Kaip 15min sakė Žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė, dažnai moterys, siekiančios ištrūkti iš smurto rato ir bandančios atsiriboti nuo smurtautojo, to padaryti negali, nes persekiojimas Lietuvoje nėra laikomas pakankamai sunkiu nusikaltimu.
Apsaugos nėra
Viena vertus, Baudžiamojo kodekso (BK) 145 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už žmogaus terorizavimą, į kurio sąvoką patenka ir ypač didelio intensyvumo persekiojimo atvejai, pasižymintys grasinimais ir bauginimais.
Tačiau, B.Sabatauskaitė teigimu, žmogaus teisių srityje dirbantys specialistai mato, kad labai dažnai gyventojai susiduria su visai kitokia persekiojimo forma – jie yra sekami iki darbo, sulaukia nesuskaičiuojamų persekiotojo skambučių, su jais bandoma susisiekti per darbovietę ar vaikų ugdymo įstaigas, neretai manipuliuojama Vaiko teisių taryba ir kitais būdais bauginama.
Dažnu atveju toks persekiojimas prasideda po smurto artimoje aplinkoje, kai moteris nori nutraukti visus kontaktus su smurtautoju, tačiau šis nenustoja jos ieškojęs. Tačiau BK straipsnio tokia veika neatitinka, todėl persekiotojai, pažymėjo ji, dažnai lieka nebaudžiami.
„Įsivaizduokite, tokia situacija, kad jūs keliaujate į savo darbo vietą, jūs esate pasakiusi asmeniui, kad nebenorite palaikyti jokių kontaktų, nebenorite turėti nieko bendro, bet žmogus nuolat jus seka – iš darbo, į darbą, einant į kažkokias kitas vietas. Arba skambina į jūsų darbo vietą ir ne po vieną kartą, bet kartais po 100 kartų per dieną, skambina jūsų tėvams, draugams, per visus bando ieškoti ryšio.
Susitikus kalba, galbūt negrasina, kad kažką jums būtinai padarys, bet sako, kad būtum atsargi, kad žinotum, kur eini. Susitikus išvadina žodžiais kek.. ir kūrv.., kur tu valkiojiesi, aš žinau, kad tu iš tikrųjų mezgi santykius su kitais žmonėmis.
Ir visiškai yra nesvarbu, ar žmogus mezga, ar nemezga tuos santykius, bet toks bauginimas ir toks kalbėjimas iš tikrųjų gali sukelti didžiulį baimės jausmą“, – moterų patirtimi dalijosi Žmogaus teisių centro vadovė.
Skambina į jūsų darbo vietą ir ne po vieną kartą, bet kartais po 100 kartų per dieną, skambina jūsų tėvams, draugams ir per visus bando ieškoti ryšio.
Todėl, jos teigimu, persekiojimą patyrę žmonės jaučia nerimą, dažnai negali užmigti, o eidami gatve vis dairosi, ar niekas ju neseka.
B.Sabatauskaitė papildė, kad persekiojami gali būti tiek vyrai, tiek moterys. Taip pat asmenys nebūtinai turi būti susiję artima aplinka, persekiotojas gali būti nepažįstamas žmogus, ar su senu verslu susijęs asmuo.
Iniciatyva užstrigo komitete
B.Sabatauskaitė pabrėžė, kad pasirašius Stambulo konvenciją, 34 jos straipsnis įpareigotų šalį imtis būtinų teisėkūros priemonių, kurios užtikrintų persekiojimo – grėsmę keliančio elgesio – kriminalizavimą, kaip tą, 2016 metų duomenimis, padarė kita 21 Europos Sąjungos (ES) valstybė.
„Jeigu kitos ES valstybės ir ne viena ES valstybė per pastaruosius 10 metų ratifikavusios Konvenciją ėmėsi veiksmų būtent kriminalizuoti persekiojimą, niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvoje jis galėtų būti laikomas nepakankamai pavojinga veika“, – svarstė ji.
