–Gintarai, spalio 27-ąją švenčiame Žvalgybos dieną. Kaip prasidėjo jūsų kelias kriminalinėje žvalgyboje?
– Pradėjau nuo eilinio pareigūno ir metams bėgant supratau, kad policijoje galima dirbti įvairesnius darbus t. y. kriminalinėje žvalgyboje. Bet tam reikėjo aukštojo išsilavinimo, todėl nusprendžiau baigti mokslus ir tęsti tarnybą kituose padaliniuose. Taip jau 20 metų esu kriminalinės policijos žvalgu. Aš to norėjau, tikslingai ėjau ir aš savo tikslą pasiekiau.
– Tai gerai, šioje vietoje praplėskime, kas apima sąvoką „žvalgas“ kriminalinėje policijoje. Nes juk jūsų veikla truputį skiriasi nuo saugumo tarnybų ar karinės žvalgybos?
– Taip, kriminalinėje policijoje žvalgo darbas kiek kitoks. Paprastai tariant, žvalgas turi užduotį rinkti informaciją, gauti ją ir užkardyti planuojamus nusikaltimus. Tai yra pagrindinis jų veiklos principas.
– Kitaip tariant, žvalgo tikslas nėra tirti, o stengtis, kad nusikaltimai net neįvyktų?
– Taip, būtent. Kriminalinės žvalgybos paskirtis yra prevencinė. Ikiteisminio tyrimo atveju mes reaguojame į įvykusį nusikaltimą, pradėdami tyrimą remiantis žmogaus pranešimu ar skundu, ieškodami nusikaltėlio ir įrodymų. Tuo metu kriminalinės žvalgybos tyrimas yra orientuotas į nusikaltimo prevenciją. Gavę informaciją, pradedame tyrimą tam, kad nusikaltimas būtų užkardytas dar iki jo įvykdymo.
– Kokiais būdais žvalgai renka informaciją?
– Yra toks posakis: „kriminalinės policijos žvalgo duona – jo kojos ir ausys.“ Žvalgas dažnai pats renka informaciją ir turi žmonių tam tikruose visuomenės sluoksniuose, su kuriais glaudžiai bendrauja. Taip pat tam tikri slapti padaliniai renka informaciją, kuria vėliau dalijasi. Kiekvienas žvalgas turi savo specializaciją: ekonominiai, elektroniniai, turtiniai nusikaltimai, organizuotas nusikalstamumas ir kt. Gauta informacija yra klasifikuojama, rūšiuojama ir skirstoma pagal sritis, ir tada sprendžiama, ar verta pradėti tyrimą.
Kriminalinės policijos žvalgo duona – jo kojos ir ausys.
– Kitaip tariant, viena iš pagrindinių žvalgo savybių turi būti gebėjimas bendrauti ir užmegzti ryšius su pačiais įvairiausiais žmonėmis?
– Be abejo, geras žvalgas turi puikiai išmanyti bendravimo meną, sugebėti pritraukti dėmesį ir išsisukti iš bet kokios situacijos. Žvalgo darbas yra kūrybingas – ikiteisminio tyrimo tyrėjas dažniausiai jau turi informaciją, dokumentus, o žvalgas turi išanalizuoti, įvertinti ir mąstyti ne tik savo vardu, bet ir numatyti, kaip mąstys tyrėjas, advokatas, prokuroras, teisėjas. Renkant įrodymus ir teikiant juos byloje, žvalgas turi atsižvelgti, kad, pavyzdžiui, advokatas ieškos būdų prisikabinti prie tyrėjo klaidų savo ginamojo naudai. Tad žvalgas turi būti kūrybinga asmenybė, gebanti rasti įvairius sprendimus, ieškoti atsitraukimo kelių ir mąstyti strategiškai.
Žvalgas turi būti kūrybinga asmenybė, gebanti rasti įvairius sprendimus, ieškoti atsitraukimo kelių ir mąstyti strategiškai.
– Taigi bendravimo įgūdžiai, gebėjimas užduoti tinkamus klausimus ar net gauti atsakymus be klausimų – tai įgimtos, ar išmokstamos savybės?
