Lėšos, skiriamos mokykloms, dalijamos į dvi kategorijas – mokinio krepšeliui, kurį suteikia Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), ir aplinkos lėšoms – ūkio, pastatų išlaikymui ir pan. – kuriomis rūpinasi savivaldybė. Įdomu tai, kad pastarosios svyruoja nuo 900 litų vienam mokiniui per metus Vilniaus gimnazijose iki 15 tūkst. litų Panevėžio rajono kaimų vidurinėse mokyklose.
Išlaikyti kaimo mokyklas yra brangiau nei miesto – aplinkos lėšos skiriasi dvigubai (1 422 Lt vienam mokiniui mieste ir 2 712 Lt – kaime). Mokinio krepšelis kaime yra trečdaliu didesnis nei mieste.
Kaimo mokyklų problemos nesprendžiamos
Pasak švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio, per ateinančius dvejus metus bus uždarytos keli šimtai mokyklų. Dauguma jų – mažos mokyklėlės kaimo vietovėse. Žinoma, ten, kur itin mažas gyventojų tankumas, mokyklų, nors ir labai brangių, uždaryti negalima. Kaip teigia viceministras, noras išlaikyti 5 kilometrų atstumu viena nuo kitos esančias mokyklas yra neracionalus: „Mes turbūt neturime kur dėti pinigų. Arba mums nereikia lėšų kultūrai, socialinei apsaugai ir investicijoms.“
V.Bacio teigimu, rajonų savivaldybės nesistengia spręsti problemų ir tiesiog laukia to momento, kai mokyklos ištuštės. „Savivaldybės šiuo metu tvirtina planus. Ir visuose juose yra numatyta stebėti „kiek ten tų vaikų bus“. Ką stebėti, jei akivaizdu, kad seniūnijoje gimė trys vaikai?“ – piktinasi V.Bacys.
„Pasiekėme tokią stadiją, kad mokyklų valdymui, o ne mokymui, mes išleidžiame 40 proc. lėšų. Yra tokių mokyklų, kur yra tik keturiasdešimt vaikų, o dirba ir direktorius, ir jo pavaduotojas“, – dar vieną argumentą išdėsto viceministras.
Pasak švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio, per ateinančius dvejus metus bus uždarytos keli šimtai mokyklų. Dauguma jų – mažos mokyklėlės kaimo vietovėse.
Švietimo srityje galime matyti dvi skirtingas situacijas – didžiuosius miestus, kuriuose, ypač Vilniuje, vaikų netgi daugėja, ir kaimą, kuriame jų beveik nelieka. Sprendžiame dilemą – kaip neapleisti tuštėjančio kaimo vaikų nešvaistant valstybės lėšų?
Daugiafunkcinis centras
Prieš 3 metus ŠMM patvirtino universalių daugiafunkcių centrų (UDC) modelio aprašą. UDC – tai įstaiga, veikianti kaime (500–1 000 gyventojų), kuri teikia kultūros, socialines ir švietimo paslaugas. Centre gali būti vaikų darželis, suaugusiųjų, bendrojo lavinimo mokykla ar jos skyrius, neformalaus švietimo įstaiga, biblioteka, paštas, socialinis darbuotojas, sveikatos specialistas, gali vykti įvairūs kultūriniai ir švietimo renginiai ir t. t. Visa tai – po vienu stogu ir vienos administracijos rankose.
Tokiu būdu galima ne tik panaudoti uždaromų mokyklų pastatus, bet ir suteikti kaimui reikalingas paslaugas. „Daugiafunkcis centras turi turėti vadybininką, kuris išsiaiškintų, kokių paslaugų reikia kaimo gyventojui. Jei, pavyzdžiui, kaime gimė 7 vaikai, jis turi skambinti į netoliese esančią mokyklą ir klausti, ar ji negalėtų atidaryti ikimokyklinės grupės keleriems metams, kol jos reikės“, – UDC lankstumą pabrėžia V.Bacys.
Anot viceministro, kaime turėtų atsirasti vis daugiau mobilių paslaugų – nereikia prisirišti prie pastato ir infrastruktūros, svarbiausia – tai, kas tuo metu reikalinga gyventojams: „Jei kaime yra penktokų, bet beveik nėra šeštokų, tada jie gali mokytis kartu, kad nereikėtų laikyti atskiros klasės arba toli vežti vaikų.“
Populiariausia – sportas
Punioje (Alytaus raj.) gyvena beveik 500 žmonių, seniūnijoje – 2 500. Mokykla – daugiafunkcis centras, prieš metus įkurtas seniūnijos pastate, buvusių kultūros namų patalpose. Jame teikiamos socialinės paslaugos neįgaliesiems ir garbaus amžiaus žmonėms. Dirba du kultūros darbuotojai, kurie rūpinasi renginiais, šventėmis ir šiuo metu įrenginėja etnokultūros muziejų. Pasak centro direktorės Laimos Žūsinienės, didelio apylinkės gyventojų dėmesio sulaukia sporto salė su naujais treniruokliais ir suaugusiems skirtas choreografijos būrelis.
