Kaip viešųjų pirkimų sferą keičia ir dar turėtų pakeisti sunkmečio iššūkiai?, – portalas 15min.lt pasiteiravo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidento Giedriaus Kadziausko.
Viena vertus, iš valstybės institucijų pusės šiuo metu jaučiamos taupymo nuotaikos, tų viešųjų pirkimų apimtys mažėja. Kita vertus, yra spaudimas viešuosius pirkimus, kurie dar išlieka, vykdyti gerokai efektyviau. Beveik 4 milijardai litų kasmet yra išleidžiami valstybinės institucijų įvairioms prekėms ir paslaugoms įsigyti, tai yra iš tiesų labai didelė sutaupymo galimybė. Tai patvirtina patirtis įmonių, kurios ankščiau buvo valstybinės, o vėliau privatizuotos.
Valdžia niekada nebuvo tas pirkėjas, kuris būtų ypač suinteresuotas žemausia kaina. O viešieji pirkimai konkurso būdu juk ir yra tam sugalvoti, kad būtų galima gauti tą pačią kokybę, tą pačią paslaugą už mažiausią kainą.Svarbu ir tai, kaip formuluojamos viešojo pirkimo sąlygos, ką perkančioji organizacija nori įsigyti ir kaip tiksliai apibrėžia tai, ko jai reikia.
Ar sunkmetis atvėrė valdžiai akis?
Šiuo metu kaip tik vyksta procesas siekiant išskaidrinti viešuosius pirkimus. Ūkio ministerija yra pateikusi Vyriausybei projektą dėl to, kaip galima būtų viešiau ir skaidriau organizuoti viešuosius pirkimus. Tiesiog reikėtų iš naujo įvertinti, ar tokios prekės ir paslaugos, kaip kompiuterių, baldų atnaujinimas, šiandien yra galimas ir toleruotinas. Tas reikalingumo klausimas šiandien turi būti sprendžiamas visiškai naujai.
Kokias esmines problemas viešųjų pirkimų konkursuose įžvelgiate?
Viešųjų pirkimų problematiką sudaro keletas aspektų. Pirmiausia ne visi tie viešieji pirkimai yra būtini, ne visos jų metu perkamos paslaugos yra iš tiesų reikalingos.
Tokiais atvejais, kaip dabar, kai prognozuojamas didelis biudžeto deficitas, ta būtinumo kartelė turėtų pasikelti aukščiau.
Yra svarbu ir tai, kaip formuluojamos viešojo pirkimo sąlygos, ką perkančioji organizacija nori įsigyti ir kaip tiksliai apibrėžia tai, ko jai reikia. Dažnai per suformuluojamas sąlygas yra bandoma eliminuoti iš konkurso kažkokias organizacijas, kurios galėtų tai teikti – apribojama konkurencija.
Kitas dalykas, kuris kelia susirūpinimą, tai viešumas: ką paskelbia perkančioji organizacija, kuriuo metu ji tai padaro, kokias sąlygas paskelbia ir kas vyksta po to, kai tas viešasis konkursas galiausiai yra laimimas – ar yra paskelbiamas laimėtojas, sąlygos, kokiomis jis laimėjo ir kokią sutartį pasirašė. Ne visi tie dalykai yra skelbiami, todėl Vyriausybė eina ta linkme, kad tą pirkimą išskaidrinti.
Kaip dar siūlytumėte tobulinti viešuosius pirkimus?
 |
| Ką tikslingiau pirkti: automobilį ar paslaugą nuvežti iš taško A į tašką B? |
Galima būtų tobulinti ir geriau identifikuojant, ko iš tiesų reikia perkančiai organizacijai, neskubant įvardinti konkrečią prekią. Pavyzdžiui, Rygos valdžia nusprendė nepirkti valdiškų automobilių, bet naudotis taksi paslaugomis, nes taksi atpigo. Jei būtų formuluojama, kad viešojo pirkimo metu perkami automobiliai – tektų pirkti automobilius. Tačiau formuluojant, kad vykdomas viešasis pirkimas susisiekimo paslaugai, galima pirkti ir automobilius, ir taksi paslaugą.
