Tačiau visuomenė ir patys mokiniai mokyklų pasiekimais ugdant asmenybę abejoja. Ekspertai kaip kliūtis vardija dideles klases, vyrų bei jaunų mokytojų trūkumą, taip pat pačių suaugusiųjų kūrybingumo stoką. Kartu jie primena – asmenybės ugdymas neturėtų būti užkrautas tik ant mokyklos pečių.
Mokyklos ir gimnazijos savo misijose ir vizijose deklaruoja, kad teikia ne tik kokybišką išsilavinimą, reikalingą egzaminams išlaikyti, bet ir ugdo laisvas, kūrybingas, savarankiškas, mąstančias asmenybes, atsakingus, visuomeniškai aktyvius piliečius, padeda atrasti individualius gebėjimus. Bet ar taip yra iš tiesų?
Didesnis indėlis – atskirų mokytojų
Kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad asmenybės ugdymas mokykloje turėtų būti svarbesnis už žinių teikimą. Tuo metu nuomonės, ar taip ir yra, – nebe tokios vieningos.
Mokyklose jaunimas nėra ugdomas visuomeniškumo, bendravimo prasme.
„Mokyklose jaunimas nėra ugdomas visuomeniškumo, bendravimo prasme. O tai ne mažiau svarbu nei išsimokslinimas, nes bendravimas yra vienas svarbiausių dalykų jauno žmogaus gyvenime. Vien savo bendravimu jis galės kažko pasiekti ateityje“, – mano Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas Juozas Vaidelis, besimokantis Garliavos J. Lukšos gimnazijoje.
„Mano patirtis rodo, kad kai mokytojas sureikšmina dalyką, o nemato vaiko, atsiranda nesusikalbėjimas. Pirmiausia turėtų būti žmogus, o šalia jau eitų ir dalykas, netgi aukščiau pakelčiau asmenybės ugdymą“, – tvirtina Vilniaus Žemynos gimnazijos Humanitarinio ir socialinio ugdymo skyriaus vedėja, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Aldona Šventickienė, nors pripažįsta, kad išugdyti visiškai visų moksleivių nepavyksta.
Šiemet Metų mokytoja pripažinta A. Šventickienė, kuri bendrauja su visos Lietuvos lituanistais vesdama seminarus ir organizuodama egzamino vertinimą, svarsto, kad galbūt didesnį indėlį ugdant asmenybę kol kas įneša atskiros mokyklos ir atskiri mokytojai kiekvienoje mokykloje, kurie geba su vaikais bendrauti, įsiklausyti, ugdyti savo pavyzdžiu. Pašnekovės nuomone, Lietuvoje yra labai šaunių mokytojų, bet nepakankamai: „Gal skirčiau per pusę, o gal net didesnioji pusė tų, kuriems dar reikėtų pasitempti“.
Psichologė Laura Morkūnienė iš Vyrų ir moterų santykių instituto, anksčiau dirbusi su grupėmis tėvų, auginančių vaikus, mano, kad mokyklose po truputį einama link asmenybės ugdymo, tačiau „mokiniai vis dar yra farširuojami labai dideliais kiekiais informacijos, kuri po eilinio žinių įvertinimo yra ištrinama iš atminties. Ir neugdomas, kaip deklaruojama, kritinis mąstymas, pasaulėvaizdžio susidarymas“.
Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) tokių problemų neįžvelgia. „Ugdymo programos, kuriomis vadovaujasi mokyklos, sudarytos atsižvelgiant į visapusišką asmenybės ugdymą. Kiekviena mokykla, kiekvienas mokytojas pats renkasi ugdymo metodus, sprendžia dėl pamokos turinio. Galbūt tik baigiamosiose klasėse egzistuoja egzaminų ir su jais susijusių žinių sureikšminimas“, – teigia ŠMM Komunikacijos skyriaus vedėja Nomeda Barauskienė.
Mokinys pirmas neįžeidžia
Taigi ateina lietuvių kalbos ar matematikos mokytojas į pamoką, ir ką jis daro ar turėtų daryti, kad ne tik išmokytų dalyko, bet kartu ir ugdytų brandžias asmenybes?
„Į pirmą vietą dėčiau bendravimą – ir ne tik klasėje, bet ir einant į mokyklą, ir koridoriuose. Gražų bendravimą su žmogumi, nes aš visada pabrėžiu: mokinys niekada pirmas netaps grubiu nei mokytojui, nei suaugusiam žmogui, jei šis jo neįžeis. Niekada jis to nepadaro – aš jau daugiau kaip 30 m. dirbu mokykloje ir tikrai esu šituo įsitikinusi“, – tvirtina A. Šventickienė.
