Arūnas Pranaitis neretai lydi paukščių migraciją į Žuvinto biosferos draustinį atvažiuojančių stebėti smalsuolių grupes. Kaip tik po tokios visą dieną trukusios išvykos su direktoriumi ir kalbamės jo kabinete, pro kurio langus atsiveria vaizdas į nuostabųjį Žuvinto ežerą, nutviekstą vakarėjančios saulės. Čia pat, direkcijos pastate, įrengtas ir apžvalgos bokštelis, iš kurio puikiai matyti atskrendančios nakvoti gervės.
Paskutiniais skaičiavimais, prieš kelias dienas, kaip sako vadovas, šių nuostabių paukščių Žuvinte buvo apie 600. Tačiau čia besižvalgydamas matai ne tik gerves – ežero pakrantėse gausu žąsų, tarp jų įsikūrę ir jūriniai ereliai (jų suskaičiuojame tris, vienas – jauniklis), kitame krante susirinkę kormoranai, plaukioja antys. Būriais praskrenda smulkesni paukšteliai. Į Žuvintą žengia ruduo.
Tiki pažadu peržiūrėti Medžioklės taisykles
– Šis ruduo jums, kaip Žuvinto biosferos rezervato vadovui, prasidėjo įtemptai ir įdomiai, jeigu taip galima būtų pasakyti apie pastarąsias kelias savaites netylančias kalbas dėl galimybės medžioti dalyje rezervato. Tai kaip vis dėlto yra su ta medžiokle rezervate ir kokio sprendimo tikitės?
– Mes turime taikstytis, kad kiekvienas turime savo nuomonę, tai visiškai normalus dalykas. Neturėtume galvoti, kad kažką sprendžiame mušdamiesi, mėgindami taip įrodyti. Bet mes jau seniai žinome, kad poreikis sutvarkyti teisės aktus yra labai svarbus mums patiems.
Kiek dabar žinau iš Aplinkos ministerijos, yra didžiulis noras ir bendras susitelkimas, kad vandens paukščiai būtų saugomi taip, kaip reikia. Yra daug teisinių niuansų, bet labai gerai, kad Aplinkos ministerija peržiūri tas Medžioklės taisykles – tai svarbu ne tik Žuvintui, nes mes keliolika tų svarbių vietų turime, pagal paukščių direktyvą įsteigtų, kuriose paukščių medžioklė turėtų būti neleidžiama.
Saugomų teritorijų tarnyba paskelbė išvadą, kad daugumoje draustinių teritorijų medžioti galima, tai nėra labai geras dalykas. Tas „medžioti galima“ visą laiką sako, kad paukščiams yra pavojus ir, jeigu galima medžioti draustiniuose, tai yra jau rūpestį keliantis reikalas.
Kai kurie Žuvinto rezervato draustiniai, kad ir Amalvo ir ypač Žaltyčio, yra labai svarbūs vandens paukščiams, nes tai yra Ramsaro teritorijos, jos atitinka daug tarptautinių kriterijų, todėl bet koks toks trikdis niekam nėra reikalingas. Galų gale, mūsų garbės reikalas – žinosim, kad čia nemedžiojam, kad tai yra vieta, kur tikrai kiekvieną sykį neatvažiuosi šautuvą įsimetęs.
Mūsų garbės reikalas – žinosim, kad čia nemedžiojam, kad tai yra vieta, kur tikrai kiekvieną sykį neatvažiuosi šautuvą įsimetęs.
– Kiek šiuo metu yra teritorijos Žuvinto rezervate, kur galima medžioti?
– Negalėčiau labai tiksliai dabar pasakyti, kiek tų vietų yra. Mums svarbiausios teritorijos šalia gamtinio rezervato yra draustiniai. Ką mes lankome ir kur paukščiai lankosi, tai yra draustiniai. Tam jie ir įsteigti. Pavyzdžiui, Žaltyčio botaninis-zoologinis draustinis, kuriame galima medžioti, šitaip neturėtų būti. Aš manau, kad netrukus ir nebebus. Aš tikiuosi, kad yra politinis sprendimas šituos dalykus sutvarkyti.
