Nenoro mokytis priežastys − sveikatos bėdos
Kai kuriais atvejais vaikas ne iš piktos valios negali atlikti užduotų namų darbų. Nuovargis, jaučiamas vangumas, tėvams dar nežinomos, o gydytojams − neaptiktos lėtinės, infekcinės ar endokrininės ligos verčia grįžus namo gultis į lovą, o ne sėsti prie namų darbų. Ypač jei moksleivio užimtumas pakankamai didelis − daug pamokų, po jų − užklasinė veikla, susitikimai su draugais. Kartais savo energijos mokinys nesugeba paskirstyti racionaliai.
Kita priežastis gali būti psichikos problemos: depresija, jaučiamas nerimas, didelis stresas mokykloje, patyčios iš kitų vaikų, kontakto su mokytojais trūkumas.
Dažnai moksleiviai anoniminėse anketose rašo, kad jie norėtų šiltesnio bendravimo su mokytojais. Kai kurie netgi skundžiasi, kad mokytojai jų nemėgsta. Dažnai namų atmosfera ir tėvų reikalavimai taip pat daro didelę įtaką vaiko gebėjimui mokytis. Nuolat girdimi reikalavimai būti geriausiu, pyktis dėl aštuntuko ir jokios reakcijos partempus namo sunkiai uždirbtą dešimtuką norą mokytis taip pat muša žemyn.
Jei vaikas nuolat vangus ir neturi energijos − verta patikrinti skydliaukę bei cukraus kiekį kraujyje. Ankstyva diabeto stadija pasižymi energijos trūkumu.
Tėvai savo ruoštu turėtų skatinti vaiką ruošti namų darbus tuo pačiu metu − kurti dienos ritmą, dienotvarkę. Taip pat kalbėtis su vaiku ir pasakoti jam, kad kuo jis darysis vyresnis, tuo daugiau pareigų turės, tačiau nereikia pamiršti pabrėžti, kad taip pat daugės ir jo laisvių.
Vaikas taip pat gali jaustis per prastas mokyklai, kurią lanko. Itin dideli reikalavimai mokslo įstaigose dažnai mokinius priverčia jaustis prastai, nes nesugebėdamas ar nespėdamas tų reikalavimų įvykdyti moksleivis užsitraukia ne tik mokytojų pyktį ir dvejetukus pažymių knygelėje, bet ir tėvų pyktį bei bausmes namuose.
Nenorinčio mokytis vaiko elgesį sunku prognozuoti. Vienas vaikas gali ilgai tylėti, niekam nieko nesakyti, kentėti patyčias, tėvų peikimą, kitas galbūt bėgs iš namų, pyksis su mokytojais, velsis į muštynes su kitais vaikais, trečias − susirgs depresija ir atsiguls į ligoninę. Niekas negali pasakyti, kaip kas sureaguos, tačiau aišku tik viena − pastebėjus problemą reikia ją spręsti kuo greičiau.
Sunkios programos ir sudėtingi vadovėliai
Nenorą mokytis gali didinti ir pats dėstantis mokytojas, naudojamas vadovėlis ir pratybų sąsiuvinis. Nors mokymosi programos turėtų atitikti tam tikro amžiaus vidutinių vaikų gebėjimus, gali būti ir taip, kad nemėgstančio mokytis vaiko mokykla pasirinko mokyti iš to vadovėlio, kuris skirtas itin gabiems vaikams.
Tai reiškia, kad turintis vidutinius ar gerus gabumus mokslui vaikas gali gauti ne itin gerus įvertinimus. Taip jo motyvacija mokytis kasdien vis labiau menksta.
Vėl kaltinti kompiuterinius žaidimus, mobiliuosius telefonus su išmaniosiomis aplikacijomis ar televizijos laidas būtų netinkama. Į juos vaikas įninka tuomet, kai patiria per didelį aplinkos spaudimą. Suaugęs žmogus panašiai bėga nuo blogos savijautos, tik jis pasirenka ne tokius paprastus bėgimo nuo problemos būdus.
Žinoma, gali būti ir taip, kad vaikas mokytis tingi. Tai gana natūralu, nes atsikratyti žaidimo ir pereiti į kitokį pasaulį, kuriame jau egzistuoja aiškios pareigos vaikai nelabai nori − juk jų laisvė smarkiai apkarpoma.
Tėvai savo ruoštu turėtų skatinti vaiką ruošti namų darbus tuo pačiu metu − kurti dienos ritmą, dienotvarkę. Taip pat kalbėtis su vaiku ir pasakoti jam, kad kuo jis darysis vyresnis, tuo daugiau pareigų turės, tačiau nereikia pamiršti pabrėžti, kad taip pat daugės ir jo laisvių.
Negalima tik reikalauti iš vaiko atsakomybės, pareigos jausmo, rutiniško namų darbų ruošimo. Kažką susitarus, pvz.: namų darbai pradedami ruošti kasdien 16 val., reikia kažką ir duoti, pvz.: kiekvieną šeštadienį visa šeima pagal galimybes veiks tai, ką sugalvos didvyriškai karčias mokslų šaknis kremtantis vaikas.
Vaiką reikia ugdyti, bet ne kontroliuoti
Pratinant vaiką turėti savo dienos ritmą reikia padėti jam ugdyti darbo įgūdžius − padėti suprasti, nuo ko pradėti ruošti pamokas, sukurti normalų ir vaiko poreikius ir galimybes atitinkantį mokymosi ritmą, tačiau nereikia sekti vaiko, kontroliuoti jo per daug ar, blogiausia, užduotis atlikti už jį. Tėvai taip pat turėtų bendrauti su vaiko mokytojais.
Tačiau ir šis dalykas turėtų būti toks, kad nežemintų vaiko („Taip, taip, tas mūsų Matas visada tinginys buvo, nereikia stebėtis, kad vėl nepadarė namų darbų.“). Tėvų ir mokytojų bendravimas turi būti domėjimosi vaiku išraiška, o ne pašaipa vaiko atžvilgiu.
Nereikia pamiršti, kad visi žmonės yra gabūs kažkam, tačiau ne viskam. Reikia skatinti vaiką, girti už šaunius pasirodymus, gerus pažymius, klausti, bet ne teisti, kai jam nepasiseka, domėtis juo ir bandyti padėti. Gal dvejetai matematikoje atsiranda dėl to, kad kolega Nojus iš dešinės nuolat pliurpia?
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti problemos priežastį, tada šalinti pasekmes. Juk jei supūliuoja dantis dažniausiai gydome jį, o ne išgeriame vaistų nuo skausmo ir odontologo durų net nepraveriame. Taip pat ir bausmės už blogus pažymius, neatliktus namų darbus nepadės situacijos pataisyti jei tėvai neišsiaiškins blogų pažymių priežasties.
Pradinukai dažniausiai stengiasi mokytis. Pirmūnai pradinėse klasėse būna itin gerbiami, mokytojo pagyrimas − labai vertinamas. 5−8 klasių moksleiviams atrodo, kad mokosi tik liurbiai ir į pirmūnus žvelgiama su pašaipa ar net agresija. Perėjus į gimnazijas dažniausiai viskas keičiasi ir neturintys didelių duobių savo mokslų kelyje bei gabūs vaikai mokyklos baigimo atestatus gauna su pakankamai gerais pažymiais.