Mokinys niekada pirmas netaps grubiu nei mokytojui, nei suaugusiam žmogui, jei šis jo neįžeis.
Anot mokytojos, nors atrodo, kad šiandienos postmodernistiniame pasaulyje jauniems žmonėms nesvarbi meilė, draugystė ar teisybė, tačiau taip nėra: „Kada kalbuosi su mokiniais, jie atsiveria: jie nori mylėti, būti mylimi, jie nori tikėti žmonėmis ir kad jais tikėtų. Amžinosios vertybės ir šiandieniniam jaunimui yra labai svarbios. Tik kaip mes tai parodom? Juk šiandieninėj visuomenėj nėra labai madinga būti geram, paslaugiam arba teisingam“.
Būtent šiltesnio mokytojų bendravimo su mokiniais Lietuvos mokyklose pasigenda ir Mokinių parlamentui vadovaujantis J. Vaidelis. „Svarbiausia, ką mokyklos turėtų daryti, – tai skatinti bendravimą tarp mokyklos darbuotojų ir mokinių. Tiek per svarbiausias pamokas, tiek pertraukų metu [turi būti sukurta tokia atmosfera], kad mokinys nebijotų paklausti mokytojo, nebijotų bendrauti, kad jis su mokytoju jaustųsi kaip su vyresniu draugu, kurį turėtų ir gerbti“, – mano gimnazistas.
„Jeigu mokytojas bus pagarbus su mokiniu, jis bus autoritetas vaiko akyse, tai ir vaikas mokysis tos pagarbos“, – pabrėžia Vyrų ir moterų santykių instituto psichologė L. Morkūnienė.
Patyčių mažėja
L. Morkūnienės teigimu, mokykla yra būtent ta vieta, kurioje mokomės socializuotis ir gerbti kitą žmogų – kitokį žmogų. Todėl bendra mokyklos atmosfera yra labai svarbi asmenybės formavimuisi. O patyčios tarp mokinių, su kuriomis susiduria vaikai mokyklose, gali asmenybę apskritai sužlugdyti.
Tačiau N. Barauskienė iš ŠMM tvirtina, kad pastaraisiais metais Lietuvoje stebimas patyčių lygio mažėjimas. Šią tendenciją rodo kas ketverius metus atliekamas Lietuvos moksleivių sveikos gyvensenos tyrimas. Remiantis jo rezultatais, 1994 m. patyčias patyrė apie 40 proc. 11–15 metų paauglių, o 2010 m. – apie 26 proc. šio amžiaus vaikų.
„Nuo 2008 m. Lietuvoje pradėta diegti Olweus patyčių prevencijos programa. Mokinių apklausa rodo, kad programą vykdančiose mokyklose per ketverius metus patyčių lygis sumažėjo nuo 30 proc. iki 17,5 proc.“, – teigia N. Barauskienė. Ji priduria, kad iš viso įvairias patyčių prevencijos programas įgyvendina per pusę tūkstančio mokyklų.
Kaip pasielgtumėte, jei būtumėte buvęs karvedys?
Ugdyti brandžią asmenybę, anot L. Morkūnienės, mokytojai gali pasitelkę kūrybingas užduotis: „Galima iškalti istorines datas ir žinoti, kada įvyko Žalgirio mūšis, bet galima į jį pažvelgti labai įvairiais aspektais – kokią įtaką apskritai jis turėjo valstybės raidai, kas būtų buvę, jei tas mūšis nebūtų įvykęs, o ką jūs būtumėte nusprendę, jeigu būtumėte tas karvedys – ir taip formuoti platesnį vaiko požiūrį“.
„Manau, švietimo sistemoje reikėtų kažką minimaliai pakeisti, kad būtų ne vien tas sausas kalimas ir kalbėjimas. Reikėtų pažvelgti į kiekvieną dalyką kiek kitaip, nes tiek matematika, tiek lietuvių kalba turi galybes užduočių, kuriomis galima ugdyti ne vien iš mokslinės pusės, bet ugdyti ir bendravimą“, – pritaria J. Vaidelis.
Švietimo sistemoje reikėtų kažką minimaliai pakeisti, kad būtų ne vien tas sausas kalimas ir kalbėjimas.
A. Šventickienė iš Vilniaus Žemynos gimnazijos sako, kad lietuvių kalba ir literatūra – jos dėstomas dalykas – šiuo požiūriu apskritai labai dėkingas: „Asmenybę ugdome per kūrinius, per veikėjus, kalbėdami apie vertybes literatūroje, su gyvenimu susiedami“.