– Dalis šių savybių yra įgimtos, dalis – išmokstamos. Kaip minėjau, nėra specialios kriminalinės policijos žvalgybos mokyklos. Yra mokymų centrų, kur vyksta specializuotos paskaitos, tačiau jos per trumpos, kad pilnai išugdytų žvalgą. Todėl svarbiausios yra asmeninės savybės. Praktikoje, jei žvalgas yra motyvuotas ir jam įdomu, jis mokosi iš kolegų, iš vyresnių kolegų, pats kuria galimų variantų planus. Teorijos yra, tačiau asmeninės savybės, mano manymu, yra net svarbesnės.
– Tai kokios asmeninės savybės reikalingos žmogui, norint tapti žvalgu?
Eiliniu žvalgu gali tapti daug kas, tačiau geru žvalgu tapti – tai jau visai kas kita. Visų pirma tai lemia motyvacija.
– Eiliniu žvalgu, jeigu atitinka kriterijus, gali tapti daug kas, tačiau geru žvalgu tapti – tai jau visai kas kita. Visų pirma tai motyvacija. Man padėjus dirbti kriminalinėje policijoje, pagrindinė motyvacija buvo gilintis į šią sritį ir siekti rezultato. Didžiausia motyvacija būdavo, kai pavykdavo išaiškinti nusikaltimą ir sulaukti nuoširdžios nukentėjusiojo padėkos. Šiuo metu jaunų žvalgų motyvacija šiek tiek skiriasi – jaunimas turi kitokius prioritetus, nors tikrai yra daug kompetentingų ir motyvuotų jaunuolių.
O norint tapti geru žvalgu – tam reikia įvairių asmeninių savybių. Žingeidumas yra labai svarbus. Geras žvalgas turi gyventi koja kojon su laiku, žinoti, kas aktualu visuomenei, jaunimui, kriminaliniam pasauliui, ir domėtis politika. Žvalgas turi neatsilikti nuo informacijos srauto ir naujovių, taip pat nepamiršti senų metodų, kurie vis dar gali būti veiksmingi.
Geras žvalgas turi gyventi koja kojon su laiku.
Prieš dvidešimt metų žvalgų darbas buvo toks pat, tačiau priemonių jį vykdyti buvo mažiau. Nusikaltėliai irgi turėjo ribotas galimybes vykdyti nusikaltimus ir slėpti pėdsakus. Dabar technologijos suteikia daugybę galimybių tiek nusikaltėliams, tiek žvalgams – nuo elektroninių įrankių iki naujų metodų.
– Man žvalgo apibūdinimas labai primena žurnalistiką. Žvalgas ir žurnalistas man atrodo net labai panašios pozicijos – skiriasi tik priemonės ir išraiškos būdai. Žvalgyboje tavo ataskaita yra visiškai slapta, o žurnalistikoje – visiškai vieša, tačiau informacijos rinkimo, darbo su šaltiniais metodai, kaip, pavyzdžiui, viešųjų šaltinių žvalgyba, yra panašūs...
– Taip, ypač tiriamoji žurnalistika labai artima žvalgybai. Jūs visiškai teisus – iš esmės darbas labai panašus. Skiriasi tikslai, tačiau galutinis tikslas irgi turi bendrų taškų. Žurnalisto tikslas paviešinti, o žvalgo – užkirsti kelią nusikaltimui, bet abu siekia teigiamų pokyčių visuomenėje.
Tiriamoji žurnalistika yra labai artima žvalgybai.
Tiesa, abiejose srityse reikia mokėti bendrauti su įvairaus mentaliteto ir įsitikinimų žmonėmis, prisitaikyti prie skirtingų socialinių sluoksnių, o tai gali būti sudėtinga, kai staiga tenka įsilieti į visiškai kitą aplinką.
Taip, tai labai tiksliai apibūdina darbo esmę. Kartais reikia staigiai priimti poziciją, įvertinti situaciją ir prisitaikyti prie visai kitokios kultūros, kalbos stiliaus, žargono, vertybių. Tai tikrai sunku, kai esi įpratęs bendrauti savo aplinkoje ir staiga atsiduri visiškai kitame socialiniame sluoksnyje.
– Kalbant apie savybes, mano manymu, dar vienas labai svarbus bruožas tiek žurnalistikoje, tiek žvalgyboje yra smalsumas ir užsispyrimas. Juk kartais tenka dirbti beveik bukai užsispyrus – kai atrodo, kad niekas nesiseka, viskas griūva, bet turi eiti pirmyn, turėti vidinės motyvacijos, nes galiausiai dažniausiai pavyksta. Sutinkate?
