A.Jakavonytė: Vasario 16-oji primena – iškovotą savo valstybės nepriklausomybę turime ginti kiekvienas

Artėjanti Vasario 16-oji mums kaskart primena dramatiškus ir reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius, tuo pačiu liudija sunkų nedidelės, bet savo patriotiškais, pilietiškais ir vieningais žmonėmis didžios ir stiprios mūsų valstybės kelią.
Angelė Jakavonytė
Angelė Jakavonytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos nepriklausomybę visais amžiais gynė tūkstančiai drąsių Lietuvos sūnų ir dukterų – tarnaudami Lietuvos kariuomenėje, būdami Lietuvos šaulių sąjungos bei kitų patriotinių organizacijų nariais, savanoriaudami, už laisvę kovodami miškuose.

Minėdami šią svarbią valstybingumo datą, kasmet pagerbiame drąsius ir išmintingus 1918-ųjų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarus bei kitus iškilius valstybės kūrėjus.

Kiek mažiau minima, bet ne mažiau mūsų valstybei reikšminga 1949-ųjų Vasario 16-oji, kuri žymi tragišką mūsų istorijos etapą. Tą istorinę dieną Radviliškio rajone, bunkeryje šalia Minaičių kaimo po čia įvykusio Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, kuriame įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, buvo pasirašyta politinė Deklaracija.

Pažymint Lietuvos valstybės nepriklausomybės metines, ją pasirašė LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai: Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.

Šiais metais minime 75-ąsias šios Deklaracijos, kuri buvo itin svarbus okupuotos valstybės teisės aktas, pasirašymo metines.

Asmeninio archyvo nuotr./Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai
Asmeninio archyvo nuotr./Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Lietuvos valstybę kurti neįtikėtinai sunkioje aplinkoje 1918 m. atrodė labai rizikingas dalykas, o abejojančių šios idėjos sėkme buvo daug. Dvidešimto amžiaus pradžios tautos šviesuliai – dvidešimt Vasario 16-osios Akto signatarų – tikėjo savo idėjomis ir siekiais, ir tai jiems pavyko. Tada Lietuvos Tarybai, laikinajai tautos atstovybei, pakako drąsos ir ryžto ir ji paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Tačiau 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija neleido toliau tęsti Jono Basanavičiaus ir kitų signatarų pradėtų darbų. Nepriklausomybę praradome, tačiau Vasario 16-oji, kaip laisvės simbolis, tapo dar reikšmingesnė. Į ryžtingą kovą su okupantais ir jų pakalikais stojo rezistencijos, ginkluoto pasipriešinimo, dalyviai – partizanai ir jie buvo to meto okupuotos Lietuvos kariuomenė. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. liepos mėnesį.

Jie siekė atkurti demokratinę, nepriklausomą Lietuvos valstybę, grąžinti tautines vertybes, varžomą religinę laisvę ir sunaikinti šalyje įsitvirtinantį komunizmą. Partizanais daugiausia iš idėjos tapdavo įvairių amžiaus grupių ir išsilavinimo bei socialinio sluoksnio asmenys. Dešimt metų trukusiame partizaniniame kare dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkstančių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkstančių partizanų.

Savaime suprantama, kad 1949-aisiais, kai MGB ir NKVD struktūrų baudėjai gaudė kiekvieną laisvės karį, susirinkti į suvažiavimą partizanų vadams iš visos Lietuvos ir Vasario 16-ąją pasirašyti Deklaraciją buvo be galo rizikinga. Bet ji buvo gyvybiškai svarbus dokumentas, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudariusi teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikusi laisvės kovoms naują pobūdį, įteisinusi LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Susirinkti į suvažiavimą partizanų vadams iš visos Lietuvos ir Vasario 16-ąją pasirašyti Deklaraciją buvo be galo rizikinga.

Joje pabrėžiama, kad dokumentas pasirašytas atstovaujant visoms Lietuvoje veikiančioms partizanų apygardoms, o LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Deklaracijoje kalbama apie nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę, gyvuojančią 1922 m. Konstitucijos dvasia. Suvažiavime buvo priimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio šūkis: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė nutarimą, jog Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. Buvo pripažinta, kad 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją paskelbusi LLKS Taryba vykdė aukščiausios politinės ir karinės struktūros funkcijas ir buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos šalies teritorijoje. Ši Deklaracija tapo Konstituciniu, Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu, nepriklausomos valstybės vizija, kurios, deja, jie nesulaukė.

Su pagarba prisimename visas ryžtingas asmenybes, kovotojus už laisvę, kurių įkvepiantis pavyzdys skatino mūsų tautą nepasiduoti ir siekti laisvos, nepriklausomos Lietuvos, o dabar skatina laisvę saugoti ir ginti. Taip pat pasidžiaugiame savo valstybės pasiekimais. Ši iškili diena mus moko branginti tai, kas sukurta ir įpareigoja kiekvienam prisidėti toliau kuriant saugią, teisingą ir klestinčią Lietuvą. Juk istorines datas dar labiau įprasmina nuoseklus ryšys tarp praeities ir dabarties.