ŠMM Komunikacijos skyriaus vedėja N. Barauskienė sutinka, kad asmenybė gali būti ugdoma dėstant dalyką per visas be išimties pamokas. „Net matematikos užduotys gali būti parengtos siekiant išmokyti vaiką ne tik skaičiuoti, bet ir bendrauti, suprasti kitą, dalintis. Mokyklose skatinama projektinė veikla, kai į vieną projektą integruojami skirtingi dalykai ir, pavyzdžiui, vaikai bendras žinias susieja su savo krašto istorija. Taip pat pamokos gali vykti ne tik mokyklose, bet muziejuose, parkuose, gamybos įmonėse – priklausomai nuo to, ko norima išmokyti“, – sako N. Barauskienė.
Anot ŠMM atstovės, vertybių ugdymui skiriama itin daug dėmesio ir įvairioje veikloje po pamokų. Pavyzdžiui, 5–10 klasių mokiniams privaloma socialinė veikla, siejama su pilietiškumo ugdymu, socializacijos programomis, skatinant savanorystę, pagalbą negalią turintiems, talkinant nevyriausybinėms organizacijoms, tvarkant aplinką.
Ugdant mokinio asmenybę labai svarbu pastebėti jo gebėjimus, nebūtinai susijusius su mokslais, ir paskatinti juos tobulinti, sako A. Šventickienė: „Turėjome mokinį, kuriam nelabai sekėsi mokytis, bet jis gražiai fotografavo. Aš organizavau ekskursiją kaip dovaną gabiems mokiniams ir jį įtraukiau. Jis atėjo tiesiog sutrikęs: aš gabus? Taip, nes gebi padaryti labai gražias nuotraukas. Reikia pastebėti mokinio gebėjimus ir paskatinti jį dalyvauti konkursuose, olimpiadose, įvairiose diskusijose – tada mokinys pradeda labai pasitikėti savimi ir jis jau siekia daug daugiau nei iki tol siekė“.
Šeima neturėtų atsakomybės permesti mokyklai
Nors mokyklai asmenybės ugdymas turėtų būti prioritetas, tačiau tai nereiškia, kad mokykla viena už jį atsakinga.
„Kartais klaidingai manoma, kad vaiką ugdo tik mokykla. Pirmiausia asmenybės formavimuisi didžiausią įtaką turi šeima, socialinė aplinka – santykiai šeimoje, mokyklos kultūra, bendravimas su bendraamžiais, mokytojo asmenybė. Vaikai mokosi ir ugdosi ne tik pamokų metu, bet ir stebėdami aplinkinių reakcijas, elgesį, santykius“, – sako ŠMM atstovė N. Barauskienė.
Kad šeima ugdymo procese turi eiti greta mokyklos, sutinka ir kitos pašnekovės. „Vaikui išėjus į mokyklą, tėvų vaidmuo nelieka antraeilis. Dažnai tenka išgirsti, kad vaiką sugadino mokykla, arba kartais galvojama, kad tam tikras vaiko ugdymo procese padarytas klaidas ištaisys mokykla. Tačiau vaikas į mokyklą jau išsineša stiprų asmenybės pamatą. Kai ieškome savo kompleksų arba mums nepriimtino elgesio priežasčių, pirmiausiai jas randame ankstyvoje vaikystėje. Taigi mūsų asmenybės pamatas suklojamas šeimoje. Paskui jis lipdomas nauja informacija, nauja patirtimi. Vaikui išėjus į mokyklą turėtų vykti mokyklos, mokytojų ir vaiko šeimos bendradarbiavimas“, – teigia psichologė L. Morkūnienė.
„Net nedėčiau į eilę tos šeimos, nes tai yra kertinis dalykas. Kai stovi prieš 30 mokinių, iš karto matai: jeigu vaikas piktas, jam nėra gerai šeimoje, su juo pikti žmonės yra artimiausioje aplinkoje – ir todėl jis čia toks“, – sako A. Šventickienė.
Mokytoja teigia, kad jai nepatinka šiuolaikinių tėvų mintis, jog vaikas jau yra suaugęs ir tai jo paties problemos: „Vadinasi, tu nori gyventi ramiai, o vaikas tegul pats kapstosi. Taip neturėtų būti. Turim visi kartu šnekėtis. Jeigu susėdam – mokytojas, vaikas ir tėvai – ir šnekam, ieškom bendro sprendimo, visada – 99 proc. – jį randam. Bet jeigu pasikvieti tėvus ir jie ateina nusiteikę: mano vaikas tikrai labai geras ir viskas gerai, – tada jau sunkoka. Mes neneigiam, kad geras, bet gal yra kažkokių problemų“.
