„Kad ir kas būtų išrinktas JAV prezidentu, mes turime suprasti, kad tai yra svarbiausia strateginė valstybė. Tad reikia pasiraitoti rankoves, imtis darbo ir į atstovybes Vašingtone ir Čikagoje siųsti geriausius žmones, o ne savo partijos bičiulius“, – kalba jis.
Ž.Pavilionio teigimu, kad ir imigracijos taisyklių griežtinimo klausimais europiečiai galėtų imti pavyzdį iš JAV prezidento. „Vakarų europiečiai [...] irgi padarė labai daug klaidų, atsiverdami pabėgėliams, kurie sukelia labai daug problemų. Ta prasme ponas Trumpas, net ir užsidarydamas laikinomis sienomis, kuriomis jis bando sugriežtinti imigracinę politiką, mums rodo pavyzdį. Jei norime išsaugoti Europą, turime elgtis panašiai“, – portalui LRT.lt sako mūsų buvęs ambasadorius JAV.
– Nuo tada, kai buvote Lietuvos ambasadoriumi JAV, ten daug kas smarkiai pasikeitė. Pasaulio žiniasklaidos antraštės, reportažai mirga naująjį Amerikos prezidentą ir jo politiką smerkiančiais ir pašiepiančiais žodžiais. Ką manote apie visą šį piktinimosi vajų?
– Nelabai suprantu to vajaus. Manau, dalis to yra rinkimų kovą ar pralaimėtų rinkimų kovų atgarsiai. Jei įsigilintume į žodžių, kuriuos D. Trumpas nuolat kartoja, esmę, pastebėtume, kad jie nedaug skiriasi nuo prezidento R.Reagano, net šūkiai – tie patys.
Buvo akivaizdu, kad per prezidento Baracko Obamos valdymo laikotarpį Amerika daug kur prarado lyderystę. Retorinę lyderystę, Vakarų Europos liberaliųjų sluoksnių simpatiją gal ir įgijo, tačiau daugybę teritorijų apleido, buvę Amerikos ar laisvės priešai peržengė daugybę raudonų linijų. „Freedom House“ nuo pat B.Obamos atėjimo į valdžia metų skaičiuoja laisvės ir demokratijos praradimus pasaulyje. Paskutiniai praradimai pernai buvo dramatiški – laisvė prarasta 75 pasaulio valstybėse ir susitraukė iki 40 proc. pasaulio, o mes esame fronto linija.
D.Trumpas pasakė – „gana, aš noriu atkurti Amerikos galią“. Tai nebus lengva, jis gali daryti klaidų, o esminė klaida, kurią jis gali padaryti, yra ta pati, kurią padarė B.Obama – broliautis su Kremliumi. Tačiau reikia tikėtis, kad tos klaidos jam pavyks išvengti ir stengtis, kad jis jos nekartotų. Visas kongresas bandys tai daryti. Kongresmenai, kurie buvo atvykę į Lietuvą, tikrai išgirdo, ką mes sakome. Tačiau mūsų pačių ministrai ar vadovai, užuot kritikavę poną D. Trumpą ir reiškę simpatijas pralaimėjusiai Hillary Clinton, turi nedelsiant vykti į Vašingtoną ir kalbėtis.
– D. Trumpą kritiškai vertina ne tik didžioji dalis žiniasklaidos, bet ir ES didžiųjų valstybių politikai: Francois Hollande‘as, Angela Merkel, kiti. Kokia, jūsų manymu, šiomis aplinkybėmis turi būti mūsų šalies pozicija?
