Citata, klaidingai priskiriama F.Dostojevskiui, sukurta iškraipant iš tiesų kūrėjo ištartos frazės kontekstą.
Pakeitus jį, ima atrodyti, kad F.Dostojevskis niekino visą rusų tautą, tačiau taip nėra.
„Žmonės, kurie klajoja po Europą ir ieško, ką galima sunaikinti vien dėl pramogos“, – tvirtinama, kad ši socialiniuose tinkluose platinama citata demonstravo rašytojo panieką rusams.
Iš tiesų tai – tik iš konteksto ištraukta jo frazė.
Ši F.Dostojevskio žodžių ištrauka iš kūrinio „Rašytojo dienoraštis“.
Joje jis apžvelgė, kaip kai kurie europiečiai su panieka vertina rusus ir jų nemėgsta. Jis pasisakė prieš rusofobiją, o ne ją pateisino.
Tikroji citata, parašyta 1876 metais, skambėjo taip:
„Aš sakiau, kad rusai Europoje nemylimi.
Kad jų nemyli – manau, niekas dėl to nesiginčys, bet, beje, mes Europoje esame kaltinami, kad visi rusai, beveik be išimties, kad esame baisūs liberalai, be to, revoliucionieriai, nuolat, net su keista meile, linkę prisijungti prie destruktyvių, o ne konservatyvių Europos elementų.
Dėl to daugelis europiečių į mus žvelgia su panieka ir iš aukšto – su neapykanta. Jie nesuvokia, dėl ko svetimoje kovoje turėtume būti neigėjais, atima iš mūsų europietišką neigimo teisę – nepripažįsta mus esant civilizuotais.
Jie mato mumyse veikiau barbarus – žmones, klajojančius po Europą ir ieškančius, ką dar galėtų sunaikinti – šiaip sau, pramogai, tik tam, kad pažiūrėtų kaip visa tai griūva“, – savo veikale skelbė F.Dostojevskis.
Rusijos kultūros atstovas
F.Dostojevskis buvo vienu įtakingiausių XX amžiaus literatūros kūrėju, filosofu, teologu bei mąstytoju.
Jo darbai įkvėpė Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus.
F.Dostojevskis gimė 1821 metais Maskvoje.
Jo tėvas, Michailas Dostojevskis, dirbo vargšų ligoninėje gydytoju, o motina buvo paprasto pirklio duktė vardu Marija Načiajeva.
Būsimojo rašytojo vaikystė toli gražu nebuvo rožėmis klota. Šeima gyveno vargingame rajone. Tėvas buvo įklimpęs į alkoholį, įkaušęs nevengdavo pasišvaistyti ir kumščiais.
1849 metais F.Dostojevskis buvo areštuotas už dalyvavimą nelegalios M.Petraševskio bendrijos susirinkimuose.
Jaunasis rašytojas sumanė įsilieti į maištaujančių, sukilimą brandinančių socialistų būrelį, bet caro valdžios buvo susektas ir drauge su kitais maištautojais suimtas.
F.Dostojevskiui ir kitiems jo bendražygiams paskelbtas nuosprendis – sušaudyti.
Paskutinę akimirką mirties bausmė buvo sušvelninta – pakeista katorga ir vėliau tarnyba eiliniu kariuomenėje iki gyvos galvos.
Vis dėlto po dešimties metų rašytojas sugrįžo į Sankt Peterburgą.
Katorgoje akis į akį susidūręs su žiaurumais, jis atsigręžė į Dievą ir atsisakė revoliucinių idėjų teigdamas, kad prievarta kovojant prieš prievartą jos gimsta tik dar daugiau.
Rašė ne dėl pinigų
Vilniaus universitete savo disertaciją „Naujosios ekonominės kritikos taikymo strategijos. F.Dostojevskio atvejis“ apsigynė jauna mokslininkė Ingrida Kisieliūtė.
Disertacijoje naujai pažiūrima į tai, kaip personažai skaičiuoja pinigus.
Visuomenėje vis dar gyvuoja mitas, kad F.Dostojevskis rašė dėl pinigų. Taip, to nepaneigsi, bet prireikus elgdavosi absoliučiai priešingai. Pavyzdžiui, paėmęs avansą jis galėdavo sunaikinti didelį puslapių skaičių, jeigu jausdavo, kad eina ne ta kryptimi.
Taip nutiko kuriant „Nusikaltimą ir bausmę“ arba „Demonus“. Štai apysaka „Lošėjas“ buvo kuriama stengiantis išsivaduoti iš leidėjo pinklių, nes jeigu laiku nebūtų parašęs šios knygos, likusios turėjo atitekti leidėjui.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