– Žinoma, be užsispyrimo retai kada pasieksi tikslą. Žvalgas, gavęs užduotį, privalo ją įvykdyti. Jei neturi noro ir motyvacijos arba tinkamų priemonių, tuomet tikslas lieka nepasiekiamas. Dirbdamas žvalgu, visada siekiu įvykdyti užduotį, ir to paties reikalauju iš savo kolegų bei pavaldinių.
Kartais reikia „įjungti profesinį pyktį“ – tą vidinį variklį, kuris priverčia dirbti su aistra ir atsidavimu.
Kartais sakau jiems, kad reikia „įjungti profesinį pyktį“ – tą vidinį variklį, kuris priverčia dirbti su aistra ir atsidavimu, kad nusikaltėlis būtų surastas ir nubaustas, kaip numato įstatymai. Jei šį darbą laikysime tik statistine užduotimi, tai niekada nepavyks.
– Įdomus terminas „profesinis pyktis“. Kartą su „Aro“ pareigūnu teko diskutuoti apie „valdomą agresiją“ – vidinį sprogstamąjį užtaisą, kuris verčia eiti kiaurai sienas, tačiau turi būti kontroliuojamas, kad šis užtaisas leistų versti kalnus, bet nesudegintų...
– Be abejo, tai labai tiksliai apibūdina profesinio pykčio prasmę. Tai viena pagrindinių savybių, kuri veda į priekį ir skatina siekti rezultatų. Be šios savybės, tik vaikščiotume paviršiumi, nesiekdami gilesnių rezultatų. Jei žvalgai neturėtų tokio vidinio variklio, jie taptų statistiniais žvalgais be tikro įsipareigojimo ir aistros – o juk tikras žvalgas privalo jausti šį profesinį pyktį.
– Pakalbėkime apie vidinę motyvaciją. Kas motyvuoja žvalgus dirbti ir tęsti savo darbą, net jei jie nemato tiesioginių jo vaisių? Juk jie yra tarsi dalis didelės mozaikos, renkantys informaciją, kurią perduoda toliau. Sėkmingos operacijos dažnai lieka nepastebėtos, žvalgų darbas neviešinamas, jiems niekas nepadėkos viešai, o dažniausiai net namuose negalės išpasakoti visų detalių. Kaip žvalgui išlaikyti motyvaciją dirbti, kai apie jo pasiekimus dažnai niekas nežino?
– Kaip minėjau, tai yra pasirinkimo klausimas. Žmogus, norintis tapti žvalgu, turi suprasti šio darbo specifiką ir galimus apribojimus. Jeigu žvalgui svarbu viešas pripažinimas, šis darbas gali būti sunkus, nes viešų pagyrimų nebus. Tačiau uždarame rate pagyrimai tikrai egzistuoja – yra žmonių, kuriems užtenka tokio siauresnio pripažinimo, nes ne visiems reikia viešumo.
Jeigu žvalgui svarbu viešas pripažinimas, šis darbas gali būti sunkus, nes viešų pagyrimų nebus.
Žvalgo darbe išlieka tam tikra romantika, ypač patraukli jauniems žmonėms, kuriems patinka veikla, laisvė veiksmuose. Žvalgas ne tik sėdi prie dokumentų – jis turi eiti, susitikti su žmonėmis, modeliuoti situacijas. Ta laisvė veiksmuose – galimybė būti aktyviam, gaudyti nusikaltėlius, atlikti tiriamuosius veiksmus – yra tai, kas daugeliui suteikia motyvacijos.
Be abejo, kriminalinės žvalgybos darbe dokumentacija užima nemažą dalį, todėl būsimi žvalgai turi suprasti, kad „darbas ant kojų“ dažnai bus derinamas su popieriniu darbu. Tai realybė, kurią žvalgai turi priimti ir rasti joje prasmę.
– Tai koks realybėje tas santykis tarp žvalgo darbo gatvėje, taip sakant, nekabinetinio darbo ir kabinetinio? Daugelis žmonių įsivaizduoja žvalgo darbą kaip dinamišką veiklą. O realybėje kiek laiko žvalgas praleidžia kabinete, kiek – pasalose ar operacijose?
