Savo kalbą apie blogio istoriją pradėsiu cituodamas 2004 metais išleistos knygos „Neapykantos psichologija“ autorių prof. Robertą Sternbergą. Tai standartinis studentų vadovėlis apie blogio psichologiją, konkrečiau – neapykantos psichologiją. R.Sternbergas apskaičiavo, jog XX amžius turėjo 36 tūkst. 525 dienas. Per tą patį XX amžių buvo sužaloti ar nužudyti milijardas nekaltų civilių. Pagal statistikos duomenis, artėjant XX šimtmečio pabaigai, per dieną buvo nužudoma po 3 tūkst. nekaltų žmonių.
Remdamasis tokiais faktais, R.Sternbergas teigia, kad pasaulį šokiravusi Rugsėjo 11-oji nebuvo išskirtinė, o įprasta diena. Tačiau ši įprasta diena buvo ne XX amžiuje, bet jau mūsų civilizuotame XXI šimtmetyje. Dabar šie skaičiai nedaug ką sako, nebent pabandytume įžvelgti už jų besislepiančią socialinę tikrovę.
Vis dėlto šie duomenys mums sako, kad jau senovėje iškeltas klausimas, pirmą kartą užduotas šv. Augustino: „Iš kur kyla blogis?“, tebėra kvestionuojamas. Po beveik poros tūkstančių metų mes vis dar klausiame to paties ir nesame pasirengę atsakyti.
Blogio pažanga ėmė spartėti per pastaruosius 2–3 modernybės amžius. Vienas iš pagrindinių šio laikotarpio deklaruotų tikslų, sulaukęs tiek pasiryžimo ir vilties, buvo mokyti žmoniją žmogiškumo. Tikėta, kad iš tiesų galima to pasiekti žadinant bendruomenės užuojautą žmonių kančioms, švelninant įpročius ir tradicijas, kurias mes taikome kasdieniame gyvenime, švelninant manieras, ugdant teigiamas savybes, pagarbą vienas kitam, mokant mandagumo, vengiant vulgarumo ir t. t.
Šiuo metu civilizacijos procesas ar tam tikri aljansai labai stengiasi apriboti visas šias modernybės viltis. Esą jei mes sušvelninsime savo manieras, jei naudosime peilį ir šakutę, užuot griebę maistą rankomis, jei nespjaudysime ant grindų, mūsų civilizacija kažkaip turėtų pakeisti laukinį būvį.
Esą jei mes sušvelninsime savo manieras, jei naudosime peilį ir šakutę, užuot griebę maistą rankomis, jei nespjaudysime ant grindų, mūsų civilizacija kažkaip turėtų pakeisti laukinį būvį.
George'as Staineris, šiuolaikinės kultūros žinovas, bandydamas retrospektyviai pažvelgti į pastarųjų 200 metų istoriją, teigė, kad tokių žmonių kaip Kantas, Voltaire'as ar Diderot, turėjusių labai daug vilties civilizuoti žmoniją, jų kultūrą, manieras ir t. t., stiprybė buvo neišmanymas. Jie nežinojo to, ką žinome mes. Deja, negalime to traktuoti kaip optimistinės prognozės. Žinome viena, jog žmonija nebūtinai darosi humaniška, ir, kaip Albert'as Camus yra pabrėžęs, labiau nauja nei išradimai moderniajame amžiuje yra tai, kad pirmą kartą istorijoje (na, žmonės visą laiką buvo žiaurūs, žudė vieni kitus, nekentė) išrandama būdų nužudyti žmogų be reikalo, dėl džiaugsmo, kaip tais senoviniais laikais.
Taigi, pakartosiu, mes dar kartą turime užduoti šį fundamentalų klausimą: „Iš kur kyla blogis?“ Per pastaruosius metus atsirado daugybė atsakymų į šį klausimą, ypač po baisių XX šimtmečio patirčių, kurios vis dar yra naujos mūsų kolektyvinėje atmintyje. Be to, nemanau, jog nors viena iš jų jau pasibaigė ir galėtų būti priimta.
