Apie tai Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės ELSA Lietuva Vilniaus filialas ketvirtadienio vakarą surengė virtualią diskusiją „Persekiojimas: kriminalizuoti ar ignoruoti?“
Vadovybės apsaugos departamento (VAD) Kriminalinės žvalgybos valdybos K1 skyriaus vyr. specialistė psichologė Emilija Garbaliauskaitė apibrėžė, jog persekiojimu yra vadinamas nepageidaujamas ir pasikartojantis elgesys, sukeliantis neigiamas emocijas tokias kaip įtampa ar baimė. Statistiškai labiausiai persekiojamos yra jaunesnio amžiaus, socialiai aktyvios moterys.
Pasak diskusijos dalyvės, dalis persekiojimų gali būti motyvuoti kerštu po nutrūkusių santykių, kita dalis – noru sukurti santykius, nesvarbu, ką kitas žmogus apie tai galvoja. Anot E.Garbaliauskaitės, riziką didina ir tai, jei žmogus nepripažįsta gyvenimo pokyčių, sunkiai adaptuojasi prie naujovių.
Specialistė pasakojo, kad persekiojimas neretai gali trukti ir kelerius metus, netgi dešimtmečius.
„Pastaruosius dešimtmečius atsirado ir įstatymų, draudžiančių persekiojimą, ir statistikos, tyrimų, iš kurių mes matome, kad maždaug apie 10 procentų tyrimų dalyvių yra susidūrę su persekiojimu. Žinome ir tai, kad vidutiniškai persekiojimas gali trukti apie dvejus metus, nors didesnė dalis jų trunka trumpiau. Tačiau tai gali užsitęsti ir kelis dešimtmečius, tai tas skamba kaip didžiulis krūvis“, – kalbėjo E.Garbaliauskaitė.
VAD Kriminalinės žvalgybos valdybos specialistė pastebėjo, kad visuomenėje persekiojimas yra labiau siejamas su įžymiais žmonėmis, tačiau, pasak jos, ši problema ne mažiau aktuali ir privatiems asmenims.
„Vieši asmenys sulaukia didesnio žmonių susidomėjimo, dalis to dėmesio būna žalingas, o privatūs žmonės dažniausiai su persekiojimu susiduria, pavyzdžiui, šeiminiuose santykiuose, poroje“, – sakė ji.
E.Garbaliauskaitė pridūrė, kad statistiškai nuo persekiojimo dažniau kenčia moterys, tačiau gali būti ir taip, jog vyrai nedrįsta kreiptis pagalbos ar nenori pripažinti šios problemos.
Žala visapusiška
Diskusijos dalyviai vieningai sutiko, kad persekiojimą patiriantis asmuo patiria stiprią psichologinę žalą. Pasak jų, nerimas dėl savo saugumo žmogui gali sukelti net norą save žaloti, gali būti paveikta darbinė ar mokymosi aplinka, persekiojamam žmogui gali reikėti net keisti darbą ar gyvenamąją vietą.
VU Teisės fakulteto lektorė ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programos vadovė Erika Leonaitė pridūrė, kad dažnos persekiojimo pasekmės yra ir potrauminio streso sindromas ar depresija.
Kiek man žinoma, pats persekiojimo intensyvumas nebus labai didelis, nes įrodinėjimo problemos yra labai didelės.
Seimo narė, buvusi Seimo Žmogaus teisių komiteto narė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad, dirbdama komitete, neretai girdėdavo persekiojimą patiriančių moterų istorijas, kurios tikindavo nesulaukiančios jokios pagalbos. Tai paskatino pateikti Baudžiamojo kodekso 167 straipsnio įstatymo papildymą.
„Lietuva yra pasirašiusi Stambulo konvenciją, ir vienas iš straipsnių kalba ir apie persekiojimą. Tačiau ši konvencija Lietuvoje dar nėra ratifikuota, o mes esame viena iš nedaugelio ES šalių, kur persekiojimas nėra kriminalizuotas.
Kreipėmės į Seimo valdybą, prašydami sudaryti darbo grupę, su kuria bandėme rasti sprendimą, kaip būtų galima padėti pagerinti šią situaciją. Idealaus sprendimo, kuris vienodai tiktų visoms institucijoms, mums nepavyko rasti“, – kalbėjo Seimo narė.
VU Teisės fakulteto lektorius ir baudžiamosios teisės specialistas Justinas Namavičius pastebėjo, kad asmens persekiojimas Lietuvoje nėra teisiškai visiškai ignoruojamas reiškinys. Pasak jo, tam tikros sunkios persekiojimo formos, tokios kaip grasinimai ar sistemingas bauginimas, Baudžiamajame kodekse yra įtvirtintos.