– Manau, mes turėtume mažiau klausyti kitų, susikrauti lagaminus ir važiuoti į Vašingtoną bei kovoti dėl savo interesų. Mūsų interesai turi tapti Amerikos interesų dalimi. Esu įsitikinęs, kad taip ir yra, tačiau naujiesiems vadovams tai reikia išaiškinti. Manau, rusų diplomatai bando įtikinti D.Trumpą, kad Amerikos karių buvimas Baltijos valstybėse nėra teisingas. Tad mes turime įrodyti, jog tai yra teisinga, taip pat turi būti plečiama ir gilinama. Senatorius Johnas McCainas tai ir pabrėžė, susitikęs su naujais vadovais. Jis ne kartą prašė užtikrinti, kad Amerikos kariai nuolat būtų Baltijos šalyse ir jų būtų daug. To mes ir turime siekti. Todėl ponas Karoblis ir ponas Linkevičius turi važiuoti į Vašingtoną.
Kad ir kas būtų išrinktas JAV prezidentu, mes turime suprasti, kad tai yra svarbiausia strateginė valstybė. B.Obama irgi nebuvo šventas, kai buvo išrinktas. Reikia pasiraitoti rankoves, imtis darbo ir į atstovybes Vašingtone ir Čikagoje siųsti geriausius žmones, o ne savo partijos bičiulius.
– Minėjote, kad D.Trumpas savo retorika rodo norintis atkurti Amerikos galią, bet, kita vertus, jis yra linkęs į Amerikos izoliacionizmą. Kaip šie du skirtingi elementai dera tarpusavyje?
– Buvo pasakyta labai daug teiginių, tarp jų ir tai, kad D.Trumpas tvirtai [laikysis kartu] su savo sąjungininkais, ne taip, kaip B.Obama, kuris kartais nežinia su kuo draugaudavo – ar su sąjungininkais, ar su mūsų priešais, nes tos linijos kartais būdavo labai išplaukusios.
Kad ir kas būtų išrinktas JAV prezidentu, mes turime suprasti, kad tai yra svarbiausia strateginė valstybė. B.Obama irgi nebuvo šventas, kai buvo išrinktas.
Prisiminkime George‘o W. Busho laikus – tuomet irgi buvo labai daug susipriešinimo, vienašališkų Amerikos sprendimų, bet tuometinė diplomatija kažkaip sugebėjo prisibelsti į pono Busho širdį, ir nuo to žmogaus priklausė mūsų įstojimas į NATO. Būtent jis pralaužė ledus, nes europiečiai tuomet net akies krašteliu nematė mūsų narystės galimybių. Amerikos jėga mums yra į naudą, tik reikia ją įtikinti, jog mūsų saugumas ir gerovė atitinka jos interesus.
– Vienas dažniausių priekaištų naujajam JAV prezidentui yra jo galimi draugiški susitarimai su Rusija. Pats užsiminėte apie tokią grėsmę. Kiek yra realaus pagrindo tam įvykti?
– Bijau, kad ta klaida gali būti padaryta. Iš pirmųjų D.Trumpo kalbų ir sprendimų matosi, kad jis iš tiesų nori sunaikinti radikalųjį islamą, šiuo metu žudantį milijonus žmonių. Jam reikės koalicijos, ir būtų labai blogai, jei toje koalicijoje vyrautų Rusija, o ne mes – Vakarai.
Esu įsitikinęs, kad mūsų vadovai ir vyriausybė jau šiuo metu planuoja savo dalyvavimą tose operacijose, kurias paskelbs ponas Trumpas. Jei mes norime saugumo ir amerikiečių, kurie sudaro tris ketvirtadalius NATO ir kurie tikrai mus gins, palaikymo, mes irgi jiems turime padėti atkurti tą saugumą, į kurį pati Europa ar prieš tai buvęs JAV prezidentas labai lengvabūdiškai žiūrėjo.
Jei ponas Obama būtų ryžtingiau pasielgęs 2013-aisiais, diktatorius Sirijoje pasodinęs į vietą, nebūtų tiek pabėgėlių, tiek pralieto kraujo. Vakarų europiečiai, vietoje to, kad tas linijas nubrėžtų, irgi padarė labai daug klaidų, atsiverdami pabėgėliams, kurie sukelia labai daug problemų. Ta prasme ponas Trumpas, net ir užsidarydamas laikinomis sienomis, kuriomis jis bando sugriežtinti imigracinę politiką, mums rodo pavyzdį. Jei norime išsaugoti Europą, turime elgtis panašiai.