Paprasčiausias mums jau duotas atsakymas, nuo pat pradžių glūdėjęs modernybės dvasioje, – tai yra esminis skirtumas tarp laukinio būvio ir civilizacijos. Faktai, liudijantys žiaurumo buvimą, rodo, jog mums nepavyko iš tiesų civilizuoti laukinių žmonių. Žiaurumas yra laukinių žmonių, išgyvenusių laukinius mūsų praeities laikus, problema. Praeitis buvo beformė, bet mes vaduojamės iš to.
Ponios ir ponai, labiausiai gąsdinantis žiaurumas XX amžiuje išryškėjo ne laukinėse žemėse, ne primityviose gentyse, tai įvyko keliančiame pasididžiavimą Europos pasiekimų centre, moderniosios kultūros, civilizacijos centre, iš tiesų ten, kur kuriami civilizacijos procesai. Tad šis atsakymas tapo neįtikinamas. Taigi, jei išžudysime visus laukinius ir paliksime tik civilizuotus žmones, negalime tikėtis, kad žiaurumas bus suvaldytas.
Kitas labai populiarus atsakymas buvo psichologinis: yra žmonių monstrų. Baisūs dalykai padaromi siaubingų žmonių. Tai buvo teikiantis paguodą atsakymas, visų pirma dėl to, kad mes – nei aš, nei jūs – nesame siaubingi žmonės, mes galime ramiai miegoti, bet neva yra pabaisų ir, jei pažvelgsime į keletą kalėjimų, jų pamatysime. Turime policiją, psichologinių testų, padedančių juos atskirti, žinome, kur jų rasti, kur juos laikyti saugiu atstumu nuo mūsų. Yra tik vienas kiek išpūstas ir perdėtas aspektas: „Na, tai ne mes – tai jie, tai tik keli išskirtiniai žmonės iš visos mūsų visuomenės.“ Tačiau nepaisant viso vidinio pasipriešinimo, kurį jaučiame tam tikriems atsakymams, didžioji problema ta, jog blogai elgiasi paprasti žmonės. Kiekvienas gali dalyvauti darant bloga. Tai atradimas, kurį sunku suvokti ir dar sunkiau į jį atsakyti.
Didžioji problema ta, jog blogai elgiasi paprasti žmonės. Kiekvienas gali dalyvauti darant bloga. Tai atradimas, kurį sunku suvokti ir dar sunkiau į jį atsakyti.
Pacituosiu jums knygą, 1912 m. parašytą Anatole'o France'o, kurią neseniai atradau ir rekomenduoju perskaityti: „Dievai yra ištroškę“. Ši knyga, parašyta dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, buvo pranašiška, tai buvo visuotinio optimizmo laikai: „Mes judame į priekį, gyvenimas tampa geresnis, labiau džiuginantis, yra pažanga, technologijos, mokslas, kuris išspręs visas nuolatines problemas, ir viskas bus gerai.“
France'o romano herojus – paprastas, kupinas entuziazmo ir optimizmo, turintis genialių minčių studentas. Jis buvo pradedantysis menininkas, turėjęs suformuoti savo įsitikinimus, nuostatas, kitaip nebūtų radęs sau vietos. Pažvelgęs į tuo metu sukurtą pasaulio meną, jis suformavo savo skonį: Watteau, Boucher ir kiti – blogas skonis, blogi paveikslai, bloga kompozicija. Jo sieloje nebuvo nė lašelio blogio, jis nejautė neapykantos Watteu, Boucher ir kitiems. Gamelinas nekentė tik jų paveikslų, nes šie nebuvo priimtini kaip vizualusis menas, kurio jis yra mokęsis. Gamelinas nuspėjo, kad po 100 metų (veiksmas vyksta XVIII a. pab. Prancūzijoje) visi Watteau paveikslai bus išmesti, o meno studentai savo niekingais eskizais niokos Boucher drobes.
