Tačiau sugrįžus dažnai pasirodo, kad ne visada čia visi pasitinkami išskėstomis rankomis. Aktyviai dirbti tam, kad grįžtų emigrantai, turi ne tik valstybė. To ji šiuo metu, beje, nedaro visai, bet apie tai – kitą kartą. Prie šių pastangų prisidedame ir kiekvienas iš mūsų.
Aš grįžau namo po 10 metų Vokietijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, grįžo ir keli draugai, giminaičiai, pažįstami. Smagu būti Lietuvoje, bet kartais ir nelengva. Žemiau – penki dalykai, kurių tikrai nenori girdėti grįžę emigrantai.
1. „Mes taip jau 25 metus darom, todėl tikrai šito nekeisime. Jei nepatinka, gali grįžti į savo užsienį.“
Suprantu, kad žmonės bijo. Bijo pasirodyti neišmanantys, bijo prarasti darbo vietą, bijo naujovių. Bet nepaisant visų baimių pasaulis juda į priekį. Iš užsienio grįžęs žmogus turbūt bus matęs tų naujovių.
„Net tampydamas plytas statybose?“ – girdžiu „pavidolių“ pašaipas. Taip, net tampydamas plytas jis gyveno pažengusioje aplinkoje. Ir jei joje jis įžvelgė ką nors, ką nori pasiūlyti savo lietuviškai buičiai ar darbui, bent jau įsiklausykime ir pabandykime.
Bet koks darbas yra darbas. Tai, kad žmonės nebijo iššūkių ir stengiasi, prisitaiko prie naujos aplinkos, mokosi kalbos, yra puiku.
Nenoras keistis ir uždarumas stabdo Lietuvą. Pati būdama praktikante vienoje institucijoje siūliau atsisakyti tūkstančių puslapių, kaupiamų archyvui, numeravimo pieštuku ranka ant kiekvieno lapo kraštelio ir vietoje to naudoti bibliotekoje Berlyne matytą sistemą. Po to nebegavau išvis daugiau jokių užduočių. Naujovės laukiamos tikrai ne visur.
2. „Kol mes čia kentėme ir vargome, sėdėjai sau užsienyje, gerai gyvenai, o dabar atvykęs nori užuojautos.“
Jei apskritai yra tokių atvejų, kai atvykęs į kitą šalį iškart pasijunti lyg ir vėl namie, tai yra retos išimtys. Nesvarbu, ar dirbi padavėja, ar gerai apmokamą prestižinį darbą, o man teko išbandyti abu variantus, visi išvykėliai turi per trumpą laiką prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos, kultūros, maisto, kalbos, žmonių. Joje tenka ieškoti darbo, o čia visiems kliūva tavo keistas akcentas.
Turi tvarkyti įvairiausius painius biurokratinius reikalus – Anglijoje esi pražuvęs be pašto kodo. Reikia organizuoti kasdienę buitį – pabandykite įsivesti internetą Belgijoje ir jus tikrai apims neviltis. Išalkai? Puiku, paskirk valandas pirmiems kartams parduotuvėje, kur nėra varškės ir grietinės, ir pasiruošk kulinariniams kuriozams.
Pasirodo, Prancūzijoje ant sumuštinių dėjau sūrį, kuris skirtas tik kepimui – buvo pigiausias variantas – ir tai dar metų metus juokina draugus. Nori susirasti draugų Vokietijoje – pradėk iškart studijuoti futbolo istoriją ir labai atsargiai rinkis savo mėgstamiausią klubą. Tai yra velniškai sunku. Ilgu namų, šeimos narių, žinomų vietų, ežerų, miškų ir tiesiog jausmo, kad esi ten, kur turi būti. Esi beteisis, pasimetęs, nuolat prisitaikyti turintis Rytų europietis su visomis to pasekmėmis. Daug emigrantų išgyvena didelį sukrėtimą ir prireikia dar daug laiko jį įveikti.
3. „Nevaidink „pasikėlusio“ ir baik kaišioti savo pasakojimus, ką darei Airijoje. Čia Lietuva, priprask.“
Nors tikrai pasitaiko sugrįžėlių, kurie niekaip negali suvokti, kad nebėra Londone ar Olandijoje (apie tai – kitame straipsnyje), dauguma, lygindami Lietuvą su savo namais svetur, tiesiog dalinasi patirtimi, atsiminimais, ieško atskaitos taško.
Kuo daugiau pamatai, tuo daugiau gali palyginti. Mano mėgstamiausias muziejus yra Kopenhagoje, mėgstamiausia vieta pasivaikščioti – Romoje, o mėgstamiausias baras – Berlyne. Žinoma, kad negaliu išvengti lyginti šios patirties su Lietuva. Vietoj to, kad skubėtume kiekvieną pastabėjimą apie gerus dalykus užsienyje suprasti kaip kritiką ar norą pasirodyti, galbūt turėtume palaukti, tai gali būti įdomaus pasakojimo pradžia. Įsiklausykime, emigrantai turi, ką papasakoti.
4. „Matai, Londone plovė tualetus, o dabar grįžęs vaidina poną.“
Taip, yra daug lietuvių, kurie išvykę pasiekia profesinių aukštumų versle, tarptautinėse organizacijose ar politikoje. Kalbėkime daugiau apie juos, džiaukimės jų sėkme, kvieskime į Lietuvą.
Dauguma emigrantų iš tikrųjų dirba sunkius, žemos kvalifikacijos, prastai apmokamus darbus. Ir tokio pasirinkimo niekinimas atspindi nenormalią situaciją Lietuvoje, kai geriau jau sėdėti be darbo su diplomu, bet, neduok Dieve, pasakyti tėvams, kad nori būti virėju, šaltkalviu ar siuvėju.
Bet koks darbas yra darbas. Tai, kad žmonės nebijo iššūkių ir stengiasi, prisitaiko prie naujos aplinkos, mokosi kalbos, yra puiku. Jie negyvena iš bedarbystės pašalpų ir negeria, jie leidžia pinigus atvykę į Lietuvą, jie išmoksta profesionalumo ir grįžę galėtų dar daug ką pamokyti.
5. „Jei viskas čia taip blogai, niekas tavęs Lietuvoje nelaiko.“
Ne, nėra viskas Lietuvoje blogai. Daug kas yra ypač gerai. Apie tai jau rašiau praėjusiame straipsnyje.
Tačiau mes visi mėgstame pabrėžti trūkumus, privalumus priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. Nepaisant daugybės dalykų, dėl kurių gera būti savoje šalyje, problemos čia yra realios ir jų daug. Negalime jų nurašyti vien dėl to, kad dėmesį į tai atkreipia „pasikėlę“ emigrantai. Todėl jei pavažiavę tautiečiai pirmiausia pamato, kad Lietuvoje akis bado pikti, nemandagūs ir surūgę žmonės, pradėkime galvoti apie save ir daugiau šypsotis nepažįstamiems praeiviams.
Tai yra mano asmeniniai ir mano draugų pastebėjimai iš pastarųjų 10 metų. O kas užknisa jus? Rašykite komentaruose, mano FB paskyroje (Ada Jonuse), siųskite el. laiškus Ada.jonuse@yahoo.com. Pažadu reakcijas analizuoti ir publikuoti!
Ada Jonušė yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovė, tarptautinio ICT ir verslumo renginio #SWITCH! vadovė
