Šiomis dienomis pažįstama pasiguodė, kad nesijaučia saugiai net Vilniuje. „Turiu mokyklinio amžiaus vaikų, labiausiai bijau dėl jų. Ne tik dėl istorijų su siautėjančiomis paauglių gaujomis. Prieš savaitę lietuviškai nekalbantys, imigrantus primenantys asmenys užpuolė dviračiu važinėjusį paauglį, nutempė nuo dviračio, sulaužė nosį, sumušė, jis vis dar gydomas ligoninėje. Dviratį atėmė ir dingo, pareiškimas policijai parašytas, tačiau net jei nusikaltėlius sugaus, vaiko sveikatos po patirtos fizinės ir psichologinės traumos jau nebesugrąžinsi; neaišku, kokių pasekmių gali palikti šis įvykis“, – pasakojo pažįstama.
O tuo tarpu Vidaus reikalų ministrė nesurado daugiau kaip keliolika minučių laiko, kad pabūtų Seimo salėje, kur iš visos šalies susirinko šimtai policijos pareigūnų. Susirinko, kad atskleistų tikrąją padėtį vidaus reikalų sistemoje. O tikroji padėtis, kurią aš labai gerai žinau, ir dėl kurios bent jau nebloginimo prieš valdančiųjų planus kovojau ištisą kadenciją, yra tokia: kaimynai lenkai jau šaiposi iš dabartinių valdančiųjų atliktų reformų ir gąsdina savo policininkus, kad, jeigu šie blogai tarnaus, padarys kaip Lietuvoje. Bet taip negali būti! Mes neturime tapti pajuokos objektais, o paprasti mūsų šalies žmonės turi jaustis saugiai!
Apibūdindamas padėtį, į kurią daugelį metų buvo klampinama vidaus reikalų sistema, ne kartą pavartosiu žodį „dingo“. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių, dėl sunkių darbo sąlygų, mažų atlyginimų, bloginamų kitų socialinių garantijų bei reformų, kiek aš skaičiavau, per daugelį Nepriklausomos Lietuvos metų „dingo“ apie 8 tūkst. policijos pareigūnų.
Tai gal jie buvo nereikalingi, gal sumažėjo pareigų, priskiriamų policijos pareigūnams? Aš taip ir nesugebėjau atrasti tų „nuimtų“ pareigų. Lietuvai būdinga ir net, sakyčiau, tapo nacionaline tradicija: pridėti jau esamiems pareigūnams funkcijų, tačiau pamiršti, kaip jas reikės įvykdyti.
Dingo ištisos institucijos policijoje. Dirbau Vyriausybės kancleriu, kai skyrėme Renatą Požėlą į generalinio komisaro pareigas. Prisimenu, kalbėjomės, kad tragedija Lietuvai padaryta – ir aš tos nuomonės laikiausi ir laikysiuosi – , kad nebeturime apylinkės inspektorių. Tragedija, atnešusi didžiulių neigiamų pasekmių. Vadinkime kaip norime, jei nepatinka „apylinkės inspektorius“.
Tačiau atitinkamos pareigybės kitose šalyse yra ir puikiai veikia: tiek didinant visuomenės saugumą, tiek racionaliai paskirstant krūvius tarp pareigūnų, tiek nusikaltimų prevencijai. Jungtinėje Karalystėje yra konsteblis. Jeigu sudėtingi namai, tai yra, jei juose daugiau įstatymus pažeidinėti linkusių šeimų, konstebliui priskirti du daugiabučiai. Jeigu gyventojai nelinkę nusikalsti, konsteblis „turi“ visą gatvę. Imkime pavyzdžiu Ameriką – ten šerifai yra. Beveik kiekvienoje šalyje yra atsakingas šeimininkas, tai yra pareigūnas, gerai pažįstantis jam priskirtas teritorijas, jų gyventojus.