– Nelegalių migrantų srautas į Europą pastaruoju metu sumažėjo, bet gali vėl išaugti. Buvo daug kalbėta apie išorės sienų stiprinimą, kovą su žmonių kontrabanda. Ar šiemet ES jau bus geriau pasirengusi nelegalios migracijos iššūkiui, ar žodžiai liko tik žodžiais?
– Manau, kad mes nesame pasirengę ir reikėtų dar labiau griežtinti imigracinę politiką. Užuot kovoję su pasekmėmis, turėtume kovoti su priežastimis. Reikia stabilizuoti tas teritorijas.
– Kas laukia ES artimiausią dešimtmetį – tolesnė integracija ar dezintegracija? Ar kelia grėsmę ES saugumui ir stabilumui artėjantys rinkimai Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje?
– Manau, šiuo metu vyksta didžiulis lūžis. Mes labai dažnai tuos sukilimus prieš ES pravardžiuojame visokiais baisiais vardais. Tie „valstiečių“ sukilimai vyksta visame pasaulyje, bet gal dėl to, kad mes tai vadiname populizmu, nesuprantame, kad tai yra gyvi žmonės, sukilę prieš neteisybę, atotrūkį, gilėjantį neturtą, nelygybę, pasiekusią beveik XIX a. vidurio lygį? Ko mes stebimės, kad kyla revoliucijos? Manau, dabar reikia tiesiog stoti sukilėlių pusėn ir pamąstyti, kaip tą ES atkurti naujais pagrindais.
Jei vyraus toks biurokratiškas požiūris, kaip iki šiol, Europos dezintegracija ir toliau gali stiprėti. Jei neatsistosime į sukilėlių pusę, vadinsime juos visokiausiais žodžiais, bijau, kad bus liūdna, ES bus sugriauta galutinai. Juolab, kad ES turi ir išorės priešų, susivienijusių prieš ją. Aš ES tikiu, ji buvo kuriama krikščioniškais pagrindais, bet nuo to žmogiškumo buvo atitrūkta.
– Kalbant apie priešiškas jėgas, kaip manote, ar ekonominių sunkumų jau ne pirmus metus kamuojama ir net savo gynybos išlaidų planus priversta peržiūrėti Rusija kelia mažesnę grėsmę Baltijos šalims, nei, tarkime, prieš porą metų, ar ta grėsmė tik auga?
– Aš manau, kad ji auga, nes Europa, nors ir labai turtinga ir galinga, į savo stiprybę neinvestuoja. Jei milžiniška Europos ekonomika pradėtų skirti bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), ji būtų labai stipri. Ir tos pačios Pietų Europos šalys, kurios mus labai dažnai kaltina nesolidarumu pabėgėlių klausimais, nevykdo gynybos finansavimo įsipareigojimų.
Džiugu, kad mūsų ambicijos jau pakilo iki 2,5 proc. BVP gynybai. Galbūt jau šiais metais drauge su kitomis Baltijos šalimis ir Lenkija galėsime stoti į vieną gretą su D.Trumpu ir raginti Vakarų ir Pietų Europos šalis, nes jei mes nesirūpinsime savo ateitimi ir nemaitinsime savo kariuomenių, turėsime maitinti svetimas.
– Kalbant apie ambicijas, pereikime prie vidaus aktualijų. Kodėl nusprendėte dalyvauti TS-LKD pirmininko rinkimuose ir apie šį sprendimą paskelbėte taip vėlai? Kodėl nesiekėte TS-LKD frakcijos Seime seniūno posto, nors daug kas būtų jus palaikęs?
