Lietuvos automobilių kelių direkcijos Perspektyvinio planavimo skyriaus inžinierius Tomas Ratkevičius problemą apibendrina taip – kadangi nemažėja transporto srautas, nemažėja ir keliuose žūstančių laukinių gyvūnų.
„Jų populiacija prisitaiko prie automobilių, todėl šių keliamas triukšmas gyvūnus nebe taip baido“, – dėstė pašnekovas. Pasak jo, efektyviausia priemonė apsaugoti gyvūnus nuo žūčių keliuose – tinklo tvorų statymas, atsižvelgiant į susidūrimų su žvėrimis statistiką ir tariantis su policijos pareigūnais bei aplinkosaugininkais. „Dėl šių tvorų didesnieji žvėrys nepatenka į kelią. Tvorų akučių diametrai yra pritaikomi prie konkrečių vietovių gyvūnų populiacijos, todėl pro jas neturėtų pralįsti ir mažieji gyvūnai. Be to, tvoros yra įkasamos į žemę, stengiantis, kad gyvūnai po jomis neprasikastų“, – aiškino T.Ratkevičius.
Inžinieriaus teigimu, yra ir kitokių priemonių – pavyzdžiui, specialių kvapų, kurie gyvūnus atbaido nuo kelio, tačiau, anot jo, gyvūnai prie jų pripranta ir ilgainiui tokių priemonių efektyvumas sumažėja. „Kitose valstybėse yra atliekami įvairiausi eksperimentai. Mes juos stebime, domimės, tačiau kol kas efektyviausia gyvūnų apsaugos priemonė – fizinis kelių atitvėrimas“, – teigė jis.
Išlenda pro plyšius ir vartelius
Dabar Lietuvoje pastatyta beveik 464 km tinklo tvoros, saugančios kelius nuo laukinių gyvūnų, iš jų beveik 5 km tvoros skirta varliagyvių apsaugai. Iki metų pabaigos ketinama įrenti dar beveik 100 km tvoros, kuri apsaugotų ir kanopinius, ir mažesniuosius gyvūnus. „Tačiau susiduriame su tokia problema – ten, kur yra nuvažiavimai nuo kelių, įrengiami varteliai. Ir nors ant jų kabo prašymai vartelius uždaryti, matome, kad jie dažnai paliekami praviri. Be to, pasitaiko ir vandalizmo atvejų, kai tvoros nuniokojamos. Pro atsiradusius plyšius mažieji žvėrys ir išlenda“, – sakė Kelių direkcijos atstovas.
Nė vienas žvėris nėra vairavęs automobilio, tad neįsivaizduoja, kokiu greičiu prie jo artėja vairuotojas.Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius teigė, kad didžiausia problema ir kyla tada, kai gyvūnai susiranda galimybę išeiti į kelią. „Jie pamato automobilį, metasi atgal, tačiau būna nuėję nuo atidarytos tvoros ir ima kelyje blaškytis. Dabar praviras tvoras dažniausiai palieka grybautojai. Tai – tikrai neatsakingas elgesys“, – aiškino gamtininkas. Anot jo, vietovėse, kur keliai nėra aptverti, laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, lapės ar mangutai, po ratais pakliūva ne todėl, kad nori perbėgti kelią, o dėl to, jog prie kelio renka maistą.
„Net ir vėsiomis dienomis kelio danga yra šiltesnė, patrauklesnė vabzdžiams, varliagyviams. Todėl naktį gyvūnai čia renka maistą. Nė vienas žvėris nėra vairavęs automobilio, tad neįsivaizduoja, kokiu greičiu prie jo artėja vairuotojas. Išvengti susidūrimo žvėris stengiasi pavėluotai, kai lieka 10–15 metrų. Žvėrį sunku pamatyti ir vairuotojui, nes jeigu tamsiu paros metu gyvūnas nežiūri tiesiai į automobilį, vairuotojas nepamato spindinčių jo akių. Jas pamačius, reikėtų mažinti greitį ir spausti signalą“, – sakė gamtininkas, taip pat atkreipiantis dėmesį, kad šalikelėje stovintys ženklai, įspėjantys apie laukinius žvėris, yra statomi ne šiaip sau.
Labiausiai gailisi ežių
Tą patį akcentavo ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Vigilijus Sadauskas, pirmiausia raginantis stebėti kelio ženklus ir pasirinkti saugų greitį, o pamačius žvėrį kelyje – nekeisti važiavimo krypties ir stabdyti. Tačiau kartu pašnekovas aiškina, kad tikimybė pamatyti į mus atkreiptas žvėries akis ir spėti sustabdyti, jeigu važiuojame tamsiu paros metu, lygi 1 proc. iš 100.
 |
| Redo Vilimo/BFL nuotr./ S.Paltanavičius sako, kad dalis laukinių gyvūnų po ratais pakliūva ne todėl, kad nori perbėgti kelią, o dėl to, jog prie kelio renka maistą. |
„Artimieji automobilio žibintai šviečia apie 60 metrų. Jeigu važiuojame 60 km/h greičiu, sustojimo kelias ant sausos dangos bus apie 40 metrų, o kol sureaguosime, paspausime stabdį prisidės dar 10 metrų. Vadinasi, važiuojant didesniu kaip 50 km/h greičiu žvėris, nespėjęs pabėgti, bus partrenktas“, – skaičiavo V.Sadauskas.
S.Paltanavičius pabrėžė, kad labiausiai jam gaila gyvūno, kuris negali pabėgti – ežio. Gamtininkas primena, kad pabėgti ežys nė nemėgina, nes išgirdęs triukšmą – susiriečia. „Daugiau kaip prieš dešimtmetį buvo bandyta skaičiuoti, kiek ežių žūva keliuose. Nors vairuotojai dalyvavo nelabai aktyviai, mokslininkai paskaičiavo, kad per metus žūsta ne mažiau kaip 10 tūkst. ežių. Vienas patyręs vairuotojas, tris dešimtmečius vairavęs tarpmiestinius autobusus, man yra pasakęs taip: rask bent vieną vairuotoją, kuris užvažiuotų ant kelyje padėtos plytos. O ežys juk didesnis už plytą. Nedrįsčiau sakyti, kad žmogus ant kažko gyvo važiuoja specialiai, tačiau gyvūnų keliuose žūsta labai daug“, – kalbėjo gamtininkas.
