Kad Palangoje praktiškai nenusipirksi šviežiai rūkytos žuvies, išdavė vienas aplinkosaugininkas. 15min nusprendė patikrinti, ar tai tiesa – ką iš tiesų nusiperki iš prekybininkų.
Vytauto g. ir apylinkėse aplankėme kelis žuvies prekybos kioskus. Pirkėjai čia mano įsigiję šviežią rūkytą žuvį. Tačiau sužinoję, kad ji atvežta užšaldyta – nustemba.
Žuvies pardavėjai klausiami tą pripažįsta. Ir net atskleidžia dar daugiau gudrybių: kai kur vietoje rūkyto ungurio „įkiša“ vėjažuvę.
Užėjome į pirmąją prekybos vietą:
– Laba diena, gal pasakytumėte, iš kur yra jūsų žuvis, – klausiame vienos pardavėjos.
– Dieną gaudome, naktį rūkome, – šypsosi.
– O iš kur jūs ją gaudote?
– Visur plaukiam, po visą pasaulį.
– Ir Kinija?
– Ne, Kinija jau kontrabanda būtų.
– Kuršių marių žvejai sakosi, kad nedaug žuvies pagauna.
– Taigi yra ir Baltijos jūra. Dabar jau ir skumbrių Baltijos jūroje pasitaiko.
– O šitos skumbrės iš Baltijos jūros?
– Ne, jos iš Atlanto, – atsidūsta pardavėja.
Tolesnio pokalbio metu ji pripažino, kad žuvį gauna šaldytą, tačiau ji rūkoma Lietuvoje – dažnai maži prekybininkai turi įsirengę vietines rūkyklas. Šaldyta žuvis perkama iš stambiųjų tiekėjų, vėliau šis pusgaminis pavirsta galutiniu produktu ant prekystalio.
– Juk kitaip neatveši. Kaip ir visos pasaulio žuvys parduotuvėje, jų produktai – visos šaldytos, visi briketai yra šaldyti.
– Suprantu, bet žmonės galvoja, kad čia Lietuviška žuvytė.
– Ne, ne, tai jei tiek prekybos taškų, tiek prekybos centrų, gi neįmanoma, čia tiek žuvies per vieną dieną nepagaus, kad visai Lietuvai būtų, ji ir toliau išvažiuoja. Čia tikrai nelogiška. Sakykim kaip norim, bet teisybė tai tokia.
– O jei norėtume šviežios žuvies, kur jos gaut?
– Kur pats pasigausi, arba kur prekybos centruose plaukioja. Ar čia bus VRS kamera?
– Ne, mes iš 15min.
Žuvies pardavėja noriai parodė etiketes, kuriose nurodyta žuvies kilmės šalis ar sugavimo vieta. Iš tiesų viename prekystalyje galima apkeliauti kone visą pasaulį: ir Atlanto, ir Ramusis vandenynas.
Ji dar atskleidė vieną paslaptį – dalis žuvies pardavėjų sukčiaudavo ir pirkėjams įsiūlydavo netikrus ungurius.
– Anksčiau kaip buvo, kai prasidėjo vėjažuvės, joms nuimdavo nosis ir pardavinėdavo kaip ungurius. O vėjažuvė tai su ilga nosimi. Jos skraidančios žuvys.
– O jūsų visame šitame asortimente, ar yra nors viena žuvis iš Kuršių marių ar Baltijos jūros?
– Jei unguriai, tai užauginti Lietuvoje, yra. O šiaip tai…
Einame toliau, kol prieiname dar vieną žuvies kioską.
– Karšis, skumbrė, šalto karšto rūkymo skumbrė, jūros ešeriai, kalmarai, šamas, kapitonas upėtakis... – vardijo pardavėja kitoje žuvies prekybos vietoje.
– O lietuviškos žuvies ar turite?
– Karšiai yra iš marių.
– O kitas nuperkate šaldytas? (pardavėja linkteli) Ar dar turite ką iš Lietuvos?
– Upėtakis ir šamai yra auginami, o daugiau tai ne.
Pardavėja tvirtino, kad upėtakiai, šamai ir karšiai išrūkyti švieži.
Pirkėjai mano, kad žuvis šviežia
Kelių žuvies apsipirkusių poilsiautojų pasiteiravome, kaip jie įsivaizduoja, ką nusiperka. Pirma sutikta pora patvirtino, kad jiems nekilo tokių klausimų, ar žuvis lietuviška, ar iš užsienio.
– Šiaip būtų smagiau, kad būtų lietuviška, – kalbėjo mergina.
– O jei pasakyčiau, kad perka šaldytą, o tada išrūko, ar tai ką nors keistų?
– Tada būtų nelabai smagu. Taip ir yra?
– Taip.
– O tai iš viso įmanoma įsigyti lietuviškos žuvies? Na, geras. Pagalvojau, pajūris, tai kodėl gi būtų ne lietuviška.
Antra sutikta pirkėja, paklausta, ar jai svarbu, ar žuvis iš Lietuvos, tikino, kad jai svarbu.
– Man tai svarbu, bet aš vis tiek galvoju, kad aš vis tiek nesužinosiu, iš kur ji realiai yra. Svarbu, kad skani būtų.
– O jei pasakyčiau, kad perka šaldytą ir tada rūko?
– Aišku, kad svarbu. Norėtųsi, kad ji būtų šviežia žuvytė, atvažiavus prie jūros. Ji, man atrodo, tada turėtų būti ir skanesnė.
Tikėdamiesi, kad apetito nesugadinome, padėkojome už pokalbį ir atsisveikinome.