– Tuo metu mane iš tiesų daug kas palaikė, tačiau buvau apkaltintas žaidimu ne pagal taisykles. Partijos vadovybė prieštaravo koalicijai su „valstiečiais“, atidavė valdžią Lietuvoje raudoniems ir žaliems, be abejonės, ne be valstiečių vadovybės manevrų, tačiau aš esu įsitikinęs, kad būtų buvę geriau, jei mes būtume elgęsi kaip tikri diplomatai, išmintingai bandę kurti tiltus su galimais koalicijos partneriais, o ne deginti juos. Daug kas džiaugiasi Sauliaus Skvernelio vyriausybės profesionalumu, tačiau jei prie jos kūrimo būtų prisijungusi ir mūsų partija, manau, Lietuvai būtų buvę dar geriau.
Dabar supratau, kad tai bus žaidimas pagal taisykles ir niekas negalės prieštarauti šiam mano požiūriui, žmonės patys nuspręs, ar jis teisingas, ar ne. Tačiau galutinis apsisprendimas buvo susijęs ne su koalicijos formavimu, o su baime, kad ši bendruomenė, paveldėjusi visas geriausias tarpukario Lietuvos, pokario kovų, Sąjūdžio tradicijas, kuri yra nepriklausomybės ir Vakarų krypties garantas, pradeda byrėti. Noriu, kad baigtume skaidytis [ir orientuotis] į glamūrnius liberalus, nepripažįstančius tradicinės nuomonės, kuri gimsta ne mieste, o už miesto ribų. Nesuprantu, kodėl mes giname elitą, kai visi pasaulio dešinieji daro priešingai.
Aš esu įsitikinęs, kad būtų buvę geriau, jei mes būtume elgęsi kaip tikri diplomatai, išmintingai bandę kurti tiltus su galimais koalicijos partneriais, o ne deginti juos.
– Savo dalyvavimu pirmininko rinkimuose metate iššūkį ir vadinamajam liberaliajam flangui, kuriam atstovauja Gabrielius Landsbergis, ir krikdemiškam flangui su Pauliumi Saudargu priešakyje. Ar tai reiškia, kad siūlote trečią kelią? Jei taip, tai koks jis būtų?
– Siūlau vienybę ir pagarbą vienas kitam. Jei nesugebėsime susivienyti patys, nesusivienysime su savo rinkėjais, tai nesugebėsime suvienyti ir Lietuvos. Tos mūsų tarpusavio kovos yra juokingos – tas pats, kas smėlio dėžėje vienas kitam smėlį į akis pilstyti. Siūlau nusiimti tas kaukes, ištiesti vienas kitam ranką ir atsikratyti piktų, kitus žeminančių, niekinančių konservatorių įvaizdžio.
Tai yra ne tik mūsų, bet ir kitų politinių partijų visoje posovietinėje erdvėje problema. Tai vadinama nomenklatūrine arba elitine demokratija. Suprantu, kad įsitvirtina tam tikros šeimos ir tradicijos politikoje, valdžia yra didelė pagunda, bet norėčiau priminti visiems partiečiams, kad partija yra kiekvieno iš mūsų kūrinys, visi partijos nariai yra partijos šeimininkai, ne tik viršūnėlės.
– Daug kas pranašauja pergalę rinkimuose G.Landsbergiui. Pirmininkas dabar bus renkamas net ketveriems metams. Vadinasi, ves partiją ir į savivaldos, ir EP, ir prezidento, ir Seimo rinkimus. Kaip manote, kas per visus tuos rinkimus laukia TS-LKD, jei pirmininku bus G.Landsbergis?
– Kad ir kas būtų išrinktas pirmininku, manau, dirbsime kaip labai gera komanda. Mūsų žmonės yra labai stiprūs, esame ta kita svajonių komanda Lietuvai, ir mes tai įrodysime. Tačiau partijos pirmininkas turi būti komandinis žaidėjas, suburti komandą, suprasti, kad jo stiprybė yra aplinkinių žmonių stiprybėje. Jis turi motyvuoti tuos žmones, ir ne tik aplink save, tačiau ir tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose, aktyviai įsijungti į partijos veiklą. Tikiuosi, kad jis tai padarys, jei laimės, nes jei jis to nepadarys, bijau, kiti rinkimai gali mums būti paskutiniai.
