J.Ladygienės kelias iki pedagogikos buvo vingiuotas: 2000-aisiais Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnaziją baigusi mergina į psichologiją įstojo Kaune, tačiau pasirinko filologijos studijas Vilniaus universitete. Po to mokslus tęsė magistrantūros studijose, kurias sustabdė, kaip manė iš pradžių, vos vieniems metams.
Tačiau gyvenimas pasisuko netikėta vaga – kartu su būsimuoju vyru Donatu J.Ladygienė išvažiavo į Didžiąją Britaniją. Emigracijoje pora pragyveno penkerius su puse metų.
Iš pradžių Julija dirbo vyriškų marškinių ir aksesuarų parduotuvėje „Van Heusen“ Svindone. Komunikabili mergina kilo karjeros laiptais ir netruko tapti parduotuvės vadove. Darbas buvo neblogai apmokamas, tačiau Julijai to neužteko – žinių troškimas ėmė viršų.
Buvo ir tokių pamokų, kuriose vos tverdavau, mat mokytojas rėmėsi šventąja trejybe: „Lenta, kreida, vadovėlis“. Netrūko ir tokių, kurie sakydavo: „Tu klausyk, aš tau papasakosiu.“ Iš tikrųjų įdomiai pasakodavo retas.
„Vis sukirbėdavo mintis apie mokslus. Per trejus metus Didžiojoje Britanijoje subrendau ir išsiaiškinau, ko iš tikrųjų noriu. Svajojau apie mitologiją, etnologiją, antropologiją arba literatūrą. Vienintelė magistro studijų programa, kurioje figūravo žodis mitas, buvo pasiūlyta vidurio Velse esančiame Lampeterio universitete“, – portalui 15min.lt pasakojo J.Ladygienė.
Universitetas lietuvę priėmė išskėstomis rankomis – mokslams Julija netgi gavo 50 proc. finansavimą. „Kad galėčiau mokytis, man teko 30 kartų per dieną laužyti savo vidines nuostatas“, – prisipažino pašnekovė.
Po dvejų metų, delne spausdama magistro studijų diplomą, ji pagalvojo, kad metas grįžti į Lietuvą. Tačiau prieš tai kartu su sutuoktiniu leidosi į metus trukusią kelionę, kurios metu gyveno Indijoje, Tanzanijoje ir Argentinoje.
Lietuvoje Julija – jau pusantrų metų. Per tą laiką jau spėjo įstoti į doktorantūrą, prisijungti prie projekto „Kūrybinės partnerystės“ ir tapti viena iš programos „Renkuosi mokyti“ laimėtojų.
„Mokykla man padėjo formuotis kaip asmenybei, laimė, turėjau mokytojų, kurie tradicinėje švietimo sistemoje vis dėlto padėjo likti savimi. Tačiau buvo ir tokių pamokų, kuriose vos tverdavau, mat mokytojas rėmėsi šventąja trejybe: „Lenta, kreida, vadovėlis“. Netrūko ir tokių, kurie sakydavo: „Tu klausyk, aš tau papasakosiu.“ Iš tikrųjų įdomiai pasakodavo retas. Stengsiuosi būti kitokia mokytoja“, – žada J.Ladygienė, įsitikinusi, kad nemotyvuotų mokinių nebūna – yra tik ne tuo motyvuojami.
Portalas 15min.lt su J.Ladygiene kalbėjosi apie tradicinę Lietuvos švietimo sistemą, jos skirtumus palyginti su Didžiąja Britanija, kūrybišką ugdymo procesą, kelionių atradimus ir rakto į mokinių širdis paieškas.
 |
| Julija Ladygienė |
– Studijavote ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – kokius švietimo sistemos skirtumus pastebėjote?
