Politizuojamas spaudos finansavimas
Šiandien parama regioninei ir kultūrinei žiniasklaidai Lietuvoje yra skirstoma per VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Kas pusmetį žiniasklaidos priemonių paraiškas vertina ir pagal tai lėšas konkretiems projektams, o ne apskritai leidiniams skiria įvairi ir subalansuota visuomeninė komisija, kurioje – skirtingiausių nuostatų žiniasklaidos ekspertai: nuo Rimvydo Valatkos iki Vytauto Rubavičiaus.
Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis siekiama šią paramos skirstymo galią perduoti Kultūros ministerijai. Konkrečiau, tam norima sukurti biudžetinę įstaigą – Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondą, kuris taptų biudžetine įstaiga, pavaldžia kultūros ministrui.
Siekiama atsisakyti tikslinės paramos kultūros ir meno leidiniams, jaunimo ir vaikų kultūriniam švietimui, taip pat šviečiamojo pobūdžio leidiniams. Nors projekto autoriai nurodo, kad šis įstatymo projektas įtvirtins efektyvesnius bei skaidresnius paramos skyrimo principus, panašu, kad tai kaip tik sukurs neskaidrią ir pavojingai politizuotą spaudos finansavimo sistemą.
Politinis spaudos finansavimo aspektas projekte akivaizdus, nes naujojo Kūrybingos žiniasklaidos fondo direktorių vienašališkai skirtų būtent kultūros ministras, o direktorius savo ruožtu atrenka sprendimus priimančias ekspertų grupes.
Politinis spaudos finansavimo aspektas projekte akivaizdus, nes naujojo Kūrybingos žiniasklaidos fondo direktorių vienašališkai skirtų būtent kultūros ministras, o direktorius savo ruožtu atrenka sprendimus priimančias ekspertų grupes.
Pavaldumo ir įtakos grandinė trumpa ir paprasta: žiniasklaidai skiriamų lėšų dalybos atsiduria vienos ministeriją valdančios partijos rankose. Kultūros ministerija, kaip žinome, priklauso Darbo partijai, o projekto iniciatorė – Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetui vadovaujanti Darbo partijos atstovė Audronė Pitrėnienė. Būtent Darbo partijai tokia pertvarka būtų itin naudinga, nes leistų į savo rankas perimti jai itin svarbios regioninės žiniasklaidos finansavimą.
Jokia paslaptis, kad būtent Darbo partijos rinkėjai telkiasi regionuose, o jų politinės nuostatos ir įvairių sprendimų vertinimas didžiąja dalimi formuojamas būtent vietinės žiniasklaidos.
Jei šiandien politikai priversti bent jau pirkti specialiai pažymimus užsakomuosius tekstus, kurie kainuoja ir iškart atbaido dažną skaitytoją, tai sutikime, kad tokia kuriama sistema leistų partijai skirti lėšas regioniniams leidiniams mainais už politinį lojalumą ir palankias publikacijas.
Kas gali keikti mokančią ranką? Taip regioninės spaudos finansavimas pavirstų savotiška, formaliai vertinant, legalia ir ilgalaike nepažymėtų užsakomųjų tekstų prenumerata.
Kartu Darbo partija skuba kol yra valdžioje kurti naujas institucijas ir darbo vietas savo partijos nariams, kurie galėtų strategiškai reikalinguose postuose likti ir pasibaigus Seimo kadencijai, kad ir kokie būtų rinkimų rezultatai.
Valdyti Kultūros ministeriją partijai liko dvejus metus, tačiau naujasis politizuotas fondas darbą galėtų pradėti tik kitais biudžetiniais metais. Tuo tarpu kartą paskirtas direktorius liktų penkeriems metams, t.y. dar vienai visai Seimo kadencijai, kad ir kaip susiklostytų artėjantys rinkimai.
Spaudos kontrolės mechanizmas – nedemokratiškai veikiančios partijos svajonė, leidžianti priversti žiniasklaidą lojaliai formuoti sau palankią visuomenės nuomonę.
Regioninės spaudos finansavimas pavirstų savotiška, formaliai vertinant, legalia ir ilgalaike nepažymėtų užsakomųjų tekstų prenumerata.
Sau kasama duobė
Gudriosios reformos autoriams labai paranku tai, jog metai po metų atsiranda nepatenkintų šiuo metu veikiančio fondo sprendimais kultūrininkų bei leidėjų.
Kiekvienas prašomos paramos negavęs pareiškėjęs gali galvoti, kad prieš jį priimti šališki sprendimai, kad pats fondas veikia nesąžiningai ir neobjektyviai.