Kas dar dingo? Dingo nepilnamečių reikalų inspektoriai. Tai kirtis, kuris dar daugelį metų kamuos Lietuvą su didžiulėmis pasekmėmis. Nenoriu suabsoliutinti, kad žmonėms Vilniuje baisu vaikščioti tik pro Sporto rūmus ar kitas paauglių, jaunimo gaujų rinkimosi ir siautėjimo vietas. Nepamirškime, kad dalis mokyklų turėjo apsitverti tvoromis, apsistatyti sargybiniais, tačiau net ir tai nebeapsaugo mūsų vaikų ir jaunimo nuo svaiginimosi neaiškiomis medžiagomis, nuo neretai tragiškai pasibaigiančių pasekmių.
O policijoje prasidėjo „sodybų tuštėjimo metas“, tai yra, beveik masinis pareigūnų traukimasis iš sistemos arba vengimas ateiti į ją dirbti, nes dingo netgi toks dalykas, kaip policijos pareigūnams ir statutiniams tarnautojams įstatymu įtvirtinta garantija gauti priedus už ištarnautus metus. To iki dabartinių valdančiųjų atėjimo Lietuvoje dar nebuvo buvę – kad socialinės garantijos dingtų net ir iš įstatymų!
Aš sakiau vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei, visi gi sakėme: „Ką jūs darote, taip negalima, tai dar labiau padidins pareigūnų traukimosi iš sistemos pagreitį.“ Tačiau valdantieji jautėsi visa galintys ir visa žinantys – jie nesiklausė. O dabar matome pasekmes: pareigūnų traukimąsi iš tarnybos, protestus ir dažno policininko nuleistas iš bejėgiškumo rankas: kaip spėti dirbti už save, už tuos, kurie neatėjo (policijoje trūksta pareigūnų) ir už tuos, kurie kaip tik išeina.
Turėjo dingti, bet per stebuklą pavyko išsaugoti pareigūnams „Pušyno“ sanatoriją. Sanatorija buvo atsidūrusi su konservatorių partija susijusių asmenų interesų lauke. Sukilus pareigūnams, visiems mums kartu kovojant, pavyko ją atkovoti.
Kas dar dingo? Aš manau, kad dingo reikiama teisinė pareigūno apsauga – pareigūno veikimui. Kurjeris, gaunantis 1600 eurų ar didesnį atlyginimą ir policijos pareigūnas, reaguojantis į įvykius ir gaunantis 900 eurų. Palyginkime atsakomybes: kurjeriui reikia atsakyti už gabenamas siuntas, inkasatoriui – už pinigus, o policijos pareigūnui – už aplinkinių, už kolegų, už visuomenės ir savo paties saugumą. Sprendimą policijos pareigūnas turi priimti čia ir dabar: ginti – neginti. Šauti – nešauti. Ir kažin, ar po visų procesų, jei bus nuteistas ar nuteisti pareigūnai, kuriems ginant savo ir kitų gyvybes teko panaudoti ginklą (sąmoningai neminėsiu atvejo ar atvejų)... Ar tikrai, kai reikės ginti visuomenės narių gyvybes, jos bus ginamos. Nors šūkis „Saugoti, ginti, padėti“ – nė kiek nepasikeitė.
Šiandien valstybė yra priversta kalbėti apie Statutinės tarnybos stabilizavimo programą. Ir Policijos generalinio komisaro prieš kelis mėnesius ištarta, visus šokiravusi frazė dėl galimo migrantų įdarbinimo policijoje gali virsti realybe, jei niekas nepasikeis. Todėl arba privalome sukurti motyvavimo sistemą, kad nauji pareigūnai noriai ateitų į tarnybą, o jau dirbantys joje liktų kiek įmanoma ilgiau; arba gali tekti į Pabradę važiuoti paieškoti, kas tarnaus policijoje. Suprantama, pastarieji žodžiai yra mano sarkazmas.
2024 m. liepos mėnesį 150 jaunuolių baigė Policijos mokyklą, prisiekė Lietuvai ir papildė policijos gretas. Tačiau, remiantis žiniasklaidoje skelbiama informacija, reikėtų dar bent septynis kartus tiek. Lietuvoje trūksta 1 300 policininkų. Komisariatuose tuščia kone kas penkta darbo vieta, o situacija prastėja.
