„Mūsų centro veikla apima platų regioną – nuo Rusijos iki Balkanų, Albanijos. Žurnalistai dirba kartu su visuomenės aktyvistais, programišiais. Savo dėmesį sutelkiame į korupciją ir organizuotą nusikalstamumą, kurių schemos suregztos tarptautiniu lygmeniu“, – pasakojo P.Radu.
„Snoro“ ir Ūkio bankai – pinigų plovimo schemose
Pinigų plovimas Sovietų Sąjungoje didelį mastą įgavo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Pasak jo, Ūkio ir „Snoro“ bankų istorijos Lietuvoje rodo, jog pinigų plovimas nėra kažkas egzotiško ir tolimo. Šalia esančios Latvijos bankai nusikalstamose schemose naudojami dar dažniau. Ir tai nėra tik pastaruoju metu atsiradę nusikaltimai.
Pasak P.Radu, pinigų plovimas Sovietų Sąjungoje didelį mastą įgavo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuo metu dideles pinigų sumas kontroliavo KGB šulai, o finansiniai srautai buvo nukreipiami ne tik į sovietines respublikas, bet ir į draugiškas valstybes.
Prasidėjus Sovietų Sąjungos žlugimui didelės sumos liko KGB darbuotojų rankose. Dalis jų perėjo į verslą, dalis turėtą turtą paslėpė. Visiems anksčiau ar vėliau kilo ta pati problema – kaip sukurti efektyvias schemas, kurios leistų labai nerizikuojant legalizuoti dideles pinigų sumas.
Pavogė 230 mln. dolerių
P.Radu pateikė skaičius, kokios sumos iš tarpinių bendrovių keliavo į Ūkio banką.
Tai buvo daroma skirtingais būdais – dažniausiai sukuriant tarpinių bendrovių tinklą. Tokių schemų pavyzdžių nesunkiai rasime ir dabartinėje Rusijoje, kur kova su pinigų plovimu primena tik gražiai nudažytą griūvančio pastato fasadą.
„Mūsų centrui teko atlikti žurnalistinį tyrimą, aiškinantis kaip buvo plaunami pinigai S.Magnickio byloje. Neteisėtai susigrąžinus mokesčius Rusijos biudžetas neteko 230 mln. dolerių. Pačioje Rusijoje buvo sukurtas painus įmonių tinklas, iš kurių pinigai per Centrinės ir Rytų Europos bankus nukeliavo į Vakarus“, – pasakojo P.Radu.
Vienas iš tokių bankų buvo Ūkio bankas, kurio pagrindinis akcininkas Vladimiras Romanovas šiuo metu nuo Lietuvos teisėsaugos slapstosi Rusijoje. P.Radu teikė, kad turi dokumentus, kuriuose nurodyta, kokios sumos iš tarpinių bendrovių keliavo į Ūkio banką. Pasak jo, atskirai Lietuvoje vykusiu pinigų plovimu centro žurnalistai nesidomėjo. Šiuo metu visi bankrutavusio Ūkio banko duomenys yra valstybės rankose, todėl nusikalstamų veikų pėdsakus rasti neturėtų būti labai sudėtinga. Generalinė prokuratūra šiuo metu tiria, ar per Ūkio banką S.Magnickio byloje nebuvo išplauta 12 mln. JAV dolerių.
P.Radu pateikė rekomendacijas, kokiais įrankiais naudotis aiškinintis korupcijos ir pinigų plovimo atvejus. Lietuvos žurnalistams buvo pateikta informacija apie ofšorinėse zonose registruotas lietuvių valdomas bendroves.
Centro vadovas atkreipė dėmesį, jog Latvijoje žurnalistinių tyrimų tradicija yra gilesnė nei Lietuvoje, ten jau veikia žurnalistinių tyrimų centras „Re:Baltica“. Lietuvoje tokio centro kol kas nėra.