– Didžiausia Lietuvos tradicinės sistemos blogybė ta, kad čia arba iškyli, arba krenti žemyn – nėra aukso vidurio. Lietuvos mokyklose vis dar egzistuoja tik vienas teisingas atsakymas – pažymys, o visa kita tarsi nesvarbu. Tačiau juk realiame gyvenime pažymys nieko nereiškia. Gyvenime reikia įgūdžių, kompetencijos, kūrybiškumo, mokėti bendradarbiauti, dirbti grupėse, viešai kalbėti ir daugybės kitų dalykų. Lietuvos švietimo sistemoje vis dar svarbiausi faktai ir sausos žinios.
Tačiau jūs man pasakykite, kokia nauda energiją nukreipti į juodą kalimą, kai bet kurį faktą „Google“ gali patikrinti per akimirką?
Tačiau jūs man pasakykite, kokia nauda energiją nukreipti į juodą kalimą, kai bet kurį faktą „Google“ gali patikrinti per akimirką?
– Baigėte lietuvišką mokyklą, vėliau studijavote Vilniaus universitete. Kas labiausiai nustebino, įstojus į magistrantūros studijas Didžiojoje Britanijoje?
– Tai dvi absoliučiai skirtingos patirtys. Kad galėčiau mokytis Didžiojoje Britanijoje, man teko 30 kartų per dieną laužyti savo vidines nuostatas. Pirmiausia nustebino tai, kad ten nėra hierarchijos, nėra jausmo, kad dėstytojas viršesnis už studentą.
Pirmuosius kartus, kai reikėjo į dėstytojus kreiptis vardais, man akmenėdavo veidas. Įsivaizduokite, vėliau man rašytame rekomendaciniame laiške buvo aptariami net tokie dalykai kaip mūsų su dėstytoju pokalbiai bare. Atkreipiamas dėmesys ne tik į bendravimą paskaitų metu, bet ir po jų, nes mūsų pokalbiai net žaidžiant biliardą sukdavosi apie paskaitų turinį. Tai buvo tam tikra studijų tąsa – tik neformalioje aplinkoje.
– Ką tai davė jums kaip asmenybei?
– Tik studijuodama užsienyje supratau, kas yra motyvacija ir asmeninė atsakomybė už tai, ką darai ir kiek pasiimi iš mokymosi proceso. Niekas taip neuždegė, kaip tai. Informaciją gėriau kaip kempinė, tačiau per atsiskaitymus vien žinių neužtekdavo. Negalėdavau dėstytojui tiesiog atpasakoti to, ką buvau girdėjusi jo paskaitose. Reikėdavo daug platesnio konteksto ir, svarbiausia, kritinio mąstymo.
Apmiriau ir nedrąsiai perklausiau: „Ar jūs turite minty, ką AŠ manau?“
Niekada neužmiršiu momento, kai pirmą kartą paklausta, ką manau apie tam tikrą kūrinį, ėmiau išdidžiai pasakoti, kad jis priklauso tokiai ir tokiai srovei, kuriai atstovauja tokie ir tokie autoriai, kaip jį vertina kritikai ir t.t. „Ne ne, – sakė dėstytojas. – Ką TU manai apie tą kūrinį?“ Kelioms sekundėms net apmiriau ir nedrąsiai perklausiau: „Ar jūs turite minty AŠ?“
Tą akimirką manyje pasisuko kažkoks raktelis ir pradėjau iš tikrųjų svarstyti, o ką gi aš manau?
 |
| Julija Ladygienė |
– Kitaip tariant, supratote, kad galite drąsiai reikšti savo mintis, nebijodama suklysti?
– Lampeterio universitete pirmiausia turėjau išmokti keisti požiūrį į mokymosi procesą. Supratau, kad už įvertinimą balais daug svarbiau žmogiškas atgalinis ryšys, padrąsinimas. „Šiandien man labai patiko su tavimi diskutuoti“ – toks dėstytojo pasakymas užaugindavo sparnus.
