„Kam man puoštis? Ir taip pro vyrus vos praeinu“, – paklausta kirpėjos, ar nenori pasitrumpinti plaukų, šmaikščiai tarsteli Ona.
Tačiau pasiūlymas pasidailinti nagus moterį suvilioja.
„Ilgai dirbau pardavėja Kauno Laisvės alėjoje. Turėdavau prisižiūrėti rankas. Gera tai prisiminti. Štai, ir spalva tokia, kokia dažydavausi pati, – demonstruodama rožinius nagus, prasitaria Ona ir pataiso, kad ji dar nėra stora ir didelė, tad vadinti ją vertėtų Onute.
Pasak moters, jaunystės laikais iššaukiančia laikyta violetinė spalva, tad jos nesutiktų užsitepti ir šiandien. Dėmesio, neva, jai ir taip pakanka. Galbūt koks šalimais gyvenantis kaimynas krito į akį ir nagų dailinimais – ne šiaip sau?
„Oi ne, pažiūrėkit, visi čia vyrai su lazdelėmis, kumpuoti. Koks jau čia patiks. Bet pora viena kita yra. Vienas, sėdintis ratukuose, džentelmeniškai vis patarnauja tokiai damai, kuri sunkiai vaikšto. Užsako skanesnio kąsnio iš parduotuvės...“, – tai, kad ir socialinės globos namuose verda gyvenimas, užsimena pusmetį po vyro mirties juose jau leidžianti Onutė.
Paklausta apie įkurtuves, viena jauniausių įstaigos gyventojų patikina, jog jų nebuvo.
Tiesiog atveža mus čia ir numeta. Bet vis geriau nei būti vienai.
„Tiesiog atveža mus čia ir numeta. Bet vis geriau nei būti vienai“, – kiek susimąsto moteris.
Pro ją lėtu žingsniu praslenka Aldutė. Ji kadaise pati yra buvusi kirpėja. Įdėmiai nužvelgusi „Ametistėjos“ darbuotojų veiksmus, moteris nesiryžta joms patikėti savo šukuosenos. Tačiau ryžtasi keletas drąsių vyrukų. Išsitraukęs iš kišenės veidrodėlį vienas jų nužvelgia savo kupetą žilų plaukų, perbraukia per juos ranka ir atsidusęs prasitaria, norintis jų trumpesnių. Kirpėja puola vykdyti užsakymo, tačiau stabteli išgirdusi papildomą nurodymą.
„Didelės tos mano ausys. Vis dėlto plaukai turėtų jas slėpti“, – pašnibžda senolis.
Šalimais esančiame kambaryje vyksta antakių dažymo procesas. Rusakalbė ilgakasė socialinių globos namų gyventoja prasitaria, jog tai jai – pirmas kartas gyvenime. Pasirodo, pirmiems kartams niekuomet nebūna per vėlu.
Jos kambario draugė viską stebi skvarbiu žvilgsniu. Pakalbinta užsimerkia: tarsi norėdama pasiteisinti, jog supranta, girdi, tačiau pasakyti nieko negali. Kaip ir vyras, gavęs iš kirpėjos dovanų kojines. Jo kambariokui į rankas įduodama knyga. Pervertęs puslapius, senolis užsižiūri į rašytojos nuotrauką. Ji – senovinė. Matyt, primena jam kokią pažįstamą iš jaunystės. Paklaustas, ar mėgsta skaityti, vyras tik šypteli.
Kamputyje eilės į kirpėjo kėdę laukianti žilagalvė užmiega. Kita mėgaujasi džiovintuvo skleidžiama šiluma. O tiksliau, rodomu dėmesiu.
Nuotaikos Muniškių įstaigoje šiltėja. Apačioje pasigirsta dainos. Neprisimindamos, ką valgė vakar, senolės puikiai atmena jaunystės dainas. Vienatvės jausmas trumpam išgaruoja.
Apačioje pasigirsta dainos. Neprisimindamos ką valgė vakar, senolės puikiai atmena jaunystės dainas. Vienatvės jausmas trumpam išgaruoja.
„Mezgu kojines. Niekur negaliu eiti. Jos jau užsakytos. Visą amželį pardavinėjau jas Žaliakalnyje. Gaudavau 25 Lt. Būdavo, tik paspėk duoti, eilė prie mano rankdarbių susidarydavo“, – kišdama virbalą į siūlų raizgalynę prasitarė dar viena globotinė.
„Kaip kruopščiai mane apkirps“, – girdisi nuo kirpėjos kėdės ataidintys džiugesio kupini žodžiai.
Juos girdi ir 17 metų įstaigoje gyvenanti Zosytė. Tačiau paklausta, ar pati sės į tą laimę ir grožį kuriančią kėdę, tik papurto galvą.
„Nėra ką kirpti. O ir retai aš dažydavausi. Ūkyje dirbau, nebuvo kada“, – ranka mosteli žilagalvė.
Paklausta, ar anūkai ją lanko, moteris prisipažįsta neturinti nė vieno artimo. Pasimirus vyrui ji pati pasiprašė būti apgyvendinta socialiniuose globos namuose.
„Nenorėjau būti viena...“, – nudelbdama žemyn staiga liūdesio užvaldytas akis, prasitaria ji.
Muniškių socialinės globos namai gruodžio 21 dieną švęs 20-metį. Pasak jų direktorės Irenos Augonienės, šiuo metu įstaigoje gyvena 70 globotinių, o juos prižiūri trys slaugytojos bei 21 jų padėjėjas. Yra ir tokių gyventojų, kurie dienas slaugos namuose leidžia nuo pat jų atidarymo.
„90 procentų globotinių serga Alzheimerio liga ar senatvine demensija. Nuo 2013 metų nusprendėme prioritetą skirti jiems. Iki tol nebūdavo ramybės. Tai kažkas sumaišydavo lovas, tai maistą ne savo suvalgydavo. Todėl jau antri metai į įstaigą priimami tik sergantys asmenys“, – paaiškina direktorė.
Iki šiol globotines, anot jos, apkirpdavo slaugytojos arba atvykusios studentės. Šįkart pavyko prisikviesti ir profesionalias kirpėjas bei manikiūrininkes.
„Esame dėkingos „Ametistėjos“ savininkei, jog ryžosi tokiai akcijai. Moterys dalijasi savo gerumu, šiluma, rankų darbu. O tai taip reikalinga senyvo amžiaus žmonėms. Globotinės sudarė sąrašą: vienos norėjo būti apkirptos, kitos – padažytos. Nei antakių, nei nagų niekas joms niekada nebuvo tvarkęs. Sulaukė dar ir masažų. Šventės išties bus gražesnės“, – pasidžiaugė I.Augonienė.
Senoles bei senolius globos namuose šukavo, gražino bei puošė dešimt grožio salono darbuotojų.