Vis tik, pasak J.Namavičiaus, jeigu persekiojimas ir būtų kriminalizuotas, ko gero, bylų nebūtų daug, nes tokio pobūdžio nusikaltimas reikalauja nemažai įrodymų.
„Kiek man žinoma, persekiojimo atvejų nebus labai daug, nes įrodinėjimo problemos yra labai didelės. Pavyzdžiui, Vokietijoje persekiojimas net nesiekia pusės procento visų nusikaltimų, kurie patenka į teisėsaugos akiratį“, – aiškino J.Namavičius.
Pasak E.Garbaliauskaitės, persekiojimo mastas ir būdai priklauso nuo žmogaus motyvo. Dažnai tokių veiksmų persekiotojai imasi po skyrybų.
„Jeigu po nutrūkusių santykių persekiojimai ilgai nesibaigia, verta labai sunerimti“, – sakė ji.
Diskutuota ir apie tai, kokią įtaką persekiojimui gali daryti socialiniai tinklai.
VAD Kriminalinės žvalgybos valdybos specialistė Elžbieta Malūnavičienė aiškino, jog statistikos, kiek konkrečiai socialiniai tinklai daro įtakos persekiojimui, nėra. Pasak jos, socialiniai tinklai gali prisidėti prie šios problemos, tačiau jie nėra pagrindinė priežastis.
„Tikriausiai galėtumėm rasti tų persekiojimo atvejų dar senovėje. Tai gali paskatinti dar ir kiti sunkumai, socialinių įgūdžių stoka, bet negalima taip susiaurinti visko iki socialinių tinklų“, – kalbėjo specialistė.
Kai moteris kreipiasi į teisėsaugą, dažniausiai jai atsako: juk jūs nesumušta. Vadinasi, nėra plika akimi matomų įrodymų.
Anot E.Garbaliauskaitės, socialinių tinklų paskyros žmones padaro labiau pažeidžiamus, tačiau dėl to atsiriboti nuo technologijų būtų neteisinga. Ji priduria, kad daug asmeninių duomenų reikalaujančios programėlės, pavyzdžiui, „Tinder“, turi savo etiką ir taisykles, o kiekviena tokio pobūdžio programėlė privalo užtikrinti, jog žmogus galėtų kreiptis pagalbos, susidūręs su persekiojimu.
Kada vertėtų sunerimti?
VU Teisės fakulteto lektorės E.Leonaitės teigimu, persekiojimą atpažinti nėra sunku. Pasak jos, turi būti aiškiai parodyta, kad kito žmogaus elgesys yra nepriimtinas. Savo ruožtu V.Čmilytė-Nielsen tikino, kad taip pat reikėtų atskirti ir persekiojimą nuo tariamos romantikos.
„Turėtumėm suprasti, kad kalbama ne apie romantiką, o apie tai, kad žmonėms išsiskyrus, pavyzdžiui, visus metus kiekvieną vakarą ir rytą sėdima automobilyje prie daugiabučio. Kai moteris kreipiasi į teisėsaugą, dažniausiai jai atsako: juk jūs nesumušta. Vadinasi, nėra plika akimi matomų įrodymų“, – pavyzdį pateikė Seimo narė.
VAD specialistė bei psichologė E.Garbaliauskaitė kalbėjo, jog, sprendžiant persekiojimo problemą, reikia kompleksinių priemonių, kurių Lietuvoje nesiimama. Pasak jos, tik nubausti žmogų šiuo atveju neužtenka, nes pasitaiko ir tokių atvejų, kai persekiojimas ar terorizavimas tęsiasi net žmogui atsidūrus kalėjime.
Diskusijos dalyviai sutiko, jog kovojant su persekiojimo problema svarbus yra tiek švietimas, tiek psichologinė pagalba ne tik aukoms, bet ir patiems persekiotojams.
„Klausimas, ar mes norim nubausti, ar padėti. Gali būti skiriama bauda, pavyzdžiui, už kiekvieną bauginantį skambutį duoti po baudą. Gal tai paskatintų persekiotoją keisti elgesį?“ – svarstė J.Namavičius.
Specialistai pabrėžia, jog, susidūrus su persekiojimu, ieškoti pagalbos yra labai svarbu. Tai galima padaryti kreipiantis į policiją, taip pat tinklapyje persekiojimuistop.lt.
Diskusijos dalyviai ragino pasidalinti savo problema ir su artimaisiais, nes tokioje situacijoje likti vienam yra pavojinga.