Pavyzdžiui, kartą ieškojau atsakymo, ar tam tikras kūrinys galėtų būti grožinės literatūros pradžia? Apie tai perskaičiau gal 30 straipsnių: vienuose teigta, kad taip, kituose, kad – ne.
Lietuvoje turi šventai tikėti tuo, ką pasakė žymus žmogus, nebent kitas žymus žmogus manytų kitaip.
„Tai koks tikrasis atsakymas?“ – klausiu dėstytojo. O jis gūžteli pečiais ir pareiškia: „Nežinau, tau reikės jį rasti pačiai.“
Žinojimas, kad nėra vieno teisingo atsakymo, verčia studentą turėti savo nuomonę, nebijoti kvestionuoti net autoritetus. Taip ugdomas kritiškas požiūris ne tik į kūrinį, bet ir į kritiką. Tuo metu Lietuvoje turi šventai tikėti tuo, ką pasakė žymus žmogus, nebent kitas žymus žmogus manytų kitaip. Tada galėtum šlietis prie pastarojo nuomonės.
– Lietuvos universitetuose situacija irgi keičiasi, nors ne taip greitai, kaip norėtųsi. Kaip manote, kodėl esminis lūžis neįvyksta?
– Priežasčių galima rasti daug. Didžiojoje Britanijoje universitetai nuolat konkuruoja tarpusavyje, kad pritrauktų kuo daugiau studentų. Tai galima pasiekti įdomiomis paskaitomis, moderniomis laboratorijomis, puikiais dėstytojais.
Jaunimas nesiekia aukštojo mokslo, kol nežino, kam tai daro. Į universitetus stoja tie, kurie nori ką nors išsiaiškinti, tyrinėti, domisi kokia nors sritimi. Pavyzdžiui, parduotuvėje, kurioje dirbau kelerius pirmuosius metus po atsikraustymo į Angliją, nebuvo nė vieno žmogaus su aukštuoju išsilavinimu. Koledžas buvo daugiausia, ką jie buvo baigę, ir labai tuo didžiavosi.
Aš iki šiol neturiu atsakymo, kodėl baigusi mokyklą stojau į filologiją.
Taigi, Didžiojoje Britanijoje į universitetus stoja žmonės, jau turintys savo kryptį. Lietuvoje taip nutinka nebent stojant į doktorantūrą. Pavyzdžiui, aš iki šiol neturiu atsakymo, kodėl baigusi mokyklą stojau į filologiją.
Kaip ir dauguma, stojau, kad stočiau. Į psichologiją Vilniuje nepatekau, todėl rinkausi filologiją – koks gi skirtumas? Tikrai nežinojau, kas man dėstys, ir tikrai negalvojau, kad bakalauro darbą rašysiu apie Tartu semiotikos mokyklą, todėl geriausias specialistas man būtų Saulė Matulevičienė, vadinasi, stosiu būtent į Vilniaus universitetą.
Didžiojoje Britanijoje studijas žmonės labai dažnai renkasi ne pagal universitetus, bet pagal asmenybes, kurios juose dėsto. Lietuvoje to nėra. Tokie dalykai vyksta nebent renkantis darželio auklėtoją ar pradinių klasių mokytoją. Vėliau ši grandinė nutrūksta.
 |
| Julija Ladygienė |
– Ir vis dėlto jūs būtent čia, Vilniuje, tęsiate akademinę veiklą – studijuojate doktorantūroje. Kas paskatino grįžti į Lietuvą?
– Prieš išvažiuojant anuomet dar tik būsimasis mano vyras Donatas pažadėjo, kad kada nors grįšime į Lietuvą. Apie nuolatinį gyvenimą Didžiojoje Britanijoje niekada nesvajojau. Tai yra tikrai labai šauni šalis, tačiau man visada kliuvo vienas dalykas, kuris vieniems žmonės yra reikšmingas, o kitiems gal ne toks svarbus. Mūsų socialinis gyvenimas Anglijoje buvo visiška stagnacija.
