almą Adamkienę mačiau paskutinį sykį šiemet, dar prieš pavasarį. Kalbėjome, kad pavasarį pražys jos mylimos tulpės, kad reikės pasimatyti, kai ji atsistos ant kojų.
Ir ta jos nuginkluojanti šypsena. Atrodytų – trapi išorė, bet viduje – ypatinga valios ir optimizmo spyruoklė, jos begalinis santūrumas.
„Pasakysiu sentimentaliai, bet kaip žvaigždė danguje užgeso. Jos įtaka buvo didžiulė, ji buvo kaip pavyzdys mums visiems. Ypač moterims – kiek galima būti šalia savo vyro ir kiek daug nuveikti, rodyti savo gyvenimo pavyzdžiu. Kukliai, be išsišokimų, be reklamos, be jokios tuštybės.
Gyvenimo kokybės ir subtilumo buvo daug. Jos gyvenimo kelias yra pamoka, pavyzdys“, – kalbėjo B.Garbaravičienė.
Nepamirštama yra A.Adamkienės labdaringa veikla, jos įkurtas labdaros fondas, kuris veikė be didelio šurmulio: „Ji labai daug dėmesio skyrė vaikams, jų lavinimuisi, dovanodavo daugiausia knygas.
Aš su ja esu ruošusi nemažai interviu, daug bendravusi ir seniau, ir jau būdama Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos valdybos pirmininkė.“
Padovanojo stiliaus pamokas
Pasak B.Garbaravičienės, A.Adamkienė Lietuvai padovanojo tam tikras stiliaus pamokas: „Jos elgsena, net stilius, apsirengimas. Sakyčiau, kad viskas aplink ją – kaip aura. Pirmosios Lietuvos respublikos stilius – tai, ką jos karta atsinešė iš prieškario.“
B.Garbaravičienei teko lankytis ir Adamkų namuose Amerikoje, ir Lietuvoje. Visur matėsi A.Adamkienės subtilaus stiliaus ranka.
„Jei visi kalba apie aristokratiškumą, tai aš manau, kad ji šį bruožą turėjo. Jos tėvas kilęs iš bajorų, ji užaugo labai ypatingoje šeimoje. Visas vargas, kurį ji patyrė, kelionė per Atlantą.
Ji sakė: aš supratau, kad galima netekti visko ir vėl kurti viską nuo nulio, iš naujo. Turėjo gražią vaikystę, gražią jaunystę ir staiga visko neteko. Atsidūrė JAV, dirbo pačius sunkiausius darbus“, – kalbėjo B.Garbaravičienė.
A.Adamkienė visą laiką buvo šalia Valdo Adamkaus: „Jis galėjo mokytis, rėmė jį, buvo šalia, jos patarimai buvo subtilūs ir neįkyrūs. Ji priėmė jo kelią kaip savo kelią.
Jie surado vienas kitą dar būdami jauni.
Mes stebimės jubiliejiniais skaičiais – kad šitiek metų kartu. Aš manau, kad kai kalbama apie tai, jog žmogus turi savo antrąją pusę – jie surado vienas kitą dar būdami jauni.
Būdami kartu tiesiog spinduliavo, tai buvo pamoka visuomenei. Elgsenos, stiliaus pamoka, gebėjimo dalintis, gebėjimo priimti likimo smūgius.
Kiekvienas jos žodis buvo pasvertas. Sakyčiau, kad asmenybės šviesa spindėjo tokia stipri. Pora ir bendražygiai, žengiantys kartu ir varge, ir džiaugsme. Viskas buvo tikra. Labai skaudu.“
Išskyrė labdaros veiklą
„Sunku apibūdinti žodžiais. Tai buvo viena iš šilčiausių, elegantiškiausių moterų, kiek pažįstu“, – sakė Amerikos lietuvė, labdaros fondų steigėja, visuomenininkė Birutė Vizgirdienė.