Tai buvo revoliucinė, dėl meno nerimaujanti mintis, tačiau kartu tai buvo ir Prancūzijos revoliucijos laikas – Robespierre'o, Marato ir Dantono epocha. Gamelinas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kaip jie kovoja už radikalų seno, niekingo režimo perkūrimą ir už naujo pasaulio, labiau tinkamo žmonių laimės sklaidai, sukūrimą. Jis buvo sužavėtas tuo, kas vyko. Viename iš savo pasisakymų jis teigė: „Mes turime pasitikėti Robespierre'u, jis yra nepaperkamas. Taip pat turime pasitikėti ir Maratu, nes jis iš tiesų myli žmones, jis supranta tikruosius jų poreikius ir jiems tarnauja. Jis visada buvo pirmas, atskleidžiant išdavikus ir išsiaiškinant sąmokslus.“
Evariste'as Gamelinas buvo vienas iš žmonių, vertusių mus klausti: „Iš kur kyla blogis?“ Jis paskleidė idėją, jog blogis ateina iš pačių mūsų. Jis glūdi mumyse ir laukia progos ištrūkti.
Ponios ir ponai, pacituosiu jums Hannah Arendt, jos šokiruojantį straipsnį, parašytą po Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje. Izraelio teismas pasamdė pačius geriausius pasaulio psichologus ir psichiatrus atlikti Eichmanno tyrimus, skirtus išsiaiškinti, ar jis yra normalus, ar gali sėdėti teisme, ar jis paprasčiausiai neturėtų būti pasiųstas į psichiatrinę ligoninę, kur jo vieta. Šokiruojamas atradimas buvo tas, kad visi be išimties autoritetingi specialistai pripažino, jog jis – normalus žmogus.
Pusė tuzino psichiatrų be išimties jį pripažino normaliu žmogumi, tokiu normaliu, jog vienas po tyrimo netgi teigė, kad A.Eichmanno psichologinė būsena, jo pažiūros apie tėvus, šeimą, vaikus, brolius ir seseris, draugus buvo ne tik normalios, bet ir labiausiai priimtinos. Jis buvo pavyzdingas vyras, pavyzdingas kaimynas, pavyzdingas draugas. Buvau šokiruotas, kai tai perskaičiau Lidse. Mes nuolat čia bičiuliaujamės su kaimynais, visada vieni kitiems paskoliname savo sodo įrankių, visada pasisveikiname, paklausiame, kaip sekasi ir t. t. Jei vienas iš kaimynų pasirodytų esąs dar vienas Eichmannas, aš tikriausiai to niekada nesuprasčiau, nes už Aušvico ribų, už savo darbo ribų, jis buvo pavyzdingas miestietis, atliekantis viską, ko tikimės iš „tinkamo“ žmogaus. Aš cituoju Hannah Arendt: „Eichmanno problema buvo ta, jog tokia daugybė buvo panašių į jį, dar maloniau, neiškrypusiai, nesadistiškai atrodančių, jie buvo ir yra baisiai gąsdinančiai normalūs.“
Mūsų teisinių institucijų ir mūsų moralinių standartų požiūriu, normali būklė buvo daug labiau gąsdinanti, nei visi išsigimimai kartu sudėjus.
Jūs pirmą kartą girdite žodį „normalus“, kuris asocijuojasi su žodžiu „gąsdinantis“ ir „baisus“, tačiau tik tai gali būti išvada, kurią galime daryti iš Eichmanno teismo reginio. Mūsų teisinių institucijų ir mūsų moralinių standartų požiūriu, normali būklė buvo daug labiau gąsdinanti, nei visi išsigimimai kartu sudėjus.
Labai atsiprašau pranešdamas tokias žinias, jei tai vis dar žinios, nors netikiu, kad tokios yra, bet jeigu taip, labai atsiprašau, nes jos itin gąsdinančios ir bauginančios, dar labiau dėl to, kad yra nuolat kartojamos. Pastaruoju metu – tai vyksta jau jūsų gyvenimo laikotarpiu – jūs girdėjote apie Abu Ghraibą – Amerikos kalėjimą Vidurio Rytuose, kur visi iškrypimai – pažeminimas, negarbingas elgesys – buvo įvykdyti vienintelio blogio, esančio tenai, – sąžiningų Amerikos jaunuolių.
