Lietuva pagal taikomą pridėtinės vertės mokesčio tarifą nekompensuojamiems vaistams yra viena iš trijų ES valstybių, taikančių pačius didžiausius mokesčius. O štai kaimyninėje Lenkijoje taikomas 8 proc. tarifas, Vokietijoje – 7 proc., Belgijoje – 6 proc., Didžiojoje Britanijoje PVM vaistams visai nėra.
Todėl ir važiuoja mūsų tautiečiai į Lenkiją ne tik pigesnės dešros, bet ir vaistų, kurių, kaip parodė šiomis dienomis socialiniuose tinkluose išplatintas įrašas, kainos Lenkijoje du ir daugiau kartų mažesnės nei Lietuvoje.
Pacientai Lietuvoje nuskriaudžiami dukart. Negana to, kad susirgo, dar vieną ligą galima prisišaukti išvydus, kiek jam kainuos gydymas mūsų šalyje parduodamais vaistais.
„Kažkas čia ne taip“, – turbūt pagalvoja dažnas lietuvis, po apsilankymo vaistinėje pasijutęs lyg apiplėštas. Ir iš tikrųjų yra ne taip, kaip turėtų būti. Ką daryti?
Visų pirma Sveikatos apsaugos ministerija turi užtikrinti, kad gyventojai turėtų galimybę įsigyti vadinamųjų generinių vaistų už mažiausią kainą. Dabar tai nėra užtikrinama, todėl už vaistus mokame kur kas daugiau nei turėtume.
Generiniai vaistai – tokie vaistai, kurių veiklioji medžiaga ta pati kaip ir originalių vaistų, bet, pasibaigus patentinės apsaugos laikotarpiui, juos gali gaminti ir kiti gamintojai, o jų kainą valstybė gali reguliuoti.
Pavyzdžiui, jūs sergate artritu ir nuolat vartojate jums paskirtą vaistą nuo uždegimo ir skausmo. Tačiau galbūt net neįtariate, kad vaistinėje galite įsigyti beveik identiškos sudėties vaistą, tačiau kito gamintojo, kitu pavadinimu ir už žymiai mažesnę kainą. O nežinote todėl, kad jūsų neinformavo gydytojas ir vaistininkas, nors privalo tai padaryti.
Lietuvoje kompensuojamuosius vaistus vartoja 1,2 mln. žmonių, t.y. 40,5 proc. šalies gyventojų. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2015 m. gyventojai, įsigydami kompensuojamųjų vaistų, sumokėjo 54 mln. eurų priemokų – penktadalį visų kompensuojamųjų vaistų pardavimo kainos. Jei būtų įsigyjama mažiau kainuojančių generinių vaistų, priemokų suma būtų du kartus mažesnė – 27 mln. eurų. Generiniai vaistai dažniausiai yra tokie pat efektyvūs, kaip originalūs.
Pernai gegužę Valstybės kontrolė atliko auditą, siekdama išsiaiškinti, ar Lietuvoje užtikrinamas kompensuojamųjų generinių vaistų prieinamumas.
Auditoriai nustatė, jog nors tos pačios veikliosios medžiagos vaistų pastaraisiais metais daugėjo, tačiau priemokos už juos didėjo. Todėl išvada viena – gyventojai moka taip pat brangiai.
Valstybės kontrolė taip pat nustatė, kad vaistinės ne visada laikosi sveikatos apsaugos ministro nustatytos tvarkos, pagal kurią privalo pirkėjui pasiūlyti mažiausiai kainuojantį to paties bendrinio pavadinimo kompensuojamąjį vaistą. Dažniau pasiūloma vaistų, už kuriuos priemoka didesnė. Vadinasi rinkoje išlieka tik brangesni vaistai, o tai reiškia, kad ir vėl už vaistus mokame brangiai. Taigi sistema veikia ne paciento naudai. Naudojantis gyventojų neišmanymu ir nedrąsa reikalauti vaisto už mažiausią kainą, žmonės tiesiog apgaunami siekiant pasipelnyti.
Vyriausybės patvirtinta ir dabar galiojanti kompensuojamų vaistų skaičiavimo tvarka užkerta kelią į rinką patekti pigesniems, bet ne mažiau efektyviems vaistams. Dažnai jie tiesiog neturi galimybės patekti į kompensuojamųjų vaistų sąrašus.
Sveikatos apsaugos ministerija turi užtikrinti, kad gyventojai turėtų galimybę įsigyti vadinamųjų generinių vaistų už mažiausią kainą.
Ir Valstybės kontrolė, ir Konkurencijos taryba yra atlikusios vaistų rinkos tyrimus bei pateikusios savo rekomendacijas, kaip sumažinti kainas. Naujajam sveikatos apsaugos ministrui belieka parodyti tvirtą stuburą ir politinę valią pagaliau sureguliuoti sistemą taip, kad ji užtikrintų didžiausią naudą ne siauroms interesų grupėms, kelioms įmonėms, o valstybei ir jos gyventojams. Iki šiol nė vienas ministras šios srities iš esmės pajudinti neišdrįso.
Kaip sumažinti vaistų kainas ir sutaupyti valstybės pinigų? Į šį klausimą visai neseniai atsakė keturios šalies ligoninės. Kauno klinikos, Klaipėdos jūrininkų ligoninė, Vilniaus universitetinė ligoninė bei Santariškių klinikos paskelbė vaistų viešąjį konsoliduotą pirkimą, t.y. nusprendė visos kartu nupirkti vieno pavadinimo vaistų. Tai buvo Sveikatos apsaugos ministerijos pernai organizuotas bandomasis bendras pirkimas per Centrinės perkančiosios organizacijos elektroninę sistemą.
Kelioms organizacijoms perkant tą pačią prekę ar paslaugą, laimi ir pirkėjas, ir tiekėjas. Šis bandymas tai tik patvirtino. Tiekėjai pasiūlė ligoninėms vaistą įsigyti net 56,74 proc. pigiau. Taigi tik vieno vaisto pirkimas šalies biudžetui sutaupė net 80 tūkst. eurų. Ligoninės išleido trečdaliu mažiau pinigų, negu buvo numačiusios šiems vaistams įsigyti. Tokios milžiniškos nuolaidos turėtų suvilioti tokiu pat būdu vaistų pirkimus organizuoti ir kitas šalies gydymo įstaigas. Tačiau tokio entuziazmo, kokio norėtume, deja, nėra. Vis dar daugelis įstaigų nori pačios atskirai vykdyti pirkimus, o tai verčia manyti, kad taip kažkam naudingiau. Deja, ne valstybei.
Lietuvoje per metus įvykdoma viešųjų pirkimų už maždaug 5 mlrd. eurų. Ekspertų skaičiavimu, 1 mlrd. šių lėšų panaudojama neefektyviai. Centralizuotas gydymo įstaigų vaistų pirkimas tikrai prisidėtų prie to, kad iššvaistomų valstybės pinigų dalis ženkliai mažėtų.
Agnė Bilotaitė yra Seimo TS-LKD frakcijos narė