B.Vizgirdienė išskyrė A.Adamkienės labdaros veiką. Ponia Alma buvo ir B.Vizgirdienės organizuojamos tarptautinės Kalėdų mugės globėja, taip pat daug dėmesio skyrė vaikų švietimui.
„Turėjo charakterio savybę – mokėjo išklausyti visus, mažus ir didelius. Visuomet su šypsena, visuomet – mandagiai, elegantiškai. Moters ikona.
Aš jaučiuosi labai pagerbta, nes ji man skambindavo, kai ligą ją jau buvo įkalinusi namuose. Prieš daugelį matų kartu keliavome Kinijoje, Turkijoje, tada ją pažinau artimiau. Visuomet buvo labai draugiška, mandagi“, – kalbėjo B.Vizgirdienė.
B.Vizgirdienė sako, kad A.Adamkienė nugyveno gražų ir ypatingai prasmingą gyvenimą: „Atvažiavusi į Lietuvą ji įkūrė savo labdaros organizaciją, visoje Lietuvoje rinkdavo knygas ir veždavo į kaimus ir mažus miestelius, kad jų turėtų bibliotekos, kad knygos būtų prieinamos vaikams. Labai prasmingas, gražus dalykas. Pamenu, kai Rotušės aikštėje atvažiuodavo sunkvežimis ir vieną savaitgalį visi galėdavo atvežti knygas.“
Sukurti vienas kitam
B.Vizgirdienė ne kartą lankėsi ir Adamkų namuose, o poniai Almai jau sergant važiuodavo jos pasveikinti su gimtadieniu ar aplankyti.
Pasak B.Vizgirdienės, kartais organizacinės grupės pasitarimai net vykdavo pas Adamkų rezidencijoje.
„Ji labai mokėdavo išklausyti, niekada nepertraukdavo. Tuo man priminė karalienę Elžbietą II, nes teko ir su ja susitikti. Šios dvi moterys, kai tu ką nors pasakoji, jos žiūri tau tiesiai į akis. Ir matai, kad visas dėmesys yra apie tai, ką tu kalbi. Labai retas žmogus tai moka“, – sakė B.Vizgirdienė.
Anot A. Adamkienės bičiulės, jos dėmesys žmogui buvo nuoširdus ir tikras. Ji pati paskambindavo pasidomėti, kaip sekasi draugei, pasidalyti įspūdžiais.
Pasak B.Vizgirdienės, pastaruoju metu, kai A.Adamkienė jau sirgo ir negalėjo vaikščioti, ji prasitardavo, jog norėtų tiesiog išeiti iš namų, pabendrauti su žmonėmis.
„Jos didžiausias skundas buvo dėl to, kad negali nueiti į parduotuvę ir paliesti kokios nors skardinės, obuolio... Sakydavo: taip noriu ištrūkti iš namų, nes jau pastaruoju metu negalėjo vaikščioti. Sakė: daugiausia pasiilgstu žmonių“, – prisiminė B.Vizgirdienė.
Atrodo, vienas kitam jie sukurti pagal charakterį, pagal elgesį.
„Kad ir sėdėdavo kėdėje, visuomet stengdavosi atsistoti, priimti svečius, bet matėsi, kad eina silpnyn. Pažinojau ponią Almą virš 25 metų, o artimiau – apie 15 metų“, – kalbėjo B.Vizgirdienė.
Kalbėdama apie Valdą ir Almą Adamkus B.Vizgirdienė sako, kad tokia poros draugystė ir sutarimas būna nedažnai: „Atrodo, vienas kitam jie sukurti pagal charakterį, pagal elgesį. Nuostabi pora. Ir jie turėjo tik vienas kitą.“
Poros gyvenimas buvo itin darnus ir sklandus
JAV lietuvis, buvęs prezidento Valdo Adamkaus vyriausiasis patarėjas ir bičiulis Raimundas Mieželis sako, kad Alma Adamkienė atmintyje visuomet išliks šviesi, nuoširdi moteris, prezidento atrama ir puiki šeimininkė.