Gana didis psichologas ir psichiatras Phillipas Zimbardo buvo paskirtas tirti už tai atsakingus žmones. Vienas iš jų – grupės lyderis, kuris inspiravo kitus, buvo Chipas Frederickas, jis vadovavo Abu Ghraibe vykusiems kankinimams. Tirdamas jį iš naujo, jo viso gyvenimo istoriją, Phillipas Zimbardo padarė tokią išvadą: „Chipo Fredericko charakteristikoje nėra visiškai nieko, kas galėtų parodyti, kad jis būtų linkęs į užgaulų sadistinį elgesį. Priešingai, jei jis nebūtų buvęs priverstas dirbti ir gyventi tokiomis nenormaliomis sąlygomis, jo charakteristika pirštų mintį, jog Frederickas galėjo būti visos Amerikos kariuomenės pavyzdingas kareivis. Jis būtų buvęs idealaus tipo karys, apie kurį gali svajoti Amerikos kariuomenės šauktinių agentūra.“
Taigi, kuo jis skiriasi nuo Eichmanno? Lygiai toks pats gąsdinantis, bauginantis Chipo Fredericko, užsiėmusio gąsdinančiais žaidimais Abu Ghraibe, normalumas. Būtent dėl to tai negali būti paaiškinta konkretaus individo iškrypimu.
Ponios ir ponai, Phillipas Zimbardo nebuvo šių praktinių tyrimų pradininkas. Prieš daugybę metų jis buvo gerai žinomas dėl eksperimento, kurį atliko su studentais Stanforde. Tai vienas iš pirmaujančių Amerikos universitetų, į kurį iš geriausių šeimų atvyksta ypač išsilavinę, itin talentingi studentai. Zimbardo parinko grupę studentų, padalijo ją į dvi dalis ir pasakė vienai: „Jūs būsite kalėjimo sargybiniai“, kitai – „jūs būsite kaliniai.“ Jis parengė uždarą patalpą, kuriame vyko eksperimentas. Šio projekto trukmė buvo viena savaitė, tačiau Zimbardo turėjo jį sustabdyti po trijų dienų, nes situacija tapo per pernelyg pavojinga, ir „kalinių“ gyvybės atsidūrė pavojuje.
Kitas amerikiečių mokslininkas Stanley Miligramas kitoje Amerikos pakrantėje, Niu Heivene, padarė kitą eksperimentą, tikriausiai girdėjote apie jį. Jis parinko iš gatvės paprastų, viduriniosios klasės žmonių, turinčių normalų išsilavinimą, normalias profesijas, normalias gyvenimo sąlygas, ir pasiūlė jiems dalyvauti moksliniame eksperimente. Kai kurie sutiko dalyvauti, ir kai jie atvyko, pamatė autoritetingą mokslininką (jis vilkėjo baltu chalatu) ir įrenginį su paspausti skirtais mygtukais. Jiems pasakė, kad už sienos (nors jie nematė, kas už tos sienos) yra studijų objektas, kuriam bus iškeliami klausimai, ir jis turės būti nubaustas, jei pateiks blogus atsakymus. Bausmė tokia: reikėjo paspausti mygtuką, kontroliuojantį stiprios elektros srovės paleidimą. Buvo keletas mygtukų, ir jų didžiausias stiprumas buvo pažymėtas raudonu kryžiuku: „Pavojus“.
Šio eksperimento išvados atskleidė, jog dėl įsakmaus eksperimento vadovo tono daugybė žmonių pasirinko raudoną mygtuką. Primenu jums, tai buvo mokslo specialistas, kurio vardu jie buvo apgaudinėjami ir skatinami dalyvauti. Iš tiesų šis rezultatas parodė, jog dalyviai pritarė skausmingam veiksmui, priešingai, nei tikėjosi Švietimo epochos lyderiai ir pionieriai.
Tai buvo šokiruojantis rezultatas, todėl Miligramo eksperimentas buvo paskelbtas ir sukėlė mokslininkų pasipiktinimą. Jie ieškojo tariamai padarytų loginių klaidų: „Tai negali būti tiesa, jūs tikriausiai padarėte klaidą!“ Tačiau jie nerado nė vienos klaidos.
