Kieno kraštas?
Klaipėda visada buvo savaip ypatingas Lietuvos miestas. Visai kaip Ryga ir Talinas (Revalis), Klaipėda (Mėmelis) buvo įkurta svetimtaučių užkariautojų vietinių Pabaltijo genčių žemėse. Iš kitos pusės, nors savo kilme Klaipėda ir svetimšalių miestas, 1252 m. pradėtos Mėmelio statybos vainikavo kryžiuočių ir kalavijuočių susijungimo baltų žemėse planus.
Galima sakyti, kad kraštas lietuviškas, o miestas vokiškas, ir tokia painiava apsunkina vertinimą, kas iš tiesų buvo padaryta 1923 metais.
Atgautas ar okupuotas buvo Klaipėdos kraštas?
Įžūliai skambantis klausimas, ar Klaipėdos kraštas turėjo priklausyti Lietuvai, istoriškai gana pagrįstas: pradedant nelietuviška miesto kilme lietuviškoje žemėje, vėliau jis pagal skirtingas sutartis priklausė tai LDK, tai Vokiečių ordinui, naujaisiais amžiais dažniausiai buvo Prūsijos dalis, trumpai pabuvojo Švedijos ir Rusijos imperijos valdose, kol galiausiai tapo 1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos dalimi. Tokia krašto istorija lėmė po I pasaulinio karo ir Vokietijos pralaimėjimo nebeaiškų jo statusą.
Versalio sutartimi Vokietija pati atsisakė valdyti šį kraštą. Pretenzijas į jį reiškė Lietuva ir Lenkija, tačiau Europa šias dvi šalis ir taip matė kaip du peštukus, tad Antantės šalys paskyrė teritoriją 5 metus administruoti Prancūzijai, duodama tik neužtikrintus pažadus, jog po to jis bus perleistas tarptautinį pripažinimą pasiekusiai Lietuvai. Lietuvos pretenzijos vis dėlto buvo pagrįstos tuo pačiu argumentu, dėl kurio jai pripažinta ir teisė į nepriklausomybę – tautų apsisprendimo teise.
Lietuva siekė sukurti valstybę etninėmis lietuvių sienomis, o Klaipėdos kraštas tikrai buvo daugiausia lietuviška teritorija.
Diversija, o ne sukilimas
Neatsisakiusi pagrįstų pretenzijų į Klaipėdos kraštą ir sužinojusi apie Lenkijos planuojamas operacijas šiai teritorijai užimti, Lietuva suskubo užbėgti už akių kaimynams.
Pusantro tūkstančio ginkluotų civiliais aprengtų savanorių kirto krašto sieną ir neįtikėtinai sėkmingai nuvertė kraštą administravusią valdžią. Tai buvo didžiausia ir sėkmingiausia Lietuvos karinė operacija po nepriklausomybės kovų 1918-1920 m. – tikras pasididžiavimas šalies tautinei sąmonei ir susitelkimo pavyzdys.
Tarp operacijos finansuotojų buvo Amerikos lietuviai, tarp dalyvių – daug garsių visuomenės veikėjų. Nieko keista, jog iki pat sovietmečio pabaigos buvo oficialiai laikomasi mito, jog Klaipėdos kraštą perėmė patys vietos sukilėliai, veikę ne Lietuvos iniciatyva.
Faktiškai teritorija tapo Lietuvos dalimi, teisiškai tą reikėjo įtvirtinti ir pripažinti, kam ir buvo sudaryta Klaipėdos krašto konvencija. Kodėl galingos Antantės šalys taip lengvai leidosi išvaromos Lietuvos?
Reikia pripažinti, jog joms ši teritorija ne itin rūpėjo ir buvo administruojama tik siekiant išvengti sprendimo Lietuvos ir Lenkijos ginče. Kadangi Lietuva jį išsprendė pati, prancūzai pasitraukė, o Vokietijai toks posūkis irgi buvo daug priimtinesnis nei kaimyninės Lenkijos išsiplėtimas pajūrio ruože.
Galiausiai pripažinta ir etninė Lietuvos teisė į šį kraštą – dar Paryžiaus taikos konferencijoje jos pirmininkas Clemanso sakė, kad „šis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška“.
Visų, išskyrus gal Lenkiją, akimis Lietuva tiesiog pasiėmė tai, kas jai priklauso. Ambasadorių Taryba 1923 vasario 16-ąją Klaipėdos krašto konvencija pripažino šį kraštą Lietuvai kaip autonomiškai valdomą teritoriją. Drąsi karinė operacija leido Lietuvai tapti jūrine valstybe ir atvedė prie visiškai teisėto teritorijos išplėtimo.
Klaipėdos krašto reikšmė šiandien
Tarpukariu buvęs įtampų ir nepasitikėjimo židiniu (autonomiška valdžia nemėgo Lietuvos kišimosi, o Lietuva krašto valdžios savarankiškumą laikė atsiskyrimo planų ženklu), Klaipėdos kraštas su visa Lietuva atiteko SSRS, o 1990 m. atkūrus nepriklausomybę grįžo Lietuvai kaip pilnavertė šalies dalis. XX a. pradžios laimėjimu galiausiai galime džiaugtis šiandien.
Klaipėdos kraštas Lietuvai – tai pirmiausiai jūrinės valstybės statusas ir jo atveriamos galimybės. Prekių srautai per šį neužšąlantį uostą yra neatsiejama Lietuvos tarptautinės prekybos dalis, gaunamos didelės pajamos iš tranzito, turizmo. Baltijos pajūris – turistų iš pačios Lietuvos traukos centras, daugelio festivalių ir švenčių vieta.
Kraštas apipintas simbolika – apdainuotas Birutės kalnas, Lietuvos simboliu dažnai pasirenkamas gintaras, UNESCO paveldo objektas Kuršių Nerija, unikalus Ventės ragas ir daugelis kitų su Lietuvos vardu mūsų pačių ir viso pasaulio siejamų dalykų telkiasi būtent čia. Pinigais neįvertinamas tautinės vienybės – gyvenimo vienoje valstybėje – jausmas, apie kurį krašto lietuviai matyt retai susimąsto, negalvodami, jog galėjo likti tautine mažuma Vokietijos ar Lenkijos valdžioje.
Svarbiausia, jog 1923 m. sausio 15-osios sėkminga karinė operacija atkūrė istorinę tiesą – sugrąžino Lietuvos valstybei nuo amžių baltišką, o tuo metu jau lietuvišką kraštą.
Jog laimėjusi lietuviška ambicija ir sukilimo sėkmė įtikino lituvius savo tautos jėgomis, o tarptautinę bendruomenę – jaunos valstybės teise egzistuoti. Jog šiandien supami taip dažno nusivylimo ir bejėgiškumo jausmo galime įsileisti šviesos su pasididžiavimu prisiminę šios įvykius.