Kadangi Lietuva Konvencijos neratifikavo nuo 2013 metų, kaip atskira iniciatyva užkirsti kelią persekiojimui 2019 metų liepą Seimo narių, tarp jų ir dabartinės Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, buvo registruotas Baudžiamojo kodekso papildymo 167(1) straipsniu įstatymo projektas.
Projekte numatoma, kad „tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią sistemingai persekiojo šį žmogų bandydamas susisiekti su juo tiesiogiai, per kitus asmenis, raštu ar elektroninių ryšių priemonėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.“
Tačiau įstatymo projektas iki šiol yra įstrigęs Teisės ir teisėtvarkos komitete (TTK).
Kaip nurodė komiteto biuro patarėja Dalia Kompraskienė, projektui Seimo valdybos sprendimu buvo paprašyta Vyriausybės išvados ir tuomet dar Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė savo išvadoje projektui nepritarė.
Išvadoje rašoma, kad „siūlomas kriminalizuoti veikimas objektyviai negali būti vertinamas kaip toks pavojingas, kad teisinė apsauga būtų įmanoma tik kraštutinėmis baudžiamosios teisės priemonėmis.“
Komiteto atstovė informavo, kad prie projekto žadama grįžti pavasario sesijos metu.
„Šiam projektui reikalingi klausymai, planuojami klausymai pavasario sesijos metu, artėjant projekto svarstymo numatytai datai – birželio mėn.
Kol nebuvo klausymų, taip pat TTK sprendimo, nėra galutinės nuomonės, ar bus kriminalizuotas persekiojimas, ar pasiūlyta administracinė atsakomybė, nes Seimo nariai BK projekte pasiūlė baudžiamąjį nusižengimą, už kurį negali būti numatomas laisvės atėmimas. Kriminalizuoti siūloma veika, lyginant su BK kodekse įvardytomis veikomis, nėra tokia pavojinga, gal pakaktų ir administracinės atsakomybės.
ANK (Administraciniame nusižengimų kodekse – 15min) numatytos baudos yra didelės (pvz. iki 6000 eurų), todėl administracinė atsakomybė galėtų būti pakankamai atgrasanti priemonė. Tai dar svarstymo objektas“, – rašoma 15min atsiųstame atsakyme.
A.Širinskienė: įstatymų pakanka
„Valstietė“, buvusi Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė15min sakė, kad būdų apsisaugoti nuo persekiojimų, pasak jos, yra.
„Jeigu renkami kažkokie asmens duomenys, domimasi tuo žmogumi, tai yra civilinės atsakomybės priemonės, kaip tą padaryti ir lygiai taip pat, kiek suprantu, yra alternatyvūs būdai. <...> Jeigu yra smurtas, lygiai taip pat smurtautojas gali būti įpareigojamas nebendrauti arba nebūti toje pačioje erdvėje. Šiuo atveju, nelabai suprantu, ko dar trūksta nacionalinėje teisėje“, – kalbėjo ji.
Bei pabrėžė, kad Konvencijos ratifikavimas jokio pokyčio esą neįneštų. Pasak jos, situaciją keičia tik nacionaliniai įstatymai, kuriuos galima tobulinti.
„Jeigu kažkas nesugebėjo parengti projekto ir išaiškinti savo minties, ko trūksta ir Vyriausybė parašė neigiamą išvadą, reiškia, greičiausiai reiktų siekti tam pačiam komitetui ar naujai ministerijai, matant projekto trūkumus, jį tvarkyti“, – situaciją apie nuo 2019 metų įstrigusį BK papildymo projektą dėl persekiojimo kalbėjo „valstietė“.
Paklausta, kodėl dar jai vadovaujant komitetui nebuvo rasta sprendimo, ji teigė, kad tai lėmė Vyriausybės neigiama išvada ir „kitas dalykas – buvo iniciatorių toks aklas užsispyrimas, kad jie nieko netaisys ir viskas yra gerai.