Trečiasis testas nėra eksperimentas. Tai žymusis Christopherio Browiningo tyrinėtas Batalionas 101 – vokiečių policijos naikinimo batalionas Rytų Lenkijoje, sudarytas ne iš SS elito, o iš paprastų Hamburgo piliečių. Šie žmonės paprasčiausiai buvo pašaukti į karo tarnybą, tačiau dėl kažko panašaus į fizinį netinkamumą negalėjo būti nusiųsti į fronto liniją, tad buvo laikomi užnugaryje ir buvo paskirti šaudyti vietos žydus.
Jeigu greta sudėsime šias išvadas: Zimbardo eksperimentą, Miligramo eksperimentą ir Christopherio Browiningo istorinius duomenis, pamatysime vieną nepaprastą panašumą: pasiskirstymo tikimybė, jog žmonės elgsis žiauriai, dalyvaus žudikiškose veiklose, darys blogį, visais trimis atvejais buvo identiška. Jei žinote, kas yra „vaiduoklio kreivė“ (angl. k. – „ghost curve“), tai varpo formos kreivė, kai yra labai mažai žmonių viename gale ir labai mažai žmonių – kitame, o dauguma koncentruojasi per vidurį. Visais trimis atvejais buvo ta pati situacija: iš žmonių, kurie buvo pasirinkti pagal skirtingą amžių, bet visi atsitiktinai, mažas, labai mažas skaičius, ne daugiau kaip 15–20% atsisakė dalyvauti ir ieškojo pasiteisinimų, kaip išvengti šitos prievolės. Kita vertus, labai mažas skaičius žmonių džiaugėsi užduotimi: „Pagaliau jie galės daryti tai, apie ką svajojo visą savo gyvenimą, kaip nuostabu, kad jiems leidžiama taip elgtis.“ Vis dėlto dauguma, 70–80% iš visų atsitiktinai parinktų žmonių, buvo visiškai abejingi, nuolankiai laikėsi nusistovėjusios tvarkos ir dalyvavo pasibaisėtinuose įvykiuose.
Jie nebuvo ypatingi žmonės, nebuvo pabaisos, jie nebuvo išskirtinai blogi, nepriklausė ypatingai visuomenės kategorijai, kuri išsiskirtų iš kitų, jie nebuvo linkę daryti blogį, tačiau jie buvo tam paskirti.
Didysis klausimas ir atsakymas yra tiksliau apibrėžtas Winfiredo G.Sebaldo 1999 metais išleistoje knygoje „Natūrali destrukcijos teorija“, kurioje analizuojama, kaip buvo suvokiamas ir vaizduojamas Antrasis pasaulinis karas moderniojoje vokiečių užsienio literatūroje. Ištyręs šią europietišką tragediją, Sebaldas teigė: „Mes nesugebame mokytis iš savo nesėkmių, kurias užsitraukiame.“ Kitame sakinyje jis tvirtino: „Mes nesugebame būti drąsūs ir toliau einame tolyn pramintais takais.“ Autorius siūlo mintį, jog faktas, kad buvo žmogžudysčių ir žiaurumo, nesumažina jų pasikartojimo galimybės, priešingai, jis dar labiau ją padidina. Kas sukrėtė pirmą kartą, po truputį tampa tuo, kas jau padaryta kitų, ir imant pavyzdį, tai gali transformuotis į rutiną.
Kas sukrėtė pirmą kartą, po truputį tampa tuo, kas jau padaryta kitų, ir imant pavyzdį tai gali transformuotis į rutiną.