Mums dabar labai didelio skirtumo nėra, ar buvo galima medžioti visur rezervate, ar ne visur. Kai kurie draustiniai ribojasi su gamtiniu rezervatu. Įsivaizduokime, štai Kiaulyčios botaninis-zoologinis draustinis yra visiškai šalia Žuvinto rezervato, visos gervės ir žąsys gali ten skraidyti, todėl tas pasakymas, kad ne visame rezervate, o tik dalyje jo galima medžioti, sako tik viena: reikia išspręsti kuo greičiau šitą dalyką.
Mes apie tai kalbame, nes kaip tik dabar paskelbti rezervato planavimo dokumentai ir nereikėtų galvoti, kad tai spręsis po 10 ar 5 metų, ar dar kažkada. Jeigu mes turime dokumentus, turėtume būti tikri, kad jie yra iki galo aiškūs ir kad Medžioklės taisyklės yra visiškai aiškios.
Ypač svarbu, kad ir ornitologai visą laiką skatino kalbėti apie tai, nes Žuvintas yra labai geras pavyzdys ir kitoms teritorijoms, nes jeigu mes neįstengiame apsaugoti tokių paukščiams svarbių teritorijų ir nesakome, kad ten draudžiama medžioti, tai neatsiranda Medžioklės taisyklėse, tai kokiose nors pelkėse, kuriomis niekas taip nesirūpina, irgi leidžiame medžioti paukščius, kuriems juk vis tiek blogai.
– Žuvintas yra skambus pavadinimas, kuris traukia dėmesį, o tos pelkės, kaip sakote, niekam ir nerūpėtų, ar tai turite omeny?
– Taip. Bet aš visą laiką optimistiškai žiūriu – žinau, kad ir Aplinkos ministerijoje žmonės rūpinasi, tam jie ten ir yra. O jeigu mes iškėlėme problemą, tai nemanau, kad čia reiktų pykti, nes iš tikrųjų yra galima medžioti. Bet aš labai tikiuosi, kad greitu metu nebebus galima.
Aš visą laiką optimistiškai žiūriu – žinau, kad ir Aplinkos ministerijoje žmonės rūpinasi, tam jie ten ir yra.
Lankytojai nori gamtos
– Pakalbėkime apie lankytojus. Ar daug jų sulaukiate rezervate ir kuo jie domisi?
– Turime kuo toliau, tuo daugiau žmonių, kurie nori aplankyti Žuvintą. Mes apie įvairias problemas, susijusias su Žuvinto planavimu, šiemet šnekame, ir turiu pasakyti, kad sulaukiame labai daug palaikymo iš visuomenės. Yra labai daug lankytojų, kurie nori pamatyti gamtą.
Aš manau, kad civilizacija eina ta linkme, jog žmonės turi vis daugiau laisvo laiko ir nori kokybiškai jį praleisti. Čia yra ta vieta, kur galima apsilankyti, pasižiūrėti, galų gale, Žuvinto rezervatas jau yra gana gerai pasiruošęs tiems lankytojams.
Žinoma, iki tobulumo čia dar toli, bus ir kitokių sprendimų, bet žmonės atvažiuoja norėdami pasižiūrėti. Jie negalvoja, kad čia galima prisikirsti, prisižvejoti ar pan., nes jiems tikrai svarbu pamatyti gyvą gamtą, tai didesnė vertybė.
Yra skirtos lėšos Gamtos mokyklai įrengti. Manau, kad ji turėtų būti labai specifinė, nes norėtume sukviesti tuos žmones, kurie giliau domėtųsi gamta. Galbūt žmonės galėtų praktikas atlikti, nebūtinai mokyklinio amžiaus, bet pasižiūrėti, kaip dirbama tokioje gamtos mokslo srityje. Kuo daugiau žinai apie gamtą, tuo lengviau prisidėti prie jos išsaugojimo.
– Ar Žuvinto rezervatas rūpinsis būsimąja Gamtos mokykla?
– Tos mokyklos pavadinimas toks labiau simbolinis. Mes turime ir patalpas, kur galėsime apgyvendinti savanorius, galbūt vyresnių klasių moksleivius. Tai bus gana rimtas iššūkis rezervatui. Neturėtume labai įsijausti patys kaip organizatoriai, nes Lietuvoje yra pakankamai daug ekspertų, specialistų, kurie tiesiog galėtų sudalyvauti. Mes suteiktume jiems galimybių.