Kai žmonės yra įsitikinę, kad jie nepriekaištingai rengia teisės aktus, o Vyriausybė ir teisininkai matė kitaip, tai koks gali būti to projekto taisymas“, – retoriškai klausė A.Širinskienė.
Buvo iniciatorių toks aklas užsispyrimas, kad jie nieko netaisys ir viskas yra gerai.
Praktiškai neveikia
Tačiau žmogaus teisių centro vadovė B.Sabatauskaitė, paklausta, ar teisinė pagalba veikia praktiškai, ar persekiojimą patiriantis žmogus gali būti greitai apsaugas, teigė norinti, bet negalinti atsakyti teigiamai.
„Net ir tais realiais atvejais, kuriuos aš žinau – persekiojimą patyrusios moterys yra pasakojusios specializuotos kompleksinės pagalbos centrams, kad iškvietus policiją, deja, negavo pagalbos. Nes, jų, (pareigūnų – 15min) nuomone, veika nesiekė kažkokio pavojingo laipsnio. O tyrimas buvo pradėtas tik tada, kai prieš moterį buvo tiesiogiai panaudota jėga“, – teigė ji.
Lietuvos vadovybės apsaugos tarnybos (VAT) specialistų iniciatyvos tinklalapyje „Persekiojimui Stop“ pabrėžiama, kad pastaraisiais dešimtmečiais persekiojimą imta laikyti globaliu socialiniu reiškiniu, kuris daro didžiulę psichosocialinę žalą persekiojamiems asmenims, jų artimiesiems, patiems persekiotojams ir su jais susijusiais asmenims.
Tyrimas buvo pradėtas tik tada, kai prieš moterį buvo tiesiogiai panaudota jėga.
B.Sabatauskaitė, nors ir nemalonu, kol kas mato tik vieną išeitį patiriantiems persekiojimą – jį fiksuoti ir rinkti įrodymus, kad galėtų būti pradėda baudžiamoji byla.
Ji taip pat ragino pasipasakoti, bendrauti su moterų pagalbos linijomis. Jeigu persekiojimą patiria ne moteris, kreiptis į Vilties liniją, paskambinti bendru emocinės pagalbos telefonu 1809. Pasipasakoti kažkam iš artimųjų arba kreiptis į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą (SKPC).
Remiantis šio centro duomenimis, pažymėjo ji, beveik kiekvienas asmuo, nukentėjęs nuo smurto artimoje aplinkoje ir siekiantis nutraukti santykius su smurtautoju, vėliau patiria persekiojimą.
Konvencija duotų įrankius
Savo pozciją dėl Stambulo Konvencijos ratifikavimo praėjusį mėnesį diskusijoje išsakė ir Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen.
„Konvencija pati savaime visų problemų neišspręs, tačiau ji duoda mums įrankius su smurtu lyties pagrindu kovoti visuose lygiuose“, – sakė ji.
Seimo pirmininkės teigimu, Stambulo konvencijoje yra reikalingų nuostatų, kurios Lietuvos teisėkūroje apskritai nėra atspindėtos. Vienas jų – persekiojimo klausimas.
„Su tuo susiduria nemažai moterų, kurios bando palikti smurtinius santykius, bet jos dažnu atveju nesulaukia reikiamos pagalbos, nes tas reiškinys nėra pakankamai atpažįstamas, ar galbūt jis yra irgi šiek tiek nuvertinamas kaip nepavojingas, nors kartais jis tampa įžanga į fizinius smurto protrūkius“, – komentavo V.Čmilytė-Nielsen.
Europos Sąjungos Pamatinių teisių agentūros 2014 m. ES atliktas populiacijos tyrimas parodė persekiojimą mastą – net 18 proc. tyrime apklaustų moterų yra patyrusios persekiojimą nuo 15 metų amžiaus, 5 proc. buvo patyrusios persekiojimą per paskutiniuosius 12 mėnesių iki apklausos.
Agentūros duomenimis, 74 proc. persekiojimo atvejų nepatenka į teisėsaugos institucijų akiratį.