– Viskas priklauso nuo konkretaus tyrimo. Kiekvienas tyrimas yra unikalus savo apimtimi, lokacija, todėl tikslų santykį nurodyti sunku. Tačiau, šiuolaikiniame žvalgo darbe apie 70 procentų sudaro kabinetinis darbas. Likusieji 30 procentų – tai veiksmai ne kabinete. Ir visgi, net aktyvūs veiksmai gatvėje prarastų prasmę be tinkamos dokumentacijos, kuri yra griežtai reglamentuota ir reikalauja sankcionavimo. Visi veiksmai – nuo pasalų iki kratų gali nueiti veltui, jei nėra tinkamai paruoštų dokumentų.
Šiuolaikiniame žvalgo darbe apie 70 procentų sudaro kabinetinis darbas.
– Kitaip tariant, vienas netinkamai užpildytas dokumentas gali sugadinti kelerių metų darbą?
– Taip, net vienas blogai užpildytas dokumentas gali viską nulemti ir sugadinti. Todėl žvalgas turi būti ne tik šiuolaikiškas ir įžvalgus, bet ir gerai išmanyti teisės aktus, kurie reglamentuoja ikiteisminį tyrimą, kriminalinę žvalgybą, taip pat Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksus. Žvalgo darbas kartais balansuoja ant ribos, ir nors riba gali atrodyti labai siaura, ji niekada nėra peržengiama. Viskas vykdoma pagal teisės aktus. Tai sudėtingas, bet įdomus darbas, kurį reikia tikrai norėti dirbti – motyvacija yra būtina. Jei nėra aiškaus tikslo ir pasiryžimo, neįmanoma būti geru žvalgu ir pasiekti rezultatų. Be to, žvalgas niekada nedirba vienas – jis visada turi komandą.
Žvalgo darbas kartais balansuoja ant ribos, ir nors riba gali atrodyti labai siaura, ji niekada nėra peržengiama.
– Kas įeina į žvalgo komandą arba kokių specializacijų ekspertų žvalgas gali pasitelkti, tirdamas ar užkardydamas nusikaltimą?
– Atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, žvalgas gali naudoti – žmogiškųjų šaltinių informacijos rinkimo, viešosios erdvės stebėjimo žmones, techninius ekspertus ir IT specialistus.
Jei tyrimas pasiekia sulaikymo etapą, žvalgas gali įtraukti „Arą“, viešąją policiją – miesto patrulių ekipažus, kad būtų užkirstas kelias pabėgimams, blokuoti atsitraukimo kelius ir pan. Visos policijos tarnybos, kurios yra prieinamos ir egzistuoja, gali būti pasitelktos žvalgo darbui, kai to reikia operacijos sėkmei.
– Realizacija – etapas, kai byla artėja prie pabaigos ir prasideda sulaikymai, yra turbūt vienas emociškai stipriausių momentų žvalgo darbe. Ką realizacija reiškia žvalgui, kuris pusmetį ar metus dirbo su byla? Ką jis turi numatyti ir ką išgyvena tuo momentu bei po to, kai operacija pasibaigia?
– Be abejo, artėjant prie realizacijos, žvalgas turi numatyti daugybę dalykų. Reikia suplanuoti žingsnius į priekį, atsižvelgti į tyrimo sudėtingumą, nusikaltimo mastą, vietas, kur vyks sulaikymai, ir daugelį kitų detalių. Žvalgas nėra paliekamas vienas – visada dalyvauja komanda ir vadovai, kurie organizuoja operaciją, formuoja užduotis ir teikia patarimus. Realizacija gali būti plataus masto operacija arba tyliai ir greitai įvykdyta užduotis, priklausomai nuo aplinkybių.
Žvalgas nėra paliekamas vienas – visada dalyvauja komanda ir vadovai, kurie organizuoja operaciją, formuoja užduotis ir teikia patarimus.
Po sulaikymo žvalgo emocijos gali būti dvejopos. Jei jis turi pakankamai įrodymų ir žino, kad įtariamasis realiai sės, tai suteikia labai stiprų pasitenkinimo jausmą. Tačiau būna atvejų, kai nepavyksta surinkti pakankamai įrodymų įtariamojo kaltei pagrįsti.
– Yra toks terminas „realizacijos pagirios“ – kai po emocinės kulminacijos sulaikymo metu prasideda nuobodžioji dalis: popierinis darbas? Emocijos pakyla iki piko, kai viskas intensyvu ir įdomu, o tada staiga tenka vėl grįžti prie rutinos, popierinio darbo. Kaip tai veikia žvalgą?