Įmanoma pakeisti net „sunkaus“ vaiko elgesį
Amerikiečiai yra sukūrę ne vieną filmą, kaip „Laisvės puslapiai“ arba „Pavojingos mintys“, kurie paremti, teigiama, tikromis istorijomis, kai mokytoja ima mokyti klasę vaikų, augančių nusikaltėlių kvartale, nenorinčių mokytis ir nieko nebesitikinčių iš savo gyvenimo. Tačiau dėl savo meilės vaikams, dėmesio kiekvieno skaudžiai asmeninei istorijai bei netradicinių mokymo metodų šios mokytojos sugeba tapti jiems autoritetu, sudominti mokslu, paskatinti pakeisti požiūrį į aplinką ir siekti aukštesnių tikslų nei tiesiog išgyventi kriminalinėje aplinkoje.
Ar mokytojas, jei užsibrėžia tokį tikslą, iš tiesų gali pakeisti net itin „sunkių“ vaikų elgesį ir mąstymą? Psichologė sako, kad tikrai įmanoma. „Nesakau, kad mokykla, bet atskiros mokykloje dirbančios asmenybės – gali. Jeigu atsiranda žmogus, kuris tampa vaikui autoritetu, kuris vaiką priima tokį, koks jis yra, jeigu jį gerbia, pastebi jo stipriąsias savybes, o ne tik ieško klaidų, kas mūsų mokyklose būdinga vertinant mokinius, manau, vaiko asmenybei gali padaryti labai didelę įtaką. Jeigu vaikas neturi autoriteto, kuriuo gali sekti šeimoje, mokytojas tikrai gali tapti tuo autoritetu“, – sako L. Morkūnienė.
Nemaža kliūtis šiuo požiūriu yra didelės klasės, kuriose – 30 mokinių.
Tokių sudėtingų klasių, kaip amerikiečių filmuose, Lietuvoje veikiausiai nėra, tačiau nenorinčių mokytis ir nelankančių mokyklos tikrai atsiranda. A. Šventickienė, kuri Vilniaus Žemynos gimnazijoje yra atsakinga už 1–2 klasių mokinių mokymąsi ir elgesį, sako, kad neretai užtenka visai paprastų dalykų: „Visaip žaidžiu. Pavyzdžiui, su tais, kurie nenori lankyti mokyklos, esam susitarę, kad kiekvieną rytą atsidaro mano kabineto duris ir sako: labas rytas, atėjau į mokyklą; po pamokų išeidamas atsidaro kabineto duris ir sako: viso gero, šiandien išsėdėjau visas pamokas ir nepabėgau. Tai elementarūs dalykai, bet padeda“.
Trūksta jaunų mokytojų ir vyrų
Jei asmenybei mokykloje ugdyti užtenka visai paprastų dalykų – tad ko trūksta, kad asmenybės iš tiesų būtų išugdomos? A. Šventickienė teigia, kad nemaža kliūtis šiuo požiūriu yra didelės klasės, kuriose – 30 mokinių. „Aš per pamoką tegaliu skirti jiems po minutę. Šita problema yra didelė, bet užtat turbūt jau suvaldėm krizę, nors už pinigus svarbesnis yra žmogus“, – sako Žemynos gimnazijos mokytoja.
Pašnekovės nuomone, mokyklose taip pat trūksta vyrų bei jaunų mokytojų: „Amžiaus skirtumas vis tiek daro savo, kaip besistengi suprasti. Toliau trūksta vyrų. Kiek mes turim vyrų mokytojų – pakankamai mažai, bet ir daugiau nei kitose mokyklose – jie irgi yra labai dideli autoritetai“.
Psichologės L. Morkūnienės manymu, neretai patiems suaugusiesiems trūksta platesnio požiūrio į mokyklą ir mokymosi procesą: „Dažnai tenka girdėti, kad jei vaikų vertinimo sistema bus paremta ne žinių patikrinimu, tai kaip įvertinsime tą kūrybiškumą. Tai, manau, jau pačių suaugusiųjų kūrybiškumo ir požiūrio reikalas. Visada galime pasiteisinti, kad kažko neįmanoma padaryti. Manau, mums patiems reikėtų platesnio požiūrio į mokyklą, į mokymo procesą, nes vis dar esame įpratę galvoti apie mokyklą kaip apie įstaigą su griežtomis taisyklėmis, į mokytoją kaip į autoritetą savaime. Iš tiesų kiekvienas mokytojas yra formalus autoritetas klasėje, bet tai nereiškia, kad jis taps neformaliu autoritetu. Autoritetu turi tapti, tu nesi juo savaime. Tačiau tam mokytojas pats turi būti brandi asmenybė“.
