– Mokslo metai jau čia pat. Ką galėtumėte patarti tėvams, kaip paruošti savo atžalas mokyklai, ypač jeigu jie pradeda lankyti pirmą klasę ar naują mokyklą?
– Tėvai visų pirma turi palaikyti vaiko norą būti mokiniu, domėtis, ką jis veiks mokykloje, kaip jam sekasi. Tai padeda vaikui jausti pasitikėjimą savimi, savo svarbą dėl to, kad eina į mokyklą.
Su pirmokais, kurie dar niekada nelankė mokyklos, galima pasikalbėti apie būsimas taisykles mokykloje, dienotvarkę, kad bus pamokos ir pertraukos, ką vaikas galės veikti, kas yra leidžiama, o kas draudžiama.
Svarbu, kad kalbėdamiesi su vaikais tėvai apie mokytojus atsilieptų pagarbiai. Žinoma, pedagogai irgi žmonės, gal jiems sunku, jie turi savo problemų, tad visko pasitaiko. Bet vaikai turėtų jausti, kad tėvai pasitiki ir gerbia jų mokytojus. Pradinių klasių vaikams mokytojai būna autoritetas. Vyresniems jau susvyruoja pasitikėjimas jais, bet vis tiek vaikui girdint nereikėtų blogai kalbėti apie pedagogus.
Taip pat reikia vaikus girti. Kartais tėvai galvoja, kad nuolat girdami išlepins vaiką, bet iš tikrųjų taip nėra. Kuo daugiau vaikas giriamas, pastebimi jo pasiekimai, net ir menki, tuo labiau žadinama motyvaciją tą dalyką daryti ir toliau.
Krūvis mokykloje yra didelis, todėl visada reikia pagalvoti, apsvarstyti, kokius užsiėmimus rinktis papildomai veiklai, kad vaikas nebūtų perkrautas. Poliklinikoje sulaukiame besikreipiančių dėl to, kad vaikai pervargsta. Todėl reikia išskirti, kas yra svarbiausia, aptarti su vaiku, kad jam liktų laiko tiesiog pažaisti, pabūti su tėvais nieko neveikiant.
– Ar nepasitaiko atvejų, kai pirmosios dienos mokykloje būna sudėtingesnės ne patiems pirmokams, o jų tėvams?
– Tikrai pasitaiko, ypač tėvams, kurių pirmas vaikas pradeda eiti į pirmą klasę. Tai tampa savotišku įvertinimu, kokie jie buvo tėvai iki tol. Vaikas atsiduria aplinkoje, kur jį galima palyginti su kitais – ar jis gabus, ar komunikabilus. Tėvai su baime laukia, kada galės pamatyti, koks jų vaikas. O tai pradeda aiškėti jiems atėjus į mokyklą.
Nerimaujama ir dėl to, kaip vaikui patiks mokytis, ar jis susitvarkys su užduotimis, kiek jam reikės padėti, kaip reikės pertvarkyti savo darbotvarkę, organizuoti nuvežimą į mokyklą ir parvežimą iš jos. Pasikeitimų atsiranda labai daug. Tėvams tai tikras išbandymas.
– Ar yra metodų, padedančių nustatyti – pasiruošęs vaikas jau eiti į pirmą klasę ar ne?
– Kiek bendrauju su mokyklų psichologais, kurie kalbasi su pirmokų mokytojais, tai jie gana vieningai teigia, jog geriausia, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą laiku. Dauguma bendraklasių tuomet yra tokio pat amžiaus. Net jeigu vaikas yra gabus, jo galėjimas susikaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį bus silpnesnis, negu metais vyresnių vaikų.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vilniaus Antakalnio poliklinikos psichologė Lina Kalinauskienė |
Kartais ir mes poliklinikoje darome vaikų galėjimo eiti į pirmą klasę įvertinimą, kai tėvai juos atsiveda prieš mokslo metus ir nori jaunesnius leisti į mokyklą. Neretai vaikas puikiai atlieka užduotis, bet jau po 20 minučių paremia galvą ranka ir matosi, kad jam reikia pailsėti. Jis viską puikiai daro, tiesiog greičiau pavargsta.
Kalbamės su kolegomis, kad jeigu vaikas yra labai gabus, pirmą klasę vis tiek turėtų pradėti laiku, o vėliau per vieną klasę peršokti, jeigu tėvai ir mokytojai matys, kad to reikia. Tada tuomet jis patirs mažiau streso ir nuovargio.
Turime metodikas, instrukcijas, kaip įvertinti, ar vaikas jau pasiruošęs eiti į pirmą klasę, duodame atlikti kelias užduotis. Tai nesudėtingi dalykai, su kuriais vaikas susidurs mokykloje. Pagal tai, kaip vaikui sekasi, galima įvertinti jo pasiruošimą mokyklai. Bet labai skubėti, man atrodo, nereikėtų.
Stebiu vaikus, kurie pas mane lankosi, ir matau, kad jaunesni nuvargsta greičiau. Net jeigu ir yra labai gabūs, psichinės veiklos tempas vis tiek yra lėtesnis. O kalbėdama su mokyklų psichologais girdžiu jų kategorišką nuomonę, kad tikrai nereikia skubėti leisti vaikų į mokyklą. Geriausiai sulaukti, kada jiems sukaks septyneri.
– Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria į mokyklą atėję pirmokai? Kuriems lengviau – lankiusiems vaikų darželius ar augusiems su seneliais ar auklėmis namuose?
– Vaikui iš pradžių sunku suvokti, kad reikia išsėdėti visą dieną. Tiems, kurie lankė darželį, tai yra kiek lengviau. Taip pat nelengva vykdyti užduotis ne taip, kaip norisi, o visai klasei kartu. Dėmesys irgi neskiriamas tik vienam vaikui, mokytojas dirba su visa klase. Vaikai turi mokytis būti kolektyve. Tai yra vienas iškylančių sunkumų.
Taip pat labai svarbu santykiai su mokytoju. Vieni mokytojai yra labiau mylimi ir labiau sugeba rasti kontaktą su vaikais, negu kiti, nors visi stengiasi.
Man atrodo, kad lengviau ateiti į mokyklą turėtų būti tiems vaikams, kurie lankė vaikų darželį. Jie jau yra patyrę, ką reiškia būti kolektyve, bendrauti su daug vaikų. Kiek esu skaičiusi mokslinių tyrimų, dauguma mokslininkų sutaria, kad jeigu 3–5 metų vaikai pradeda lankyti darželį, jiems vėliau lengviau sekasi bendrauti. Jaunesni ar vyresni vaikai patekę į darželius turi šiokių tokių sunkumų bendrauti.
– Iš vienos mokyklos į kitą migruoja įvairaus amžiaus vaikai. Su kokiomis problemomis susiduria paaugliai?
– Jiems pereiti iš vienos mokyklos į kitą yra daug sunkiau, negu tęsti mokslus toje pačioje mokymo įstaigoje, tame pačiame kolektyve. Juk čia nauji draugai, bendraklasiai, mokytojai. Vaikas turi rasti savo vietą, susikurti nuomonę apie save, padirbėti, kad ji būtų palanki. Ta susidaryta nuomonė labai veikia ir kitus vaikus, ir mokytojus.
Kai ateina naujokas – jis pačioje pradžioje yra tarsi po padidinamuoju stiklu ir tą atlaikyti vaikui yra sunku. Juk sprendžiasi, koks bus jo statusas, kaip jį į žiūrės bendraklasiai, mokytojai. Ypač jeigu naujokas yra tik vienas. Jeigu jų ateina keli ar klasė susirenka iš skirtingose mokyklose besimokiusių vaikų, tuomet yra daug lengviau, klasės gyvenimas tarsi prasideda nuo pradžių.
Tėvai su savo atžalomis turėtų pasikalbėti apie galimus sunkumus, tai, kas laukia, įspėti, kad nebus labai lengva, visi tyrinės, todėl svarbus vaiko elgesys, neprikrėsti kvailysčių.
Reikia tiesiog įsivaizduoti save vaiko vietoje tokioje situacijoje. Suaugusiam juk irgi nėra labai lengva ateiti į naują kolektyvą, todėl galima tą situaciją suprasti. Tėvai galėtų pasidalyti patirtimi, kaip jiems sekėsi įsilieti į naują kolektyvą, papasakoti vaikui savo įspūdžius.
– Koks turėtų būti mokytojų vaidmuo padedant vaikams adaptuotis naujoje mokykloje?
– Artimiausią ryšį su vaiku paprastai palaiko klasės auklėtojai. Ypač jeigu į klasę ateina tik vienas naujokas, tuomet auklėtojas galėtų vaiką pasikviesti, išsamiau susipažinti, pasikalbėti, pasidomėti juo. Taip parodoma, kad naujokas turi žmogų, į kurį reikalui esant gali kreiptis, jis nepaliekamas visai vienas.
– Ar sunkiau naujoje mokykloje adaptuotis mažiesiems pirmokams, ar paaugliams?
– Man atrodo, kad pradėti lankyti mokyklą yra sunkiau, nes tai absoliučiai nauja patirtis. O paaugliai jau žino, kas yra mokykla, žino, kur eina ir jie patys yra jau brandesni žmonės.
– Atrodytų, svarbiausia nepalikti vaiko vieno ir su juo nuolat kalbėtis?
– Reikia kalbėtis su vaiku, pasidalinti savo patirtimi. Kaip tėvams nėra lengva ateiti į naują darbo vietą, susipažinti su naujais kolegomis, taip ir pirmokėliui reikėtų patarimo, kaip susidraugauti. Tėvai galėtų jam papasakoti, kaip reikėtų ateiti atsisėsti į laisvą vietą šalia kito vaiko, paklausti jo vardo, susipažinti. Vėliau pažintį galima pratęsti einant kartu į valgyklą ar po pamokų į namus. Vaiką reikia pamokyti, kaip susidraugauti, pasidalinti gyvenimiška patirtimi. Nes vaikai susiduria su tokiais pat sunkumais, kaip ir tėvai. Juk tai visi esame patyrę, prisimename iš savo pačių vaikystės tas baimes, kai būdavo nedrąsu prieiti prie vaiko, nežinant, ką jam pasakyti. Todėl nepagailėję patarimų vaikui palengvinsime jo pirmą patirtį mokykloje.