Esu labai komunikabilus žmogus ir itin stengiausi užmegzti ryšius su britais, nes neįmanoma perprasti svetimos kultūros, nepažįstant jos žmonių. Tačiau laikui bėgant supratau, kad ten taip ir neradau žmonių, kuriems aš iš tikrųjų rūpėčiau. Tiksliau tokių buvo tarp ukrainiečių ar rusų, su kuriais bendrą kalbą lengvai rasdavome – sutinki žmogų ir tai nutinka akimirksniu. Tačiau britai liko nuošalyje. Susidarė įspūdis, kad jiems nereikia draugų.
Didžiojoje Britanijoje netgi ėmiau manyti, kad su manimi atsitiko kas nors blogo – mano bendravimo įgūdžiai nedavė jokių vaisių.
Lietuvoje man niekada neteko galvoti, kaip tampama draugais, ką daryti, kaip elgtis, kad susibičiuliautum. Tačiau Didžiojoje Britanijoje netgi ėmiau manyti, kad su manimi atsitiko kas nors blogo – mano bendravimo įgūdžiai nedavė jokių vaisių.
Galiausiai priėjau išvadą, kad britai kaip nacija greičiausiai net neturi poreikio kuo nors rūpintis ar norėti kontakto su kitu žmogumi. Susitinki su britu bendradarbiu vakarėlyje ar nueiti pasėdėti pub‘ą – ir geras laikas garantuotas, fantastika! Tačiau tai niekur neveda ir visiškai nieko nereiškia.
– Po daugiau nei penkerių metų Anglijoje artimų draugų sąraše nėra nė vienos britiškos pavardės?
– Turiu vos du draugus britus, su kuriais šiandien palaikau ryšį. Mėgstu pateikti situaciją vaizdžiai iliustruojantį pavyzdį. Su Donatu susituokėme 2008 metais. Į vestuves, kurias, be abejo, kėlėme Lietuvoje, atvyko keturi britai – dvi poros. Su tais žmonėmis esame praleidę daug aktyvaus laisvalaikio – eidavome laipioti sienomis, važiavome į žygius, susitikdavome švęsti švenčių ir pan.
„Kodėl per vestuves turėtų būti viščiukai?“ Sako, galvojau, kad jūs juos aukosite – juk tai toks lietuvių paprotys. Ir tą akimirką man nusviro rankos.
Po santuokos ceremonijos atėjo momentas, kai turėjome į laisvę paleisti baltus balandžius. Iškart po to prie manęs prieina draugė britė ir sako: „Julija, aš tokia laiminga, kad tai buvo balandžiai!” Išplečiu akis ir klausiu: „O kas daugiau galėjo būti?“ Sako, galvojau, kad viščiukai. Atgavusi žadą pasiteirauju: „Kodėl per vestuves turėtų būti viščiukai?“ Sako, galvojau, kad jūs juos aukosite – juk tai toks lietuvių paprotys. Ir tą akimirką man nusviro rankos.
Juk taip galvoja išsilavinęs žmogus, kuris mus pažįsta jau trejus metus! Aš net neįsivaizduoju, apie kokį kraštą Europoje galėčiau pagalvoti, kad per vestuves aukojami viščiukai.
Vadinasi, britams vis tiek atrodo, kad mes necivilizuoti. Anglai turi žodį ignorance: manau, jis puikiai apibrėžia jų santykius su visais kitais žmonėmis, nesvarbu, ar tai jų pačių tautiečiai, ar migrantai. Tačiau jei esi kilęs iš kitos šalies, jiems tai jau trečias pasaulis, ir viskas.
 |
| Julija Ladygienė |
– Todėl susikrovėte lagaminus ir grįžote namo, kur santykiai tarp žmonių nuoširdesni?