Šiais laikais ir universitetų studentai turi labai trumputes pažinimo praktikas po antrų ar trečių studijų metų, o didelė dalis žmonių iš tikrųjų norėtų plėsti savo gamtotyrines žinias. Bet kokiu atveju mes turėtume ugdyti profesionalus, nes saugomų teritorijų direkcijos yra mažos. Mūsų ekologų galimybės prisidėti prie tyrimų yra labai ribotos.
Jie negalvoja, kad čia galima prisikirsti, prisižvejoti ar pan., nes jiems tikrai svarbu pamatyti gyvą gamtą, tai didesnė vertybė.
Mūsų ekologai daugiausia vykdo monitoringą tų rūšių, kurios labai svarbios kiekvienai saugomai teritorijai – „Natura 2000“ rūšys, buveinės ir pan., bet tokiam detalesniam tyrimui neužtenka vieno ar dviejų žmonių darbo, reikia daugiau akių, daugiau rankų, daugiau kojų. Kuo daugiau žmonių prisideda prie to tiriamojo darbo, tuo labiau visiems į naudą.
Tenka ūkininkauti
– Išties – kiek direkcijų darbuotojams lieka laiko tiriamajam, moksliniam darbui?
– Mes nekalbame iš viso apie mokslinį darbą. Saugomose teritorijose per pastaruosius 20 metų gal kokie du arba trys žmonės apsigynė daktarines disertacijas, tad rodiklis nėra pats geriausias. Iš kitos pusės, aš nežinau, ar saugomoms teritorijoms būtina daryti kažkokį gryną mokslą, bet reikėtų gilinti žinias.
Mūsų specifika yra tokia, kad rezervatai, regioniniai, nacionaliniai parkai turi gamtinių teritorijų, kurias reikia prižiūrėti. Reikia sugalvoti, kaip prižiūrėti, surasti modelį, surasti žmones, kurie pagelbėtų, nes tradicinė priežiūra daugiausia buvo tradicinio ūkininkavimo. Sakykime, jeigu pievos, kurias reikia palaikyti tradiciškai šienaujant, ganant, tai direkcijos pačios šito nepadarys, reikia ieškoti pagalbininkų.
Kitas dalykas, kad saugomose teritorijose labai daug kur turime atkurti tas teritorijas – atkurti pelkių augaliją ar vandens režimą. Tai irgi ir saugomų teritorijų darbuotojų labai didelis darbas yra. Tų darbų yra. Gamtotvarkai dėmesys visą laiką reikalingas. Už mus šito darbo niekas nepadarys.
Su mokslu yra kitaip. Mokslinės institucijos Lietuvoje veikia, tereikia, kad būtų tokia labai gera simbiozė ir mes tikrai turėtume labai gerus rezultatus.
– Neretai įsivaizduojame, kad Žuvintas tai tėra Žuvinto ežeras, tačiau tai tik mažoji dalis to, ką turite parodyti lankytojams.
– Taip, teritorijos didžiulės: nuo ežero iki pelkės, plačialapių miškai, mišrūs skroblynai, didžiulis gamtinis kompleksas, kuris tikrai įdomus. Jį aplinkui supa agrarinės teritorijos su ganėtinai tokiu besikeičiančiu kraštovaizdžiu, nykstančiomis pievomis, kam nelabai galime daryti įtakos, bet daugeliui paukščių visi tie namai ribojasi, traukiasi ir nyksta.
Tų teritorijų yra daugybė, mes nesame tik ežeras. Be abejo, mūsų, šitos teritorijos vėliava yra ežeras. Bet mes turime ir labai retų rūšių – pievų, pelkių paukščių, kur kiekvienas besidomintis ar kraštovaizdžiu, ar augalais, ar rūšimis tikrai ras labai unikalių ir vertingų čia saugomų objektų.
– Direkcijai yra iššūkis išsaugoti ne tik patį ežerą?
– Tikrai ne. Aš manau, kad ežeras tikrai nėra pati didžiausia problema, mums pats didžiausias iššūkis yra pusiau natūralių teritorijų tvarkymas.