„Labai puikūs su jais atsiminimai, nuoširdūs. Visai neseniai per Atvelykį turėjau galimybę juos aplankyti Turniškėse, tiek daug visko prisiminėm, kiek būdavom kartu. Ponia Alma buvo grįžusi iš ligoninės, geram ūpe buvo. Prezidentas tikėjosi ir aš tikėjausi, kad ilgiau pabus su mumis. Tai buvo labai šviesi, labai artima, labai nuoširdi moteris“, – sakė R.Mieželis.
R.Mieželis teigė, kad poros gyvenimas buvo itin darnus ir sklandus, o A. Adamkienė savo vyrą „labai stipriai rėmė visuose jo užsiėmimuose“.
„Aš nesu matęs ar girdėjęs, kad kada nors jie susibartų ar susipyktų. Man atrodo, kad per savo vedybinį gyvenimą nebuvo nė karto susipykę. Labai vienas kitam buvo svarbūs“, – sakė šeimos draugas.
„Be jokio klausimo, jie buvo lygiaverčiai ir labai jos parama jam būdavo svarbi, jos nuomonė, visuomet atsiklausdavo“, – kalbėjo jis.
Tikėjo, kad vaikai – Lietuvos ateitis
R. Mieželis prisiminė savo ilgametę draugystę su pora, kuri itin artima tapo gyvenant JAV, Čikagoje dar sovietinės okupacijos metais.
„Jie nuo pat pirmų dienų, kai vestuvės buvo, Amerikoj, paskui gyvenom, Čikagoj, kartu buvo visą laiką. (...) Ypatingai artimai bendravom jų sodyboj, kurią buvo įsigiję. Ten vykdavo „Santaros-Šviesos“ visi suvažiavimai. Žmonės atvykdavo golfą žaisti. Aišku, būdavo ir labai geri šeimininkai, pas juos pusryčius kai valgydavom, apeidavo ir vienas, ir kitas visus stalus su duona, bandelėmis“, – prisiminė ilgametis Adamkų draugas.
Jis teigė kartu su V. Adamkumi juokavęs, kad šiam reikėtų gauti Sakartvelo pilietybę, nes šioje šalyje žmonės ilgai gyvena.
„Jis sako, negaliu, ponia Alma tiek neišlauks manęs iki 120 metų. Deja, neišlaukė daug greičiau nei jis tikėjosi ir vylėsi, ir aš. Labai skaudu“, – kalbėjo R. Mieželis.
„Mūsų draugai dauguma jau išėję... Prezidentas ir aš save laikome paskutiniais mohikanais“, – pridūrė jis.
Sako, sėdžiu tris valandas ir neatmerkia akių. Skaudu jam buvo, ką padarysi.
JAV lietuvis, su Adamkais bendravęs dar nuo praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio, sako esąs dėkingas porai už pagalbą sugrįžus į Lietuvą. Jam tekę apsistoti laikinai Turniškėse, kol įsikūrė gimtinėje.
„Atvažiuodavau į Lietuvą, apsistodavau. Man irgi labai didelis smūgis. Bet prezidentui ypatingai, labai jautėsi artimas. Visą laiką važiuodavo į Santariškes, kai reanimacijos skyriuje buvo. Sako, sėdžiu tris valandas ir neatmerkia akių. Skaudu jam buvo, ką padarysi“, – kalbėjo R.Mieželis.
Čikagoje jis kartu su V.Adamkumi itin palaikė lietuvybę, santykius su Lietuva, ten prasidėjo ir iki šiol veikiančios organizacijos „Santara“ veikla.
Anot R.Mieželio, kasmet per Jonines iki šiol vyksta „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, į kuriuos susirenka studentai, intelektualai, vyksta diskusijos, rūpinamasi knygų leidyba.
Knygas mylėjo ir A.Adamkienė bei prieš keletą metų mirusi R.Mieželio žmona. Anot jo, moterys per A. Adamkienės fondą rūpinosi, kad bibliotekos pasipildytų knygomis, nes visuomet tikėjo, kad vaikai – Lietuvos ateitis.