Tik faktai:
2024 m. vasaris: išskirtinai tik valdančiųjų balsais priimta Vidaus tarnybos statuto nauja redakcija tikrai esmingai paveikė ilgamečius pareigūnų teisėtus lūkesčius. Ir nelabai kas Seime pamena panašaus atvejo, kad būtų naikinamos ar apribojamos jau įstatymų lygmeniu įtvirtintos statutinių valstybės pareigūnų socialinės garantijos. O pas mus, valdančiųjų valia, tai įvyko. Ir dargi būtent tada, kai visi kalbame apie blogėjančią geopolitinę situaciją, apie nedraugiškų šalių organizuojamas provokacijas Lietuvos pasienyje; apie narkotikų plitimą, pareigūnų darbo krūvių augimą.
Ir visiškai nesuprantamas toks veikimas, kai masiškai trūksta tų pačių statutinių pareigūnų. Priedo už ištarnautus metus pareigūnams ženklus sumažinimas laikytinas galimai pažeidžiančiu Konstituciją. Todėl inicijavau, o demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nariai bei kiti Seimo opozicijos atstovai pateikėme prašymą Konstituciniam Teismui išnagrinėti naujai priimto LR vidaus tarnybos statuto atitikimą šalies Konstitucijos normoms.
2024 m. kovas: LR Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti aukščiau minėtą mano inicijuotą skundą dėl statutinių pareigūnų galimo diskriminavimo.
2022 m. lapkritis: kartu su visa Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcija Seime, kai neeiliniame Seimo posėdyje buvo svarstoma valstybės tarnybos reforma, žinoma, išdabinta gražiausiais lozungais, inicijuota valdančiųjų, pastebėjome jos ydingumą ir norėjome užkirsti tokiai reformai kelią. Nes teiktas Valstybės tarnybos įstatymo projektas labiau priminė ne sistemos reformą, o jos griovimą. Vėliau tai pasitvirtino su kaupu – valdantiesiems buldozeriu prastūmus reformą, vidaus reikalų sistema pradėjo prarasti vis daugiau pareigūnų, o likusieji vis sunkiau susitvarkė su išaugusiais darbo krūviais.
Mano siūlymu berods tris kartus Seime pristatėme įstatymo projektą, kad būtų grąžintos dar A. Kubiliaus valdymo metu nusavintos pensijos statutiniams pareigūnams, tačiau valdantieji projektą atmetė jo pateikimo stadijoje.
Esu parengęs ir registravęs teisės aktų pakeitimo projektus dėl valstybinių pensijų indeksavimo paspartinimo, kol jos indeksavimu pasivytų senatvės pensijas. Tačiau ir šie projektai guli Seime stalčiuose.
Taip pat, kaip Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas, pasirašiau kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl žiniasklaidoje paviešintų galimai neskaidrių konservatorių deleguotos vidaus reikalų ministrės ir su ja susijusių kitų įtakingų jos partijos kolegų veiksmų, ministrei pasiūlius privatizuoti VRM priklausančias sanatorijas „Dainava“ ir „Pušynas“, įvertinimo.
Konservatorių J.Razmą ir jo kolegas ypatingai papiktino, kad kreipiausi į minėtas institucijas, naudodamas Komisijos blanką, kreiptasi net į etikos sargus.
Toks elgesys buvo beprecedentis, o per visą parlamentarizmo istoriją gal – pirmas atvejis, kada tokiu grubiu būdu buvo bandoma užčiaupti Seimo opozicijai burnas. Nepaisant milžiniško valdančiųjų spaudimo, „Pušyną“ pavyko pareigūnams išsaugoti.
Ne tik pareigūnams, bet ir visai Lietuvai svarbu, kad žodis „dingo“, kalbant apie visuomenės saugumą, pareigūnų socialines garantijas, atlyginimus ir pensijas – nesikartotų.