– Rankose turėjau magistro studijų diplomą, vyras, kuris jau buvo įkūręs verslo valdymo sistemų aptarnavimo įmonę, kaip tik baigė didelį projektą. Susikrovėme kuprines ir, prieš grįždami į Lietuvą, leidomės į nuotykį. Per metus nusprendėme apkeliauti penkis kontinentus, išsirinkę kiekviename po šalį. Azijoje tai turėjo būti Indija (dėl jogos), Afrikoje – Okavango delta (savanoriauti ir išvysti didžiąją žvėrių migraciją), Lotynų Amerikoje – Argentina (dėl tango), Šiaurės Amerikoje – JAV (pažinti šalį, automobiliu išmaišant ją skersai ir išilgai) ir galiausiai Naujoji Zelandija, kur mėgautumėmės ekstremaliais sportais.
Tačiau gyvenimas pasiūlė savo planą – į Pietų Afrikos Respubliką negavome vizos, todėl ir Okavango deltos teko atsisakyti. Vietoje to nukeliavome į Tanzaniją. Joje, Indijoje ir Argentinoje užtrukome tiek, kad norint aplankyti JAV ir Naująją Zelandiją būtų reikėję kelionę pratęsti dar bent pusmečiui. Nusprendėme tai atidėti vėlesniam laikui.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Su sariu. Amritapuri. Indija. |
– Po penkerių metų Anglijoje ir daugiau nei metus trukusios kelionės po pasaulį galų gale pasiekėte Lietuvą. Ar greitai radote, kaip save realizuoti?
– Tapau Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms skirtos programos „Kūrybinės partnerystės“ kūrybos agente. Programos tikslas – praplėsti ir praturtinti įprastą mokymosi procesą, ugdyti mokinių ir mokytojų kūrybiškumą. Šių tikslų siekiama, sukuriant sąlygas mokyklų ir kūrėjų – menininkų, kultūros ir kūrybinio sektoriaus veikėjų bei mokslininkų – bendradarbiavimui.
Tanzanijoje, Indijoje ir Argentinoje užtrukome tiek, kad norint aplankyti JAV ir Naująją Zelandiją būtų reikėję kelionę pratęsti dar bent pusmečiui.
„Kūrybinės partnerystės“ programa jos dalyviams leidžia geriau suvokti, kaip kūrybiškas mokymasis gali sustiprinti mokyklos bendrojo ugdymo procesus. Mokykloms įgyvendinant projektus tyrinėjama, kokiomis sąlygomis vaikai geriausiai mokosi, kas juos motyvuoja, kaip ir kada vaikai tampa atsakingi už savo mokymąsi.
Pavyzdžiui, radijo žurnalistė Lina Pavalkytė kartu su mokiniais ir įvairių disciplinų mokytojais kūrė radijo laidą apie chemiją. Tai – to paties dalyko mokymasis kitu būdu nei vien formulės iškalimas.
Mano funkcija – kūrybiškas projekto valdymas. Padedu mokyklai išgryninti projekto idėją, tarpininkauju ją įgyvendinant, esu atsakinga už refleksiją ir vertinimą po projekto. Projektų dalyvius turiu palaikyti, uždegti, neleisti išeiti, iškilus sunkumų, padėti problemas spręsti kūrybiškai.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Prie žymiųjų krioklių. Iguasu. Argentina. |
– Dirbote su dviejomis programoje dalyvavusiomis mokyklomis – Skuodo rajono Mosėdžio gimnazija ir Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija. Ar pastebėjote skirtumų tarp sostinės ir periferijos mokyklų veiklos?
– Tikrai nėra taip, kad provincijos mokykla turi vienokį, o sostinės – kitokį mentalitetą, tačiau tam tikras tendencijas pastebėjau. Mokyklos iš esmės dalyvauja daugybėje projektų, o tai trukdo susikoncentruoti ir blaško dėmesį. Todėl projektai tapo varnelėmis, o ne rimtu darbu.