Tai yra natūralios, per šimtmečius susiformavusios pievos, bet jos gyvena tik dėl to, kad žmonės ūkininkauja tose vietose. Labai didelė bėda mums su pievomis, kurios yra šlapios ir kur tikrai neprisikviesi žmonių, kad pagelbėtų, nes šiuolaikinis ūkininkavimas tomis vietomis visiškai nesidomi. Todėl mes kaip direkcija patys organizuojamės šienavimą ir priežiūrą, kai kuriais atvejais organizuojame ganymą. Tai tokia ūkinė veikla. Geriausia būtų to nedaryti, jeigu kas nors kitas už mus darytų, bet, deja, gyvenimas yra toks, kad tai šiandien yra mūsų prioritetas.
Mes jau apie 15 metų po truputį atkuriame kai kurias žemapelkes ir tarpines pelkes. Ir matau, kaip tarpinėse pelkėse ir šlapiose pievose atsikuria kai kurios retos rūšys.
– Angusų veislės galvijų banda, besigananti Amalvo pelkės prieigose, yra vienas iš tokios ūkinės veiklos pavyzdžių?
– Angusų banda, pasakyčiau, mažiausiai rūpesčių kelianti, nes ji ganosi sausose vietose. Bet mes turime teritorijų, kur normaliais metais traktorius gali išvažiuoti tik su dvigubais ratais ir plačiomis padangomis. Tai žemapelkės, tarpinės pelkės, kur tikros pelkės su storu durpės sluoksniu ir labai vertinga augalija. Jeigu mes nieko nedarysime, mes tas pelkes prarasime.
Mes jau apie 15 metų po truputį atkuriame kai kurias žemapelkes ir tarpines pelkes. Ir aš matau, kaip tarpinėse pelkėse ir šlapiose pievose atsikuria kai kurios retos rūšys. Vienas iš tokių pavyzdžių yra siauralapis gencijonas – labai reta pirmos kategorijos saugotina rūšys. Lietuvoje radviečių buvo visiškai nedaug, pas mus buvo tik keletas krūmelių. Dabar mes savo radvietes skaičiuojame hektarais, nebe vienetais. Kiekvienais metais ekologai randa vis kitoje vietoje naujų vietų, nes ta buveinė atsikuria. Jų anksčiau, matyt, buvo, bet mes, pradėję atkūrimo darbus, jų jau neberadome.
Teigiamas, subalansuotas ūkininkavimas duoda didelį, gerą rezultatą, aš esu tuo labai patenkintas.
– Kaip pavyksta sutarti su ūkininkaujančiais kaimynais?
– Su kaimynais yra taip, kad didelė dalis jų ir taip yra suinteresuoti ūkininkauti, tie žmonės, kurie suinteresuoti ūkininkauti šiek tiek ekologiškai, ypač ganyti, tai čia nekeliantis problemų dalykas, mes jau 14–15 metų su jais bendraujame ir visą laiką puikiai sutariame.
Griežlei nepasakysi, kad ji griežia ne toje zonoje ir jos vadai gresia didžiulis pavojus.
Yra kitas dalykas, kad biosferos rezervate yra daug atvirų buveinių ir atvirų dirbamų laukų. Mes neretai neturime argumentų, negalime įkalbinėti žmogaus, kad jis iš intensyvaus ūkininkavimo pereitų į kitokį, nes galbūt kaimo plėtros programos nepakankamai remia. Žinoma, norėtume, kad žmonės neartų tų pievų, kurios yra pusiau natūralios, nors galbūt jos neturi apsaugos statuso kaip „Natura 2000“. Deja, šitokių instrumentų neturime, aš manau, kad čia turi būti valstybinė politika, ir jeigu Lietuvoje susidarys kitokios ūkininkavimo sąlygos, galbūt bus grįžtama ir prie tų pievų, situacija pagerės.
Griežlei nepasakysi, kad ji griežia ne toje zonoje ir jos vadai gresia didžiulis pavojus.
-
Vyriausybės smūgis Žuvinto rezervatui – galima medžioti vandens paukščius, Aplinkos ministerija tai neigia
-
Žuvinto rezervato direktorius A.Pranaitis po apsilankymo Aplinkos ministerijoje: esame ganėtinai sudėtingoje situacijoje
-
Aplinkos ministras: medžioklė Žuvinto revervate buvo ir yra draudžiama
-
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba: medžioti galima šešiuose Žuvinto biosferos rezervato draustiniuose