Tiesa ta, kad tokių nepatenkintųjų atsiranda tarp įvairiausių politinių (kairės ir dešinės) ir pasaulėžiūrinių (katalikiškų ir sekuliarių) nuostatų leidinių. Kultūrininkai net ir viešais pareiškimais pradėjo siekti fondo panaikinimo arba reformavimo į Kultūrinės žiniasklaidos rėmimo fondą, nes šiuo metu fondas esą skiria per mažą lėšų dalį kultūrinei ir per didelę – regioninei žiniasklaidai. Piktinamasi ir kitu dalyku – per detaliu remiamų sričių išskaidymu.
Neabejoju esamu fondu besipiktinančių kultūros atstovų nuoširdumu, tačiau tokiais viešais veiksmais jie duoda nuostabią dovaną partijos interesams spaudą pavergti norintiems politikams.
Pasiremdami kultūros veikėjų nepasitenkinimu, darbiečių pertvarkos šalininkai tik dar lengviau gali „stumti“ šį projektą. Tačiau jame tuo tarpu numatomos visiškai priešingos kultūrininkų siekiams nuostatos.
Naujasis fondas bus tikrai ne kultūrinės žiniasklaidos, priešingai apskritai panaikinama kultūros ir meno leidinių rėmimo eilutė. Tokie leidiniai įstatyme nebeminimi. Panaikinami ir šviečiamojo pobūdžio leidiniai. Vietoje šių abiejų grupių išskiriama tik nacionalinė ir regioninė spauda.
Sunku pasakyti, ar kultūros atstovai tikisi, kad partijos rankose atsidūręs paramos skirstymas, panaikinus įsipareigojimą skirti lėšų konkrečiai kultūros, meno ar šviečiamiesiems leidiniams, bus dosnus iš tiesų šalies kultūrai reikalingiems, tačiau didžiosios rinkėjų dalies neskaitomiems, mažu tiražu leidžiamiems, itin kokybiškiems, tačiau tuo pačiu ir brangiems leidiniams.
Priešingai, visa pertvarka yra orientuota į didesnį paramos skyrimą masinei žiniasklaidai, paramos skyrimo kriterijais imant ne projektų turinį, o prašančiųjų leidinių tiražą ir auditoriją, tai yra – masiškumą.
Nors kultūrinės spaudos leidinių netenkina dabartinė tvarka, siūloma reforma atima iš jų bet kokias nacionalinės kultūros puoselėjimui būtinos paramos skyrimo garantijas.
Apsisprendimas už ar prieš spaudos laisvę
Nors kultūrinės spaudos leidinių netenkina dabartinė tvarka, siūloma reforma atima iš jų bet kokias nacionalinės kultūros puoselėjimui būtinos paramos skyrimo garantijas.
Kuriama tvarka nėra įvertinta ekonomine prasme, t.y. ar ir kaip gali atsipirkti tokios reformos kūrimas.
Teisės ekspertai atkreipia dėmesį, kad nėra numatyta, kaip naujojo fondo ekspertai turi būti skiriami. Projekte nėra numatyta, kaip sudaromas ekspertų sąrašas, kaip teikiamos kandidatūros, kokiais kriterijais vadovaujantis yra tampama ekspertu, kaip tas ekspertų sąrašas yra atnaujinamas, kas kiek laiko jį galima atnaujinti, kokiais pagrindais išbraukiama iš ekspertų sąrašo ir taip toliau.
Asmenys, atsakingi už programų vertinimą ir lėšų skyrimą, nebus laikomi valstybės tarnautojais, t.y. jiems nebus taikomos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos. Tuo sudaromos sąlygos ekspertų paskyrimo klausimus spręsti neskaidriai ir politizuotai, nors šiandieniniai kritikai kaip tik ir reikalauja viešumo.
Aptarta situacija prašosi vienintelio sprendimo – atmesti teikiamas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Tiek regioninės, tiek ir kultūrinės spaudos leidiniai dažnai yra visiškai priklausomi nuo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, nes negali išgyventi vien laisvosios rinkos konkurencijos sąlygomis.
Siūloma pertvarka grasina pribaigti ne vieną kultūrinį leidinį, negalintį atnešti politinės naudos, bei pavergti regioninę spaudą rašyti tai, ką reikia, mainais į biudžetinį finansavimą. Spaudos laisvės nebereikia saugoti nuo okupacinės valdžios represijų – didžiausia grėsmė šiandien kyla iš pačios korupcinės valdžios.