– Taip, tokios „pagirios“ būna, ir kiekvienas jas patiria savaip. Kai daug įdedi į tyrimą, pasieki realizacijos kulminaciją, o paskui lieka tik baigiamieji formalumai bylai paruošti prokuratūrai, gali jausti tą emocinį kritimą. Tačiau viskas priklauso nuo to, kiek tyrimas tave motyvavo iš pradžių. Jei esi labai užsidegęs tyrimu, noras pasiekti rezultatą ir užbaigti bylą išlieka stiprus, tad emocinis nuosmukis nebūna toks sunkus.
Tuo pačiu kiekvienas naujas tyrimas suteikia naujus iššūkius, kurie vėl pakelia motyvaciją ir profesinį pyktį – tada pradedame naują tyrimą ir keliaujame toliau. Tai yra žvalgo kasdienybė, o rutina, jei ji kyla, gali būti praskaidrinta išsikeliant naujus tikslus ir užduotis.
– Žvalgo darbe, be abejo, daug streso, ypač tam tikrais etapais. Viena iš problemų – statutiniams pareigūnams, kreipiantis dėl psichologinės pagalbos, gali kilti rizika netekti ginklo leidimo, jei skiriami vaistai nuo depresijos ar kitų psichikos sutrikimų. Dėl to kai kurie pareigūnai vengia kreiptis pagalbos. Kaip šiuo klausimu tvarkosi žvalgai?
– Tai, ką paminėjote, buvo tikra problema anksčiau. Tuo metu egzistavo nuostatos, kad kreipimasis dėl psichologinės pagalbos gali turėti neigiamų pasekmių karjerai, nes atsirasdavo tam tikri įrašai. Tačiau dabar viskas pažengę daug toliau. Policijos įstaigos turi psichologų etatus, ir tai laikoma normaliu dalyku. Jei pareigūnas jaučia psichologinį krūvį ar pervargimą, kreiptis pagalbos yra skatinama, o tai nekelia grėsmės nei jo darbui, nei karjerai.
– Taip, turbūt natūralu, kad niekas neis pas psichologą kiekvieną kartą, kai pajunta nerimą ar stresą, nes jis kyla beveik kasdien. Kaip su tuo kasdieniu stresu tvarkosi žvalgai?
Taip, yra ir tokių, kurie stresą malšina alkoholiu, tačiau svarbiausia – žinoti saiką. Jeigu priklausomybė tampa problema, tokio darbo dirbti nepavyks.
– Kiekvienas esame unikalios asmenybės, tad kiekvienas randame savo atsipalaidavimo būdą. Vieni renkasi sportą, kiti važiuoja į gamtą, mišką pasivaikščioti. Kai kurie ieško adrenalino – vyksta į uždaras aikšteles ekstremaliai pavairuoti motociklą ar automobilį. Taip, yra ir tokių, kurie stresą malšina alkoholiu, tačiau svarbiausia – žinoti saiką. Bet kuriame darbe būtina atvykti blaiviam, ir, jei priklausomybė tampa problema, tokio darbo dirbti nepavyks. Galiausiai kiekvienas renkasi, kas jam artimiausia ir padeda atsipalaiduoti. Kai kurie renkasi laiką su šeima ar vaikais. Svarbiausia, kad kiekvienas turėtų savo būdą, kuris padeda grįžti į darbinę formą.
– Dirbant tokį darbą, matant neviešą žmonių pusę, jų gyvenimus už uždarų durų, kai jie mano, kad jų niekas nestebi, kaip išlaikyti sveiką mąstymą? Kaip išvengti to, kad neįsikalintum „rūsyje“, kur visi atrodo nepatikimi, ir netaptum paranojiku, kai matymo laukas siaurėja iki tik savo kolegų rato?
– Tiesa, jeigu kas žinotų tikslų receptą, tai būtų didelė pagalba. Kiekvienam toks darbas sukelia vidinį iššūkį – ilgai dirbant tokį darbą, savaime tampi įtaresnis. Pastebiu tai ir pats. Kartais eini gatve ir pagauni save nebesigrožint gamta ar aplinka, o dairantis į aplinkinius, vertinant, kas vyksta. Asmeninės savybės yra svarbios – būtina rasti balansą tarp budrumo ir atvirumo pasauliui. Galų gale, svarbu atsitraukti ir neužsidaryti vien tik tame „rūsyje“, išlaikyti sveiką požiūrį į pasaulį.