Vis dėlto provincijos mokyklos labiau įsipareigoja ir jaučia didesnę atsakomybę už prisiimtas pareigas. Čia įprasta užsibrėžto tikslo siekti iki galo – jei dirbi, tai dirbi, o ne teisiniesi prasta nuotaika ar laiko neturėjimu.
Dažnai bendraujant su mokytojais atskirai, kiekvienas yra fantastiškas: atrodo, turi ir noro, ir gebėjimų, ir įžvalgų, ir idėjų. Tačiau kai reikia imti ir daryti – pššš.
Projektuose dalyvavę pedagogai visus metus turėjo rinkti įvairią informaciją apie tai, kaip keitėsi jų kompetencija, taikant vienokius ar kitokius mokymo metodus. Iš Mosėdžio parsivežiau dėžę medžiagos, iš sostinės mokyklos – nieko.
Mokyklos pavaduotojai pasakiau: „Jaučiuosi taip, kaip jūs, kai matote gabų mokinį, bet jis nedirba.“
Dažnai bendraujant su mokytojais atskirai, kiekvienas yra fantastiškas: atrodo, turi ir noro, ir gebėjimų, ir įžvalgų, ir idėjų. Tačiau kai reikia imti ir daryti – pššš. Visas potencialas išbyra lyg smėlis pro pirštus. Deja, aš, kaip projektų koordinatorė, ne visada radau raktą, kuris užrakintų tą byrėjimą.
– Dalyvavote programoje „Renkuosi mokyti“ ir nuo rugsėjo 1-osios Marijampolio vidurinės mokyklos septintokus ir devintokus mokysite lietuvių kalbos ir literatūros. Sąmoningai atsidūrėte kitoje barikadų pusėje?
– Nusprendžiau, kad man būtina įgyti asmeninės patirties, kad suprasčiau, ką reiškia būti kūrybišku mokytoju tradicinėje lietuviškoje mokykloje. Noriu savo kailiu pajausti, kiek čia yra spaudimo, nepritarimo, nepalaikymo, inercijos.
Kada, kokiomis aplinkybėmis mokytojui trūksta juostelė, kas dėl to kaltas ir kaip ją suklijuoti? Noriu visa tai per save perleisti, kad vėliau galėčiau daug tvirtesnėmis kojomis stovėti prieš mokytojų auditoriją ir turėti, ką jiems atsakyti, kai klaus: „Mergaite, o ką tu iš viso supranti ir ką čia veiki?“ Tada aš jau tikrai žinosiu, ką veikiu.
 |
| Julija Ladygienė |
– Ar nebijote, kad jūsų entuziazmas išblės – net labai darbui atsidavę mokytojai kartais perdega.
– Suprantu, kodėl taip gali nutikti, tačiau to nepateisinu. Šiuolaikinėje visuomenėje kūrybiškai dirbti ir bandyti laužyti nusistovėjusias taisykles yra ne pasirinkimas, o būtinybė. Jei nuėję į polikliniką iš gydytojo išgirstume: „Žinote, aš neatliksiu jums šių naujų tyrimų – išrašysiu vaistų ir tiek.“ Pasipiktintumėte – kaip gi tai įmanoma? Bet švietimo sistemai tokių reikalavimų nekeliame – kodėl?
Jei nuėję į polikliniką iš gydytojo išgirstume: „Žinote, aš neatliksiu jums šių naujų tyrimų – išrašysiu vaistų ir tiek.“ Pasipiktintumėte – kaip gi tai įmanoma? Bet švietimo sistemai tokių reikalavimų nekeliame – kodėl?
Pedagogų amžiui didelės reikšmėms neteikčiau: savo akimis įsitikinau, kad labai daug jaunų žmonių dirba labai senamadiškai. Jei ieškočiau vieno kalto, turbūt pirštu besčiau į Edukologijos universitetą, kuris po studijų paleidžia pedagoginiam darbui visai nepasirengusius žmones.