Pats Sebaldas tyrė D.Britanijos vadovaujamą Vokietijos bombardavimą. Nežinau, ar skaitėte apie tai, tačiau naikinti Vokietijos miestus pradėta itin uoliai, ir tik po to specialioji D.Britanijos vyriausybės sukurta Karališkoji komisija pranešė, kad kol kas masinis Vokietijos miestų bombardavimas, 100 tūkst. civilių žmonių destrukcija nepasiekė tikslo. Koks buvo tikslas? Pirma, siekta vokiečių demoralizacijos, jų sukilimo prieš savo vyriausybę – tai neįvyko. Antra, tikėtasi sumažinti Vokietijos industrinį potencialą, kad būtų paveiktos Vokietijos karinės pastangos, – tai neįvyko. Galiausiai trečia – norėta padidinti karo pabaigos tikimybę – tai taip pat neįvyko.
To nepaisydamas, generolas Arthuras Harris, atsakingas už Vokietijos bombardavimą, įsakė suintensyvinti pastangas. Baisiausi žiaurumai įvyko Dresdene, Vilisberge ir t. t. – visiškai neindustriniuose miestuose, kurie neturėjo nieko bendra su kariniais veiksmais. Tai įvyko jau po to, kai buvo gerai žinoma, jog iš to bus labai mažai militaristinės naudos. Kodėl?
Vokiečių žurnalistai troško paimti interviu iš Jungtinių Amerikos Valstijų armijos oro pajėgų brigados generolo Fredericko Andersono. Jie spaudė jį atsakyti: „Ar buvo galima ką nors padaryti, kas galėjo apsaugoti Halberštatą (vok. k. Halberstadt) nuo sunaikinimo? Ar buvo galima apsaugoti jį nuo nuolatinio Amerikos bombardavimo? Kodėl reikėjo jį sunaikinti? Tai labai taikus miestas, nė vienos gamyklos, nieko...“ Andersonas buvo nuoširdus ir atviras žmogus, ir jis atsakė: „Bombos vis dėlto brangus dalykas. Praktiškai jos negalėjo būti numestos ant kalnų ar atvirame lauke, kai tiek daug pastangų reikėjo gaminant jas namie.“
Sebaldas tai komentuoja šitaip: „Kai buvo pagaminta artilerija, paprasčiausiai leisti lėktuvams ir jų vertingam kroviniui stovėti Rytų Anglijos oro uoste reiškė priešintis bet kokiai ekonominei logikai.“ Tai buvo atsakas į vieną nežmoniškiausių Antrojo pasaulinio karo aktų, jau iš tiesų tada, kai karas buvo beveik laimėtas.
Güntheris Andersas – didysis austrų filosofas, buvo neteisingai ignoruojamas mūsų studijose. Manau, jis buvo vienas iš tų, kurio idėjos apvertė aukštyn kojomis nūdienos civilizaciją ir, matyt, buvo pirmasis tyrėjas tos srities, apie kurią kalbame.
G.Andersas suformulavo klausimus: „Ar mes šiame mašinų amžiuje esame paskutiniai praeities reliktai, vis dar nesugebėję iš praeities žiaurybių išvalyti toksinių elementų? Ar mes nesugebame pakelti šių laikų? Ar praeities žiaurumų likučiai dar gyvi? Ar jie tęsiasi iš inercijos, tradicijos ir t.t.?"
G.Andersas atsakė: „Smurtiniai aktai, dėl kurių kilo diskusija, buvo įvykdyti tuomet (Antrojo pasaulinio karo metu) ne todėl, kad jie buvo vis dar pastebimi ar vis dar nebuvo išrauti su šaknimis, tačiau, priešingai, jie jau tada buvo sukurti, nes jau tuo metu jie tapo pastebimi ir įmanomi.“
G.Anderso nuomone, labiausiai bauginama Antrojo pasaulinio karo pamoka yra Nagasakis. Jis taip pavadino ne Aušvicą, ne Hirosimą, bet Nagasakį. Kodėl Nagasakį? Dėl to, kad Nagasakis buvo susprogdintas po Hirosimos. Tai, kas atsitiko Hirosimoje, buvo žinoma visiems. Japonija klūpėjo ant kelių ir netrukus pasidavė. Ir vis dėlto antroji bomba buvo numesta ant Nagasakio. Į klausimą „kodėl?“ galima atsakyti taip: ji buvo išmesta, nes buvo pagamintos dvi bombos. Viena jau buvo numesta, o antroji negalėjo likti nepanaudota. Prezidentas Trumanas Amerikos radijuje teigė: „ Na, mes padarėme 3 milijardų vertės kaprizą, ir mes laimėjome!” Na, mes išleidome 3 milijardus dolerių kurdami atominę bombą, ar jūs galėtumėte abejoti, kad leistume iššvaistyti tokį milžinišką kapitalą vėjais?“
Mes iš tiesų esame savo pačių technologinės sėkmės aukos.