Šiandiena vėl pilna iššūkių. Esant neramiai geopolitinei situacijai, Rusijos agresijos ir karo Ukrainoje akivaizdoje privalome spręsti daug klausimų apie biudžeto šalies gynybai didinimą, visuotinės privalomosios karinės tarnybos grąžinimą, piliečių įtraukimą į Lietuvos gynybos ir saugumo politikos formavimą bei civilinę gynybą. Turbūt skeptikų, kad Lietuva privalo stiprinti gynybinius pajėgumus, lieka vis mažiau.

Palyginimui noriu pateikti skaičius, kiek Lietuvos žmonių buvo įsitraukę į valstybės gynybą įvairiais Lietuvos istorijos laikotarpiais.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad iki 1919 metų kovo 5 d., kai buvo paskelbta pirmoji mobilizacija, į Lietuvos kariuomenę jau buvo įstoję apie 3 tūkstančiai savanorių, kovų už Nepriklausomybę metu Lietuvos kariuomenę sudarė apie 25 tūkstančiai karių, o generolo Liucijono Želigovskio vadovaujamų lenkų karinių dalinių puolimo metu paskelbus naują mobilizaciją ir vėl pašaukus savanorius, Lietuvos kariuomenės skaičius išaugo iki 40 tūkstančių žmonių.

Aprašydami laikotarpį po Nepriklausomybės kovų iki Lietuvos Respublikos okupacijos, istorikai pateikia dar keletą atskirų kariuomenės dydį nusakančių skaičių. Pasak jų, 1922 m. sausio 1 d. Lietuvos kariuomenėje tarnavo 52 963 kariai, kurie buvo kovinės parengties. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs tarp Lenkijos ir Vokietijos karas Lietuvos kariuomenės skaičius pakeitė radikaliai. 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija. Karių skaičius pradėjo smarkiai didėti.

Šiuo metu įvairiuose Lietuvos kariuomenės daliniuose tarnauja ir pareigą Tėvynei atlieka apie 12 tūkstančių profesinės karo tarnybos karių, apie 5 400 karių savanorių ir kitų savanoriškosios nenuolatinės karo tarnybos karių, kiek daugiau nei 3 700 nuolatinės privalomosios pradinės devynių mėnesių karo tarnybos karių. Lietuvos kariuomenė nuolat gausėja, stiprinama, yra aprūpinta modernia technika. Bet rezervo dar galima rasti.

Pagirtina, kad Lietuvos šaulių sąjungos gretas papildo vis daugiau patriotiškų Lietuvos piliečių, ypač jaunimo. Iš viso jų šiuo metu yra maždaug 9 tūkstančiai. Vasario 16-osios proga šaulių duodama priesaika yra didelė pagarba ir 2018-aisiais Vasario 16-ąją Nepriklausomybės Aktą, ir 1949-aisiais Vasario 16-ąją Deklaraciją pasirašiusiems signatarams. Tai yra liudijimas, kad mes, gyvenantieji šiame laikmetyje, vertiname jų prasmingus darbus ir aukas Lietuvos valstybės labui bei tęsiame jų siekius.

Lietuvos šaulių sąjungos gretas papildo vis daugiau patriotiškų Lietuvos piliečių.

1918 metų Vasario 16-osios Akto ir 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracijos kūrėjai ir signatarai bei visi Lietuvos partizanai būtų laimingi, matydami ir tokią Lietuvos kariuomenę, ir mūsų valstybės integraciją į Vakarus, ir Sąjungininkų paramą. Ant Lietuvos laisvės aukuro sudėję savo neikainojamą auką, jie kiekvienam iš mūsų, toliau kuriančių Lietuvą, patartų: ,,Atiduok Tėvynei, ką privalai“.

Šiuo neramiu metu iš tiesų kiekvienas Lietuvos gyventojas privalo vykdyti savo pilietinę pareigą. Kiekvienas turi būti supažindintas ir aiškiai žinoti, kuo galėtų prisidėti prie šalies gynybos karo atveju.

,,Atiduok Tėvynei, ką privalai“

Jau ne rekomendacija, o būtinybė yra įstatymu didinti kariuomenės karių skaičių, į Lietuvos pilietinio ugdymo programas įvesti privalomąjį nacionalinio saugumo kursą, kurį turėtų išklausyti įvairaus amžiaus šalies piliečiai: mokiniai, studentai, valstybės tarnautojai, įmonių ir įstaigų darbuotojai. Kartu su juo šalies ugdymo įstaigose turi vykti bazinis karinis parengimas (supažindinimas su ginklais, dronų valdymo pamokos ir kt.) ir aktyvios pilietiškumo pamokos, kurių, kaip įsitikinau bendraudama su šalies ugdymo staigų mokiniais, stinga.

Lietuvos stiprybė visais amžiais buvo patriotiški ir vieningi jos žmonės. Tikiu, kad tokie esame ir dabar. Tad kviečiu moksleivius, jaunimą ir vyresniuosius – prisijunkime prie Lietuvos šaulių sąjungos bei savanorių ir savo aktyvia patriotine veikla garbingai tęskime šimtametes šių organizacijų tradicijas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis