Šiems pareigūnams birželis nežada nieko gero – Dalia Grybauskaitė patikino, jog informuoti apie jų komandai krentančius įtarimus ministrai turės atleisti kompromituojančius komandos narius arba patys neteks ministro portfelių. Ar tai teisinga?
Kas nenuteistas, tas nepriekaištingos reputacijos
Valdančiosios koalicijos nariai netruko pasipiktinti minėtu sąrašu ir juo paremtais reikalavimais. Rolandas Paksas Prezidentei pateiktą sąrašą vadina „šokdinimu slaptomis pažymomis“, Loreta Graužinienė antrina, jog tokia Prezidentės pozicija – atviras šantažas.
Nieko keista, kai būtent judviejų partijų deleguoti atstovai, jei tikėsime žiniasklaida, sudaro daugumą nešvarios reputacijos STT pripažintų viceministrų. Kaip aiškėja, net du „juodojo sąrašo“ narius savo komandoje turėjęs tvarkietis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis teigia, jog sąraše įrašyti asmenys yra apjuodinti, o premjeras tikina, kad pareigūnais abejoti verčiantys klausimai turi būti arba ištirti, o kaltieji nubausti, arba joks šešėlis jiems negali būti metamas.
Pastaroji nuostata – „kas nenuteistas, tas gali dirbti“ – atspindi valdančiųjų poziciją svarbiausiu su „juoduoju sąrašu“ susijusiu klausimu: ar užtenka nebūti teistam, kad galėtum vadovauti ministerijos darbui?
Jei sutinkame, kad visi neteisti gali užimti tokias pareigas, o kelti abejones ir reikalauti atsistatydinimo galima tik po galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo, neturime jokios teisės stebėtis, kad visuomenė nepasitiki valdžios institucijomis. Pasitikėjimui tokiu atveju nelieka jokio pagrindo, o nepriekaištingos reputacijos reikalavimas virsta beprasme karikatūra.
Pasitikėjimui tokiu atveju nelieka jokio pagrindo, o nepriekaištingos reputacijos reikalavimas virsta beprasme karikatūra.
Jau turėjome ne vieną absurdišką pavyzdį. Vytautas Gapšys net ir iš Seimo vicepirmininko posto neatsistatydino, nesulaukęs, ką aukštesnės instancijos teismas pasakys apie jį kaltu pripažinusį teismo sprendimą.
Tokie žaidimai gali trukti ir trunka metų metus, teismuose įklimpę politikai tik keičia neliečiamybę iš kandidato į Seimo nario, iš Seimo nario – į europarlamentaro.
Būtent įtarimus keliantiems viceministrams pavaldžiose įstaigose buvo įdarbinti teisti ar iki šiol išteisinamojo nuosprendžio nesulaukę pareigūnai – sprendimus priimančiųjų draugai, partiečiai ar net giminaičiai. Ne vienas viceministras įtariamas pats supainiojęs viešuosius ir privačius interesus.
Ar turime iki jų kadencijos pabaigos laukti atsakingų teisėsaugos institucijų sprendimų, kad būtų galima reikalauti abejotinos reputacijos tarnautojų atleidimo?
Koks čia elitas?
Viešumoje nuolatos girdime dažnai politikams nepelnytą frazę „politinis elitas“. Tai įpareigojantys, ne iš piršto laužti žodžiai. Valstybę iš tiesų turėtų valdyti elitas – žmonės, galintys būti pavyzdžiu, keliantys pasitikėjimą visuomenei.
Politinių pareigūnų skyrimas yra ne formaliai teisinis, bet ir politinis procesas. Jiems keliamas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas. Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas labai aiškiai sako, kad valstybės tarnautojai negali net leisti atsirasti įtarimams dėl jų supainiotų interesų.
Brandžiose demokratinėse šalyse mūsiškių valdančiųjų mintis, kad prieš reikalaujant pasitraukti susikompromitavusiems pareigūnams, pirmiausiai būtinas teismo kaltinamasis nuosprendis, apskritai sunkiai suvokiama. Priešingai, vis išgirstame naujienas apie tai, kaip vien dėl įtarimų kyšio ėjimu ar kitais supainiotais interesais niekieno viešai neraginami atsistatydina politikai ir aukšti pareigūnai.
Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas labai aiškiai sako, kad valstybės tarnautojai negali net leisti atsirasti įtarimams dėl jų supainiotų interesų.
Galime palyginti vieną charakteringą atvejį: Lietuvoje Linui Karaliui ir Aleksandrui Sacharukui už balsavimą ne savo vardu prireikė surengti apkaltą ir įrodyti kaltumą, Japonijoje buvęs žemės ūkio ministras vieną dieną balsavęs už savo kolegą atsistatydinimo raštą pateikė pats.
Lietuvoje vadovaujamasi principu „nenuteistas – gali dirbti“, o britų imigracijos ministras šį pavasarį atsistatydino, nes namų tvarkytoja buvo įdarbinęs nelegalę, nors atsistatydinimo rašte ir teigė nejaučiantis kaltės ir gavęs suklastotus dokumentus.
Tokią atsakomybę prieš valstybę ir visuomenę jaučiančius žmones vadinti elitu esama daug didesnio pagrindo nei tegu ir 5 kartus teistumo išvengusius lietuviškus „skaidruolius“.
Ar remtis „juoduoju sąrašu“?
„Juodojo sąrašo“ atveju nekalbame apie kažkokias paskalas ir šmeižtą. Prezidentė remiasi atsakingos specialiosios tarnybos, STT, pateiktais duomenimis. Jei laikome juos nepakankamai rimtu šaltiniu, kad kiltų pagrįstos abejonės, iškyla dilema.
Tokiu atveju galima arba garsiai pasakyti, kad STT laikome korumpuota ir politikų užsakymams tarnaujančia įstaiga, arba kaltinti STT nekompetencija, arba pagaliau pripažinti, kad surinkti duomenys yra rimtas pagrindas abejoti minimų viceministrų reputacija. STT pažyma yra labai rimtas šaltinis, kuriuo prezidentė pagrįstai vadovaujasi. Akivaizdu, jog joje esančių faktų užtenka, kad kiltų rimtų abejonių viceministrų sąžiningumu.
STT pažyma yra labai rimtas šaltinis, kuriuo prezidentė pagrįstai vadovaujasi.
Jei jų reputacijai Lietuvoje dar yra keliami nors kokie reikalavimai, Prezidentės elgesys ir keliamas ultimatumas ministrams yra visiškai pagrįstas.
Tuo tarpu valdančiųjų pasipiktinimas, kaltinimai „šantažu“ ir įrodymų ar teismo sprendimų reikalavimai tėra arba pigi demagogija, arba atvirai pripažinimas, kad ant bet kokių tarnautojų etikos kodeksų ir jų elgiasi reguliuojančių įstatymų koalicijos partneriams seniai nusispjauti. Kartelė valdininkų ir politikų reputacijai Lietuvoje ir taip yra nuleista neįtikėtinai žemai. Jei norime leisti ją dar žemiau, greitai teks iškasti jai duobę.
Agnė Bilotaitė yra Seimo TS-LKD frakcijos narė