„Nagasakio sindromas“ – štai ko bijo G.Andersas. Mes iš tiesų esame savo pačių technologinės sėkmės aukos. Ne per seniausiai girdėjome šūkį: ,,Mes galime!”, su kuriuo prezidentas Barackas Obama laimėjo rinkimus. Tai labai gražus šūkis. Esu įsitikinęs, jog tai buvo siekis įkvėpti amerikiečius, suteikti jiems pasitikėjimo savimi: „Mes galime pagerinti savo visuomenę!“ Tačiau, ponios ir ponai, modernios, išsivysčiusios technologijos turi ir nematomą sluoksnį, kuris nebuvo viešai pripažintas – tai taisyklė, artimai susijusi su šiuo šūkiu ir tikriausiai paaiškinanti, kodėl amerikiečiai nesugeba prisitaikyti, kodėl šis šūkis juos taip efektingai paveikė, kodėl jie buvo taip dvasiškai pasirengę jį priimti. Taisyklė, slepianti moderniųjų technologijų plėtrą, skamba taip: „Mes galime, todėl privalome ir todėl padarysime.“ Yra galimybė ir ja privaloma pasinaudoti. Mes ją sukūrėme ir ja pasinaudosime, mes turėsime ja pasinaudoti.
G.Andersas, be „Nagasakio sindromo“, išplėtojo taip pat labai įdomią koncepciją, pavadintą „Prometėjo kompleksu“.
Taisyklė, slepianti moderniųjų technologijų plėtrą, skamba taip: „Mes galime, todėl privalome ir todėl padarysime.“
„Prometėjo kompleksas“ turi tris dalis. Pirma dalis yra „Prometėjo išdidumas“. Mes esame išdidūs: „Žiūrėkite, tai tobulas mechanizmas, jis dirba taip tiksliai. Jis toks patikimas. Nesvarbu, ko nori, jis tai padaro. Ir mes tai sukūrėme! Mes, žmonija, žmonių rūšis!“ Po to – jau antroji dalis – tai „Prometėjo pavydas“: „Daiktas, kurį sukūriau, gali padaryti dalykų, kurių aš asmeniškai negaliu. Jei tik galėčiau prilygti šiam tiksliam mechanizmui, būtų taip nuostabu.“ Tuomet jis ar ji pabando, ir iškyla trečiasis elementas, tai yra „Prometėjo gėda“: „Kodėl mašina yra protingesnė, veiksmingesnė nei aš?“
Šiuo „Prometėjo sindromu“, tiksliau – „Prometėjo gėda“ G.Andersas apibūdina iki šiol prisimenamą įvykį Amerikos ir Vietnamo istorijoje – Vietname esantį kaimą May Lai. Sraigtasparniais nusileidę ginkluoti Amerikos kariai sunaikino mažą kaimą, kuriame nebuvo jokių partizanų, Vietnamo karių, tik moterys ir vaikai.
G.Andersas teigia, kad šie kareiviai, po daugybės savaičių, mėnesių, praleistų Vietname, buvo sužavėti napalmo bombų ir kitų žudymo įrankių jėga, o ją simbolizavo jų rankų darbo rezultatas. Galų gale ginklai tapo priešais: „Jie taip gali, kodėl mes ne? Mums gėda savo nemokėjimo.“ Štai tuomet jie nusprendė sekti technologijos pavyzdžiu ir daryti tai motyvuotai, pasinaudodami visais įgūdžiais ir mūsų pačių rankomis.
G.Andersas suteikia labai mažai vilties galimybei, kad giliausios blogio šaknys galėtų būti išrautos. Paprasčiausiai dėl „Prometėjo komplekso“, kuriam jis užkrauna atsakomybę už tai, kas įvyko masiniuose įvykiuose, į kuriuos buvo įtraukti atsitiktiniai žmonės labai neatsitiktiniuose dalykuose. G.Andersas kaltina „Prometėjo kompleksą“, kuris, pasak jo, yra mūsų technologinės civilizacijos nesusekamas aspektas.
Būtent tokiu būdu suvokiame pasaulį technologijų eroje, kai mūsų aptariamasis objektas yra suprantamas kaip mūsų iš anksto apgalvoto poelgio vidinis klausimas – čia slypi pasaulio šaknys, ir jūs negalite paprasčiausiai to perdaryti, pakeisdami universiteto mokymo programas ar platindami keletą teisinių įstatymų projektų parlamente.
G.Andersas pabaigoje teigia, kad šiandien mūsų bėdų šaknys yra mūsų jėga Herstellen (vok. k. herstellen – gaminti, išleisti), kuri vystosi daug sparčiau nei mūsų jėga Vorstellen (vok. k. vorstellen – statyti priekyje, įsivaizduoti). Herstellen – tai kūrimo, gaminimo jėga, Vorstellen – tai įsivaizdavimo jėga, vizualizavimo. Mūsų sugebėjimas daryti dalykus vystosi neįtikėtinai greitesniais tempais, negu mūsų sugebėjimas įsivaizduoti to, ką darome, pasekmes. Atstumas tarp šių dviejų jėgų auga kartu su technologijų išsivystymu daug labiau nei silpsta.
Šiuo metu, kaip žinote, technologijos keičia viena kitą itin greitai, ir taip atverčia naują istorijos puslapį: genų inžinerija, individualių žmonių transformacija manipuliuojant genais. Mes labai didžiuojamės tuo, ką mūsų Herstellen jėga padarė šioje srityje, bet tiksliai nežinome, koks bus rezultatas, koks bus poveikis žmonių gyvenimui, paprasčiausiai dėl to, kad mūsų Vorstellen – sugebėjimas įsivaizduoti, nuspėti, numatyti lieka toli už nugaros.
Hansas Jonas – didysis XX amžiaus etikas ir filosofas, kartą yra pasakęs: „Bėda yra ta, kad mūsų įtakos visatai, gamtai galia auga tokiu mastu, jog dabar galime paveikti dalykus, esančius milžinišku atstumu nuo mūsų, ne tik erdvėje, bet ir laike.“ Mes, čia sėdintieji, šiandien darome dalykus, kurie paveiks anūkų ir proanūkių gyvenimo sąlygas. Mes jau veikiame ateities erdvę bent 100 metų į priekį.
Mes visi esame moralios būtybės, tačiau labai retai pažvelgiame į kitą tvoros pusę.
Vis dėlto jis teigia, jog technologijų veikimo galia atitolinti dalykus, kurių negalime matyti ar net įsivaizduoti, eina ranka rankon su moralinio įsivaizdavimo atsilikimu, nes moralinis įsivaizdavimas nesikeitė nuo Ievos ir Adomo laikų. Mes visi esame moralios būtybės, tačiau labai retai pažvelgiame į kitą tvoros pusę.
Norėčiau pabaigti pranešimą G.Anderso žodžiais, kuriuos jis yra pasakęs, kai buvo klausinėjamas žurnalistų. Jis buvo paveiktas didelį nerimą keliančių interviu ir buvo verčiamas atsakyti į klausimą apie kaltinimus priklausymu „prekiautojams baime“. G.Andersas į tai atsakė, jog laikosi nuomonės, kad „prekiautojo baime“ titulas galėtų būti skiriamasis ženklas, ir jis jį nešios su pasididžiavimu, pridėdamas žodžius: „Mūsų dienomis svarbiausia moralinė užduotis padaryti žmones sąmoningus, jie privalo būti perspėti, ir pirmieji, kurie juos perspėja, turi tam pagrįstų priežasčių.“
Vertė Kamilė Užpalytė
