Sukurta ne sužinoti, o malonumui pajusti
Šią savaitę minėjome dvi žiniasklaidos darbuotojams svarbias dienas: gegužės 3-iąją – Pasaulinę spaudos laisvės dieną, gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Jau kurį laiką daliai žmonių pirminis svarbiausių naujienų šaltinis yra ne tradicinės žiniasklaidos priemonės – laikraščiai ar žurnalai, radijas, televizija, net ne interneto portalai, bet socialiniai tinklai. Dažnas spaudos net neprenumeruoja ar neperka, tad rytą pradeda ne versdamas dienraščio puslapius, o lįsdamas į „Facebook“ ar „Instagram“.
Ten pamato ne tik ką draugai valgo pusryčiams, bet ir kokius straipsnius šie perskaitė bei kitiems siūlo. Taip pat – kuriuos straipsnius ar reportažus savo paskyrose rekomenduoja žiniasklaidos priemonės. Kadangi visų per dieną publikuojamų ar transliuojamų laidų ir reportažų į vieną paskyrą neįmanoma sudėti, vartotojas, jei nenukeliauja į žiniasklaidos priemonės tinklalapį, gauna ribotą kiekį informacijos.
Paprastai – ne tik apie svarbiausias to meto aktualijas, bet ir tą, kuris atitinka socialinio tinklo „susikurtą“ vartotojo paveikslą. Pavyzdžiui, jei socialinis tinklas „supranta“, kad žmogus domisi automobiliais, yra vegetaras, turi vaikų darželinukų, netiki COVID-19 pavojumi arba, priešingai, itin domisi šia liga, dažnai keliauja, yra už ar prieš seksualines mažumas, nes lankosi atitinkamuose puslapiuose, daug skaito ir dažniau skelbia įrašus šia tema, dažniau ir matys analogiškus įrašus ar nuorodas į straipsnius.
Kitaip tariant, jam rečiau bus rodomi įrašai apie dviratininkus, mėsiškus patiekalus, mokyklas, vienokie ar kitokie straipsniai apie COVID-19 ir vakcinas nuo šios ligos ir pan. Taigi, nededant papildomų pastangų skaityti, žiūrėti ar klausyti kuo įvairesnius straipsnius, socialinių tinklų vartotojų įrašus ir reportažus, gresia gauti ribotą info.
Socialiniai tinklai kaip tik tokiu tikslu ir buvo sugalvoti, tad vargiai gali pakeisti įprastą žiniasklaidą, portalui 15min tvirtina D.Radzevičius.
„Facebook“ buvo sukurtas ne kaip žiniasklaidos priemonė, o kaip verslo priemonė, paremta dopamino (hormono, kurį organizmas gamina žmogui patiriant teigiamas emocijas, valgant skanų maistą, uodžiant malonius kvapus, aktyviai judant ir net galvojant kažką gero – red. past.) tyrimais. Žmonės turėjo gerą tyrimą, kad, žmogui kažką veikiant jam sakoma, kad tai yra gerai, išsiskiria dopaminas ir apima kaifas. (Apie tai galima paskaityti čia, čia, čia, čia, čia – red. past.).
Tiesiog sugalvojo modelį, kad nebus čia jokia žiniasklaida, leiskime žmonėms daryti, ką nori, ką mėgsta, ir už tai imkime pinigus. „Facebook“ tik neseniai pradėjo imituoti, apsimesti ar vaidinti, kad yra panašūs į žiniasklaidos priemonę, nes jiems norėjo pritaikyti atsakomybę.“
Komunikacija per socialinius tinklus – lyg narkotikų platinimas?
Žmonės neretai juokauja, kad, nepaskelbus savo paskyroje po balsavimo gauto lipduko ar nuotraukos, kaip skiepijasi nuo COVID-19, balsas negalios arba vakcina nebus veiksminga. Gal panašiai ir su straipsniais ar reportažais – jei socialiniame tinkle nėra nuorodų, jų niekas nepastebės?
„Galiu paguosti žurnalistus – neskaito ir „Facebook“. Scroll’intojų filosofija yra scroll’inti (nuo angliško žodžio scroll – slinkti, taip vadinamas judėjimas interneto puslapiu žemyn – red. past.), ne skaityti, – Jei be „Facebook“ jautiesi nevisavertis, panašu, kad iš tikrųjų tekstas nieko vertas. Be jokio šaržavimo sakau.