Nesvarbu su kokio amžiaus mokytojais kalbėjau, visi sakė, kad pradėję mokyti, pradėjo mokytis dirbti – anksčiau įgytos žinios buvo bevertės arba pasiklydo teorijų labirintuose ir turėjo būti atrastos iš naujo.
– Sako, šiuolaikiniai vaikai labai žiaurūs, išlepę, visko pertekę, sunkiai sudominami ir nemotyvuoti mokytis.
– Nėra nemotyvuotų, yra tik ne tuo motyvuojami. Įsivaizduokime situaciją, kad turite draugę, kuri dievina batelius. Jūs jai visų įmanomų švenčių proga padovanojate po porą, tačiau draugė jų nė karto nėra apsiavusi. Imate galvoti: velnias, kokia nedėkinga! Santykiai su drauge vis labiau šlyja, nes jaučiatės, kad jūsų pastangos eina šuniui ant uodegos. Svarstote: kodėl jai niekas nepatinka, nors iki smulkmenų išsiklausinėjote, ko ji norėtų? Tačiau juk kojos dydžio niekada ir nepaklausėte!
Patikėkite: mokytojai nori duoti, turi ką duoti, bet dažnai nemoka – kaip. Mokytojas pats sau turi pagrįsti kiekvieną savo darbo metodą. Jei davei vaikui spręsti uždavinį, kodėl? Ar tikrai nėra kito būdo pasiekti tą patį rezultatą?
Jei mokytojas nemėgsta savo darbo, jis neturėtų jo dirbti. Tačiau, jei jau esi klasėje, tai ne tam, kad kaip nors prabūtum valandas. Nesuprantu, kodėl visi galvoja, kad dirbti senamadiškai yra lengviau. Mokytojai pyksta, kad reikia taisyti sąsiuvinius. Dirbant kūrybiškai galbūt būtų galima to išvengti?
 |
| Julija Ladygienė |
– Tačiau tokiu atveju kyla grėsmė, kad vieną dieną užsitrauksite tėvų rūstybę: juk vaikai mokosi ne tam, kad būtų smagu, o tam, kad išlaikytų egzaminus.
– Sąmoningumo turi įgyti visos suinteresuotos šalys. Nesakau, kad bus lengva, bet nuo ko nors juk reikia pradėti. Taip mąstydama tikrai nesijaučiu balta varna: bendraminčių gretos kasmet plečiasi – tik laiko klausimas, kol tai pasieks kritinę masę.
– Kokia mokytoja būsite jūs?
– Tikiuosi, tokia, su kuria bus įdomu mokytis. Kuri nemoko, bet sukuria erdvę mokytis. Kuri tiki savo mokiniais – kiekvienu iš jų. Kuri skatina ir pati nuolat mokosi.
Bet juk verslas – tai rizika. O kiek kartų mokykloje mes mokomi rizikuoti?
Jei norime visuomenės, kuri ateitų į rinkimus balsuoti, kuri rūpintųsi ekologinėmis problemomis, rūšiuotų šiukšles, dalyvautų pilietinėse akcijose, būtų versli ir inovatyvi, spręstų prblemas, užuot skundusis, turime keisti visą švietimo sistemą, kad neliktų mokytojų, kurie sako: „Sėdėk tyliai ir ramiai, man neįdomu, ką tu ten sakai, klausyk, ką aš tau pasakysiu.“ Kodėl paskui stebimės, kad jauni žmonės nesiima iniciatyvos, nekuria verslo? Bet juk verslas – tai rizika. O kiek kartų mokykloje mes mokomi rizikuoti?
Taigi, noriu būti mokytoja, kuri skatina rizikuoti, klysti ir mokytis iš savo klaidų.
– Ar skaičiavote, kokio dydžio algą uždirbsite?
– Kaip ir kiekvienas pradedantysis mokytojas. Dirbsiu puse etato ir turėsiu tris neformaliojo ugdymo valandas – etnologijos būrelį. Tai manau, kad kokius 600 litų gausiu. (šypsosi)