Kalbant apie informacinių technologijų paslaugas – arba tu gali įsigyti kompiuterį bei pats jį aptarnauti, arba gali įsigyti paslaugą, išsinuomodamas kompiuterį su jo aptarnavimu. Panašiai ir su patalpomis – ar skelbti konkursą statyti pastatui, jei, tarkime, ministerijai reikia papildomo ploto, ar tą plotą išsinuomoti?
Žodžiu, vienas iš skaidrinimo būdų – geriau formuluoti patį poreikį, kokios paslaugos reikia valstybės institucijai. Tada konkurencija yra didesnė ir daugiau kas gali pasiūlyti tą paslaugą.
Jūsų požiūriu, tendencingas konkurso sąlygų rašymas – pavieniai atvejai ar viešųjų pirkimų kasdienybė?
Tiesą pasakius, apibendrinti labai sunku. Tačiau tokių atvejų tikrai pasitaiko, ir ypač sudėtinguose konkursuose, kur reikia tam tikrų technologinių sprendimų, kuri yra galimybė labai specifiškai apibrėžti, kad vienas sprendimas yra tinkamas, o kitas ne.Kur yra sudėtingesnės paslaugos, daugiau ir galimybių piktnaudžiauti.
Žiniasklaidoje yra nuskambėjęs tas automobilių pirkimo konkursas, kai buvo nurodoma, pavyzdžiui, kokio litražo reikalinga transporto priemonė. Taip pat konkurencija dažnai būna apribojama nurodant įmonės veikimo rinkoje laiką. Arba apyvarta nurodoma. Tokie apribojimai retais kartais galbūt ir yra reikalingi, tačiau dažniausiai jie pasitelkiami siekiant eliminuoti rinkos naujokus arba tiesiog tuos, kurie nepageidaujami, kad laimėtų konkursą.
Kokie realiai veikiantys mechanizmai leistų užtikrinti, kad viešieji pirkimai vyktų iš tiesų skaidriai bei efektyviai?
Tie mechanizmai yra dvejopi. Vienas – teisminis-organizacinis, kuris įpareigoja organizaciją viešai vykdyti konkursus, skelbti apie juos.
Kitas – viešumo kontrolė. Viešųjų pirkimų viešumu labiausiai yra suinteresuotos konkuruojančios organizacijos. Tai, ką šiandien daro Vyriausybė, iš tiesų ne stiprina tą administracinę kontrolę, bet stiprina viešumo kontrolę. Tikriausia tai yra racionali strategija, kai siekiama, kad ne valdininkai vieni kitiems baksnotų ir sakytų, „niu-niu-niu, jūs negerai padarėt!“, bet tiesiog viešumo būdu organizacijos galėtų kontroliuoti ir eiti bylinėtis matydamos, kad sąlygos yra palankios vienai ar kitai konkrečiai bendrovei.
Ar galite išskirti sritis, su kuriomis susiję pirkimų konkursai yra įtartiniausi?
Ten, kur yra sudėtingesnės paslaugos, daugiau ir galimybių piktnaudžiauti.
Pavyzdžiui, kalbant apie baldus gali būti neskaidrus pirkimas, bet jį bus labai lengva palyginti. Baldų Vilniuje ar Zarasuose nebus labai skirtinga kaina. Bet kuo paslauga sudėtingesnė, kuo yra mažiau jos tiekėjų, tuo sudėtingiau. Pavyzdžiui, perkant medicinos įrangą yra labai sudėtinga ginčytis, ar reikėjo būtent tokio, ar kitokio aparato. Čia yra sudėtingiau ir, aišku, didesnės galimybės neskaidriam pirkimui.