Profesionalios žiniasklaidos turinio vertė susijusi su tuo, kiek ji realiai reikalinga žmonėms ir kiek jie nori tuo dalintis su kitais. Ne pats žurnalistas ar redakcija turėtų dalintis turiniu, o žmonės turėtų dalintis su žmonėmis. Ne dėl to, kad „še, paskaityk“. Ne ne, reikia suintriguoti, pasakyti: čia krūta, gerai, įdomu. Tuomet tai ir virsta tuo, ką vadiname tikrąja žiniasklaida.“
Pašnekovas skeptiškai įvertino kai kurių žmonių pomėgį savo idėjas aktyviai skleisti būtent per socialinius tinklus. Jis pacitavo šią savaitę tarptautinėje konferencijoje girdėtą Europos žurnalistų sąjungos prezidento dano Mogenso Blicherio Bjerregårdo mintį, adresuotą pirmiausia politikams: „Nesinaudokite socialiniais tinklais.“
„Socialinių tinklų naudojimas komunikacijai su žmonėmis be jokio tarpininko, turint galvoje, kad dažnai politikai tai daro patys, o dar dažniau – jų atstovai spaudai ar dar kas nors, išėjimas į šitą erdvę, kur yra minia, valdoma ne teisingais principais, o kažkieno sukurtais algoritmais ir maitinama dopaminu, iš šono atrodo, lyg politikai eitų pas narkomanus, barstydami dar daugiau narkotikų.
Politikai – sprendimų priėmėjai, kurie aktyviai komunikuoja socialiniuose tinkluose ir tai daro kur kas aktyviau, nei bendraudami su profesionaliais žurnalistais, yra lyg narkodileriai, opiumo dalintojai liaudžiai, socialinių burbulų kūrėjai. Ir tie, kurie galbūt teisingas, ir tie, kurie galbūt kvailas idėjas skleidžia, – nesvarbu, ką darai, atėjęs į minią ir barstydamas „opiumą“ liaudžiai – šnekėdamas žmonėms tai, kas jiems patinka.“
Taip esą nutinka dėl socialinių tinklų veikimo principo – juose į grupes buriasi ir savotiškuose burbuluose gyvena bendraminčiai, žmonės „seka“ ar „mėgsta“ patinkančius politikus, visuomenės veikėjus ar įžymybes. Politiko, kurio paskyroje nesi paspaudęs „sekti“ arba „mėgti“, įrašus matysi gerokai rečiau.
Profesionali žiniasklaida, D.Radzevičiaus teigimu, elgiasi priešingai: išklauso kelias nuomones, jei politikas sudomina savo idėja, stengiasi inicijuoti diskusiją ta tema.
Jis šią savaitę savo paskyroje „Facebook“ sukritikavo Seimo pirmininkės, liberalų lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen apgailestavimą, kad žurnalistai per anksti aprašė darbinį Partnerystės įstatymo projekto variantą.
„Vertinant politiškai, turėtų atsistatydinti tokie žmonės. Reiškia, jie neskaitė Teisėkūros pagrindų įstatymo, kurio pagrindinė nuostata – visos teisinės iniciatyvos turi būti žinomos, turi būti inicijuojamos diskusijos, įtraukiami žmonės“, – sakė Žurnalistų sąjungos vadovas.
„Žiniasklaida turi nepatikti“
Dėl to tokios platformos, kaip „Facebook“, diskusijoms apie svarbius sprendimus, jų priėmimui netinkamos, nes jos veikia pagal algoritmus, neskatindamos visų įsitraukimo vienodomis sąlygomis, skirtingų nuomonių atspindėjimo.
„Ko daugiau vartoji, to tau daugiau duoda, – paaiškino D.Radzevičius. – Žiniasklaidos priemonės daro priešingai. Jei mano, kad viena pusė ar vienokia nuomonė vyrauja, stengiasi ją atsverti ir suteikti lygias galimybes diskutuoti, nepaisant to, kad kažkas yra politinė dauguma, o kažkas – opozicija.
(Aktyvus komunikavimas per socialinius tinklus) susijęs su politikų trumparegiškumu ir tų, kurie jiems dirba, arba bukumu, arba piktybišku noru maitinti „greitais“ rezultatais. Dopamino prifarširuoti žmonės arba labai palaiko, arba kovoja. Iš esmės tai yra nesantaikos kurstymas.
