Lietingą dieną susitikę su Radavičiais einame ne į namus, o į pievas, kur ganosi gražuoliai jų augintiniais.
Tiesa, juos dar reikia prisikviesti iš ganyklų, tačiau sekdami paskui vedlę jie ateina ir iš pradžių įtariai apžiūrinėja atvykėlius.
Vis dėlto sauja morkų iš pradžių iš šeimininkų, o tada ir iš svečių rankų padeda rasti bendrą kalbą.
Vasarnamis virto namais
„Žirgų oazė“, pasak Ramunės Radavičienės, taip pavadinta todėl, kad iš pradžių žirgai ganėsi šalia namų, juos šeimininkai galėjo matyti per langus.
Sodyba stovi Kačergų kaime, Inturkės seniūnijoje.
Kaip ir visas Molėtų rajonas, ši vieta pasižymi gražiu kraštovaizdžiu.
Gyvenome Vilniuje, čia turėjome tik vasarnamį, atvažiuodavome vasarą. Tada gimė vaikai, tai su jais vasaras praleisdavome čionai.
„Mes įsikūrėme prieš ketverius metus. Gyvenome Vilniuje, čia turėjome tik vasarnamį, atvažiuodavome tik vasarą pabūti. Tada gimė vaikai, tai su jais vasaras praleisdavome čionai. O žinote – su visais daiktais vasarai atvažiuoji, rudenį tuomet sunku išvažiuoti.
Ir nusprendėme pasilikti čia, nevažinėti. Vaikams grynas oras, savas kiemas, prisilietimas prie gamtos visai kitoms nei mieste. Taip ir atkeliavome, pasilikome čia“, – pasakojo Ramunė.
Žirgai jos gyvenime buvo nuo vaikystės: „Mano visa vaikystė buvo su žirgais, užaugau tarp žirgų. Be abejo, viskas pasikeitę dabar – šiuolaikiška, moderniau, nei buvo, kai buvau maža. Vaikystėje būdavo noras užsėsti ir lėkti. Dabar visai kitaip žiūri į žirgą. Žinoma, žirgai visada buvo draugai pirmiausia. Po mokyklos grįžti – ir pas žirgus. Ir pylos gaudavom nuo tėvų, kad ne pamokos rūpi, o kiti dalykai.“
Ramunė neslepia, kad persikėlus gyventi į kaimą noras vėl prisiliesti prie žirgo tik sustiprėjo.
Staigmena gimtadieniui
„Vyras tokią staigmeną padarė – jubiliejaus proga ėmė ir padovanojo. Taip ir atsirado pirmas žirgas. Paskui sugalvojome, kad jam liūdna, nes žirgui reikia skirti labai daug laiko ir arba su juo būti, arba jam reikia draugo. Tada nusprendėme, kad reikia draugo, nes mūsų vaikai buvo maži, to laiko nebuvo tiek daug. Taip atsirado pas mus ponis“, – tokia buvusi dabar jau išaugusio žirgyno pradžia.
Apie ponio atsiradimą jų oazėje R.Radavičienė pasakoja juokdamasi, nors tuomet taip linksma nebuvo:
„Radome ponį, važiavome jo į Šilalės rajoną. Bevažiuojant nutiko toks dalykas – automobilio skydelyje visą laiką rodė, kad likę pusė bako degalų. Tai užtikrintai važiuojame, bet autostradoje pasibaigė mums degalai. Toks nuotykis buvo. Kolonėlė toli, kaip tyčia, sustoti niekas nestoja. Vienas tolimųjų reisų vairuotojas pagelbėjo, nuvežė iki kolonėlės, paskui atvežė atgal.
Aš viena likau su poniu. O kaip tik buvo tokia istorija, kai merginą su mašina sustabdė ir paskui pagrobė, nužudė. Sėdžiu aš tada, atvažiuoja mašina, sustoja ir žiūri, o aš ten sėdžiu viena. Nejauku taip buvo, jau temo. Bet viskas pasibaigė laimingai, parvažiavome į namus, atvežėme draugą.“
Pasak Ramunės, ir pirmasis žirgas, gavęs kompanioną, gerokai pasikeitė – iki tol mėgęs laisvę ir buvęs labiau laukinis, ėmė reikalauti žmonių dėmesio, nes pavydėjo rodomo poniui.
„Bejodinėdami sugalvojome – kadangi čia pas mus labai gražios vietos, palei Baltuosius Lakajus, visas Labanoras, kodėl to neparodyti kitiems. Būtent jojant, nes su mašinomis, dviračiais viskas kaip ir aišku. Mes nusprendėme, kad gal galima visa tai parodyti nuo žirgo.
Bejodinėdami sugalvojome – kadangi čia pas mus labai gražios vietos, kodėl to neparodyti kitiems. Būtent jojant.
Bet žiūrime daugiau į žirgų poreikius, nei į žmonių. Stengiamės, kad jie daugiau ilsėtųsi. Kai pradedi žirgus auginti, jais domėtis, nesinori jų varginti. Norisi, kad ir jie čia gyventų savo malonumui“, – atvira Ramunė.
Vadovauja kumelės
Paskui Šarūną prie mūsų ateina visas būrys, kuriame – keturių veislių žirgai.
„Kumelės yra vadės. Nors skaitosi eržilai, bet kadangi pas mus nėra eržilų, tai vadovauja kumelės“, – pasakoja Šarūnas.
Kai tiesiu delną su morka, pastebiu, kaip vienas žirgas atsargiai pasitraukia, nes ranka laikau per žemai.