Kiekvienam toks darbas sukelia vidinį iššūkį – ilgai dirbant tokį darbą, savaime tampi įtaresnis.
– Jei praeivis paklausia kelio ar ko nors kito, pareigūno žvilgsnyje visada yra tam tikras budrumo procentas, skirtingas nuo paprasto piliečio žvilgsnio. Net būdamas ne darbe, pareigūnas neatsijungia visiškai nuo savo įgūdžių, kurie tarnybos metu tapo dalimi jo būties. Tai nėra blogai, nes dažnai tas profesinis budrumas duoda naudos. Ar esate patyręs panašią situaciją?
– Tikrai taip. Kartais būna, kad eini namo po darbo, mintyse visai nebegalvodamas apie darbą, tačiau įgūdžiai lieka. Pats kartą pastebėjau asmenį, kurio mes ilgai ieškojome – atkreipiau dėmesį į tam tikras detales, rūbų elementus, kurie buvo užfiksuoti mūsų video medžiagoje, nors jo tapatybės dar nežinojome. Netyčia pastebėjęs supratau, kad šis žmogus man pažįstamas iš tyrimo. Profesiniai įgūdžiai suveikė automatiškai, ir tai padėjo imtis veiksmų.
Tad, jei visiškai išjungtume šiuos profesinius bruožus, galbūt ir darbe pasiektume mažiau. Gyvename toje pačioje aplinkoje kaip visi, su gerais ir blogais kaimynais, matome gatvėje vykstantį gyvenimą, ne visada sąžiningą ir teisėtą. Profesinė patirtis užgrūdina.
– Jaučiu, kad su laiku, dirbant tokioje sistemoje, artimų žmonių ratas natūraliai siaurėja, apsiribojant dažniausiai kolegomis ar labai senais draugais. Kaip sprendžiate šį paradoksą: kaip minėjote, gera žvalgo savybė yra plataus akiračio išlaikymas, bet ta pati profesija ir atsargumas, rodos, siaurina žmonių ratą iki bendradarbių ar senų pažįstamų. Kaip neprarasti galimybės bendrauti su žmonėmis iš įvairių sričių?
– Taip, yra tikras paradoksas, nes darbas iš tiesų sukuria tam tikras ribas. Su laiku tavo artimiausių žmonių ratas dažniau apsiriboja kolegomis ar senais draugais, su kuriais gali jaustis laisviau. Visgi, būtent darbe yra svarbu išlaikyti atvirumą, ryšius, kad galėtum gauti reikalingą informaciją ir likti šiuolaikiškas.
Niekas nedraudžia bendrauti su žmonėmis iš kitų sričių, tačiau natūraliai atsiranda ribos, kiek prisileidi kiekvieną žmogų. Yra skirtumas tarp profesinio bendravimo, kai tau žmogus reikalingas dėl darbo, ir asmeninio, kai esi atviresnis, kalbiesi laisviau. Jei žmogus tau emociškai tinka, natūralu, kad tu jį galbūt priimsi arčiau, galbūt ir su juo draugausi.
– Artėjant prie pabaigos – ar patartumėte jaunimui siekti žvalgo darbo? Kaip juos motyvuotumėte, įkvėptumėte tapti vienu iš slaptųjų tarnybų žmonių?
Žvalgo darbas nuolat kinta, niekada negali žinoti, kas laukia toliau, ir būtent tai daro šį darbą ypač patrauklų.
– Žinoma, patarčiau, skatinu ir motyvuoju! Tai yra įdomus ir perspektyvus darbas, teikiantis daug profesinio džiaugsmo ir tam tikrą romantikos pojūtį. Tai nėra nuobodžiai rutiniškas darbas, išskyrus galbūt dalį, susijusią su dokumentacija. Kasdienybėje viskas nuolat kinta, niekada negali žinoti, kas laukia toliau, ir būtent tai daro šį darbą ypač patrauklų. Todėl tikrai raginu jaunus žmones apsvarstyti šią profesiją ir drąsiai priimti sprendimą ją pasirinkti.
– Dėkui, Gintarai, už pokalbį. Ir prieš atsisveikinant, norėčiau priminti, kad spalio 27-ąją nepamirškite pasveikinti pažįstamų kriminalinės policijos žvalgų, tyliai dirbančių svarbius darbus!