Kas dabar atsitiko su šeimomis, yra akivaizdus to pavyzdys. „Facebook“ galima dėl to „kaltis“, bet jis yra ne sprendimų priėmimo vieta, nes tam netinkamas.“
Dažnas žiniasklaidą kritikuoja, esą ji perteikia neteisingą, šališką informaciją, todėl verčiau kliautis socialiniais tinklais. Bet ar tai nėra paradoksalu, mat kaip tik juose dažnai sąmoningai ar to nesuprantant skleidžiama nepatikrinta, ne iš oficialių šaltinių gauta ar moksliškai nepagrįsta informacija, nuomonės ir gandai.
„Facebook“ viskas yra šališka. Žiniasklaida labai retai būna šališka. Kai žmonių paklausi, ką jie, skųsdamiesi dėl šališkumo, turi galvoje, sako maždaug taip: „Pažiūrėk, kaip (Rita) Miliūtė varo ant (Ramūno) Karbauskio! Dėl to šališka ir LRT, ir „Laisvės TV“.
Paprastas pavyzdys: jei visą gyvenimą lankei tik katalikų bažnyčią, nesi iki galo perskaitęs Biblijos, o apie Koraną ar budizmą tik iš kažkur pasigrabaliojai, neišmanai kitų religijų ir dėl to sakai, kad jie yra niekšai. Arba kas nors mečetę lanko ir galvoja, kad kiti yra niekšai.
Jei žmonės įtikėję į vieną ar kitą politinę, socialinę idėją ir kitaip mąstančius laiko neteisiais, o žurnalistus ir žiniasklaidą, kuri dažniausiai leidžia kalbėti ir vieniems, ir kitiems, bet kaltinama visais griekais, reikėtų pasakyti: mano giliu įsitikinimu, pretenzijos žiniasklaidai yra stipriai perdėtos. Jos, man atrodo, dažniausiai rodomos norint pateisinti savo nuėjimą į socialinius burbulus, kur jautiesi komfortabiliai tarp bendraminčių. Nes žiniasklaida ir žurnalistai daugeliu atvejų, mano galva, ir turi nepatikti, jų darbas nepatikti, nekalbėti vien to, kas patinka.“
Anot pašnekovo, net istoriškai pagrįsta ir natūralu žiniasklaidai turėti tam tikrą įsitikinimų kryptį, būti politiškai (dešiniau, kairiau, liberaliau) religiškai, vertybiškai angažuotiems. Tai vadinama redakcine politika ir nedaro žiniasklaidos prastesne, tereikia tai deklaruoti ir vadovautis etikos standartais.
Žiniasklaida esą XX amžiuje turėjo daug nuodėmių, ypač iki 1990 m. Europoje, kai tvyrojo Šaltasis karas, propaganda sklido ir vienoje, ir kitoje pusėje.
„Bet pastaruosius 20-30 metų, jei žiniasklaida ir turėjo nuodėmių, socialiniai tinklai įrodė, kad jos yra vaikiški žaidimai ar atskirų leidėjų, žiniasklaidos priemonių vadovų, savininkų nepadorūs žaidimai. Tai nėra tas pats, kas socialinių tinklų dopamino švirkštimas žmonėms. Čia – kaip su greito paruošimo makaronais, kurių sudėtyje – vien nuodai.“
Taip ir socialinis tinklas – nors bando lygiuotis į žiniasklaidą, iš tiesų tėra technologijų verslas, paremtas žmonių emocijų valdymu ir pinigų rinkimu. Laikui bėgant prie žmonių keitimosi emocijomis buvo pridėtos politinės, ekonominės, reklamos ir panašios funkcijos, kurių galutinis tikslas yra pelnas.
XX a. žiniasklaidos priemonių savininkai ir vadovai esą tik vieną klaidą padarė – „naiviai įtikėjo, jog reklamos pinigai gali užtikrinti tokias pajamas, kad, reklamuodami prekes, jie galės papildomai kurti tokį turinį, kokio nori, ir siūlyti vartotojui „už dyką“. Bet nenumatė, kad gali atsirasti „dar gudresnis verslas, kuris turinio nekurs ir atpigins reklamą vienam vartotojui tiek, kad, dalindamiesi svetimu turiniu, jie uždirbs dar daugiau“.