Tradiciniai renginiai pripildo beveik visą 270 vietų salę. L.Žūsinienė teigia, kad gyventojams šis centras buvo išties reikalingas ir, nors jis buvo pirmas Alytaus rajone, yra sėkmingas. Ateityje ketinama įrengti ikimokyklinio ugdymo grupę.
Anot L.Žūsienienės, liūdna kaimo mokyklų baigtis – aiški. Tačiau daugiafunkcio centro modelis gali padėti joms išsilaikyti ir prisidėti prie bendruomenės gerovės.
Alytaus rajone yra dar vienas daugiafunkcis centras – Krokialaukyje, o 2013-ųjų rugsėjį savo veiklą pradės Makniūnų daugiafunkcis centras. „Šie centrai įsteigti vykdant Europos Sąjungos projektus ir rajono savivaldybės lėšomis. Jų tikslai – pagerinti švietimo, socialinių paslaugų kokybę, pasiūlą, prieinamumą, išnaudoti nenaudojamas kultūros namų patalpas, prisitaikyti prie įvairaus amžiaus gyventojų grupių poreikių“, – sako Alytaus rajono savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Virginija Mačiulienė.
Visoje Lietuvoje yra daugiau nei 40 UDC, pastaruoju metu sparčiai kuriasi nauji.
Renovacija gali būti per brangi
Be UDC, yra ir kitų galimybių gerinti švietimo situaciją kaime. Viena jų – kombinuotas mokymas, kai dalį laiko mokomasi nuotoliniu būdu, kitą dalį – mokykloje. V.Bacys prisimena atvejį viename kaime, kai pedagoginį išsilavinimą turinti mama dvi dienas per savaitę mokė savo ir kaimynų vaikus ir tik tris dienas vežė į mokyklą.
Savivaldybės taip pat turėtų išspręsti ir pavėžėjimo iki mokyklos kompensavimo klausimus – tuomet nekiltų problemų, jei šalia vaiko namų mokyklos nėra.
Lietuvoje kaimo vaikui duodame anglų kalbos mokytoją, kuris nemoka angliškai, o po to stebimės ir dar kalbame apie atskirtį tarp kaimo ir miesto.
Kaimuose stovinčių didelių mokyklos pastatų renovacija, pasak viceministro, nėra geras sprendimas: „Vienos mokyklos renovacija mums kainuoja daugiau nei 3 mln. Paprasčiau – nugriauti tą pastatą ir pastatyti nors ir kaimiško tipo trobą, kurios viename gale būtų bendruomenės centras, o kitame – kelios klasės su reikiama įranga.“
Svarbiausia – nematerialinė mokyklos gerovė
„Kuo mažesnis vaikas, tuo arčiau turi būti mokykla, tuo labiau reikia mokytojo, gyvo, žmogiško kontakto. Vyresniam vaikui reikia daugiau įrangos, nes mokymosi procesas tampa sudėtingesnis“, – įsitikinęs V.Bacys. Taigi, kaimuose galėtų likti tik pradinės mokyklos – joms nereikia sudėtingos įrangos ar ypatingų erdvių, svarbiausia – geras mokytojas. Tačiau gretimuose miesteliuose esančios didelės mokyklos, kuriose mokomasi nuo 1 iki 12 klasės, priverčia užsidaryti mažąsias.
„Mes dėl 11–12 klasių paaukojome visą infrastruktūrą, nes mokykla, turinti šias klases, „suvalgo“ visas aplink esančias mažesniąsias. Didelės mokyklos gali turėti skyrius, bet jie yra uždaromi“, – ŠMM padarytą klaidą reorganizuojant mokyklų tinklą įvardija viceministras. Jo teigimu, būtent dėl šios priežasties sprendimai paliekami savivaldybėms – jos geriau mato individualią situaciją ir gali rasti tinkamą išeitį, nei ŠMM.
Pasak V.Bacio, Lietuvoje išleidžiama apie 700 mln. mokyklų ūkiui, tačiau nesistengiama vykdyti kuo geresnio mokymo proceso – juk ne plastikiniai langai ir modernūs stalai ugdo vaiką: „Anglijoje – mokyklos apleistos, bet yra iš ko mokytis, o pedagogai – puikūs, tikros asmenybės. Lietuvoje kaimo vaikui duodame anglų kalbos mokytoją, kuris nemoka angliškai, o po to stebimės ir dar kalbame apie atskirtį tarp kaimo ir miesto.“