Ramunė sako, kad jie stebi – jeigu paliesiu elektrinio piemens laidą, pati to nepajusiu, tačiau žirgas, tuo metu imdamas skanėstą iš mano rankos, pajus.
Tad jis iš anksto mėgina įsitikinti, kad taip nenutiks.
„Jie yra labai atsargūs. Jeigu žmogus svetimas, tai jie atsargiai elgiasi“, – sako Ramunė.
Kiti žirgai traukiasi ir tuomet, jeigu pasivaišinti prieina vyriausia kumelė, antrina žmonai Šarūnas.
„Tokia ta herarchija. Palaikysiu, kad nepabėgtų, nes jeigu pasileis vienas, tai ir visi iš paskos“, – šypteli Ramunė.
Kiekvienas žirgas turi savo vietą šiame būryje – štai Dakaras, kaip sako Šarūnas, yra apsaugininkas, saugo visą bandą.
O štai damos išrenka maistą ir veda į sodresnes gamyklas, visi eina paskui jas.
„Tai jos karalienės ir vadės“, – vyrą papildo Ramunė.
Tai jos karalienės ir vadės.
Į Vilnių nesidairo
Šarūnas – tikras miesčionis, kaip pats save įvardija: „Iki 25-erių sakiau, kad Vilnius yra viskas. Paskui pamažu pasikeitė. Dabar į Vilnių nuvažiuoju papramogauti, su reikalais. O kvėpuoti laisvai gali čia. Žinoma, Vilniuje yra draugai, artimieji, bet niekada nebegrįšiu ten gyventi. Nebent su šakėm kas pabadytų.“
Jis tebeturi dar vieną darbą, keliauja po Lietuvą.
Ramunė visą dėmesį skiria sodybai – vaikams, žirgams.
„Ir aš stengiuosi vis daugiau prisidėti“, – sako vyras ir neslepia, kad ateityje greičiausia tai taps pagrindiniu ir jo užsiėmimu.
Šioje žirgų oazėje pajodinėti kviečiami visi.
Yra edukacijos – tarkim, atvažiuoja žmonės, vaikai, niekada nematę gyvūno, gali paglostyti, pašukuoti, pamaitinti, netgi pasivaikščioti išeiti su žirgu.
„Kaip šunį pasiima ir eina. Kitus sodiname ant žirgo ir apylinkes aprodome, prie ežero nuvedame, čia tuos, kurie nemoka savarankiškai joti.
O kurie moka joti, tada jojame į žygį – valandos, dviejų, trijų. Jojame ten, kur su automobiliu neprivažiuoti. Briedžių, stirnų sutinkame, įspūdis visai kitas“, – pasakojo Šarūnas.
Žinoma, Vilniuje yra draugai, artimieji, bet niekada nebegrįšiu ten gyventi. Nebent su šakėm kas pabadytų.
Taip pat čia rengiamos ir vaikų vasaros stovyklos – iš pradžių bandė daryti dienos stovyklas, šį sezoną jau mėgins ir su nakvynėmis.
Kaip sako Ramunė, dienos stovyklos daugiau skirtos vietiniams vaikams, kai tėvai gali atvažiuoti kasdien, atvežti vaikus.
O tos su nakvynėmis tai jau skirtos ir vaikams iš kitų rajonų.
Vaikai visi joja
Žirgas pirmas 15 minučių – nesvarbu, ar tu joji, ar tik priėjęs esi, analizuoja žmogų, pamačiusi, kaip noriai vaišinasi morkomis, bet nenoriai leidžiasi glostomi jos žirgai, pasakoja Ramunė.
Anot jos, žirgų draugiškumas priklauso ir nuo veislės.
Radavičiai vardija, kad jeigu vaikas vėliau pradeda kalbėti, sunkiau jam sekasi dėlioti sakinius, žirgai labai atriša šitą sugebėjimą.
Padeda ir sunkių negalių turintiems žmonėms, tarkim, sergantiems cerebriniu paralyžiumi.
„Buvo vieną tokį vaiką atvežusi mama, reikėjo matyti tas vaiko emocijas. Vaikas susikaustęs, atsisėdo, o žirgas jaučia, kad ant jo sėdi vaikas ir dar neįgalus, tada jis visiškai nesibaido, į aplinką ne taip reaguoja. Stebėjome to vaiko emociją, kaip iš vidaus jam viskas atsiriša“, – jautriai patirtis pasakoja Šarūnas.
Žmonės nori pojūčių, kuriuos teikia pabuvimas gamtoje su žirgais, tvirtina Šarūnas.
Tarkim, yra vaikų, kurie iš karto drąsiai eina prie žirgų, nori glostyti, ištiesti morką, joti.
Kiti – bijo, net artyn iš pradžių neina, šaukia, kad nesės ir nejos.
„Bet kai užsodini, sudėtinga nukelti. Sėdėdamas balne pradeda glostyti – kažkodėl nuo karčių. Tada supranta, koks švelnus žirgas. Kai apjojame, turime tokį ratą vaikams, reikia maitinti, tai irgi įvairiai reaguoja. Iš pradžių tas paėmimas lūpomis toks jiems FUI, bet paskui jau visai ir neblogai“, – juokiasi Ramunė ir tikina, kad dar neteko sutikti tokio vaiko, kuris taip ir nesugebėjo įveikti savo baimės prieiti prie žirgo, joti.
Vis dėlto savo žirgyno Radavičiai plėsti kol kas neplanuoja.
Kiekvienam žirgui reikia dėmesio, priežiūros, tad laiko tam ims trūkti.
Todėl Ramunė su Šarūnu sako mieliau liksią su tiek, kiek turi dabar. Kad kiekvienam pakaktų meilės.
