Toks opozicijos keliamų klausimų vengimas bet kokia, net viešos gėdos kaina, verčia eilinį kartą klausti, ką taip intensyviai slepia Vyriausybę formuojančios partijos. Slepia jau seniai, tačiau ypač atkakliai ir įtartinai tą daro pastarąjį pusmetį.
Rudenį įsibėgėjus vienas kitą vejantiems Vyriausybės korupcijos skandalams, išryškėjo ir akivaizdi informacijos slėpimo nuo opozicijos, žiniasklaidos ir visuomenės tendencija. Slapstantis po tikromis ir tariamomis komercinėmis paslaptimis atsisakyta pateikti informaciją apie Premjero artimųjų akcijų įsigijimo aplinkybes, kurios būtų lemtingos sprendžiant, kaip vertinti pačią „žento istoriją“.
Netrukus iš paskutiniųjų stengtasi užblokuoti laikinosios tyrimo komisijos suformavimą ir parlamentinio tyrimo dėl Vyriausybės korupcijos skandalų pradėjimą. Ir vėl skaidrumo reikalavimus pasitikimo raginimai „nepolitikuoti“ ir slapstymasis nuo tiesių atsakymų.
Galiausiai Vyriausybė nutarė, kad komisija dirbs, bet jos darbas bus kiek įmanoma sukarikatūrintas. Tam į jos klausimų darbotvarkę įtraukti tokie rimti įtarimai, kaip „Google“ atėjimas į Lietuvą dėl A.Kubiliaus sūnaus ir pan. Nieko, opozicija neatsitraukė ir išsityrė pati save. Kad tik galėtume gauti tikrai slepiamus atsakymus į realius klausimus.
Žvelgiant į pastarojo pusmečio politines slėpynes, kyla du klausimai: retorinis ir labai rimtas.
Ne be laikinosios komisijos tyrimo pagalbos aikštėn iškilo ministro K.Trečioko mįslingas vaidmuo legalizuojant Druskininkų mero statybas saugomoje teritorijoje. Šalia to pridėjus faktus apie visiškai neracionalius maisto pirkimus Žemės ūkio ministerijoje ir Sveikatos apsaugos ministrei mestus įtarimus reikalavus kyšio, susidarė nauja neatsakytų klausimų banga. Ar ne per dažnos tos bangos – kas pusę metų?
Klausimų bangą galutinai į teisingumo krantus tėškė gėdingas Darbo partijos „išteisinimas“. Nors skirta simbolinė bausmė, liko neatsakytas svarbiausias klausimas – iš kur buvo gauti nežinomos kilmės 25 milijonai litų Darbo partijos kasoje? Kaip tik šių atsakymų opozicija pareikalavo šaukdama neeilinę sesiją, bet valdantieji išsigynė balsuodami. Užteko sugiedoti himną, taip iš jo išsityčiojant. Dukart.
Žvelgiant į pastarojo pusmečio politines slėpynes, kyla du klausimai: retorinis ir labai rimtas. Pirmasis, kodėl reikia slėptis? Kokie nepatogūs turi būti klausimai ir kokie neparuošti atsakymai, jei sesija sužlugdoma dar neprasidėjusi?
Valdantieji gerai žino ir ne kartą pasakė, kad visais jiems nepatogiais klausimais balsuos „prieš“ ir jų balsų užteks opozicijos siūlymams užgesinti. Bet to maža. Vien klausimai, svarstymai, diskusijos, viešos abejonės būtų per daug nepatogios priešrinkiminiam valdančiųjų įvaizdžiui.
Todėl Vyriausybę formuojančioms partijoms tenka slapstytis, blokuoti tyrimus ir posėdžius, toliau nepateikinėti atsakymų. Procedūrine virtusioje demokratijoje slėptis už procedūrų ir daugumos balsų yra netgi savotiška valdančiųjų teisė.
Tačiau slapstantis nereikėtų piktintis, kad klausimų daugėja, jie kaupiasi ir prasiveržia nemaloniomis formomis. Laiku ir be nutylėjimų pateikus atsakymus ir išsklaidžius visuomenėje kylančius įtarimus, nereikėtų padavinėti į teismus kritikų, čiaupti opozicijos ir varžyti demokratijos Seime.
Priešingai, jei viskas taip skaidru – rami būtų ir opozicija, ir valdantieji, ir politinis pavasaris. Tačiau dabar visa Lietuva mokės politinės tylos kainą. Amerikiečių ekspertai jau viešai perspėja, jog Lietuvos Vyriausybė pasižymi tokiu aukštu korupcijos lygiu, kad yra išskirtinai pažeidžiama išorinių įtakų.
Sunku ginčytis. Vyriausybę, kurios vieną partiją krato STT, kita negali paaiškinti 24 mln. litų kilmės, o trečiosios ministrai giriasi davę kyšius ir nutyli, ar kartais nepaėmė, yra tiesiog tobulas taikinys geros vietos politinėms investicijoms ieškantiems kaimynams.
Nenoromis prašosi liūdna paralelė su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) saulėlydžiu. Vieša paslaptis, jog ponų respublikoje buvo tapę norma imti pinigus iš Maskvos, šiai mainais reikalaujant daryti viską, kad tik nebūtų stiprinama ATR kariuomenė.
Jekaterinai II tokia taktika puikiai sekėsi – valstybės padalijimą pasyviai ir bejėgiškai stebėjo gerai primaitinti barojai, kurių tiesioginė pareiga tai sustabdyti. Šiandien klausydami J.Oleko ar B.Vėsaitės pasisakymų prieš nuolatinę šauktinių kariuomenę ir lėšų gynybai didinimą, išvadas, kodėl socialdemokratai taip trokšta silpninti šalies gynybą, galime darytis patys.
Skandalų virtines apipynus entuziastingam knygų mugės ir tautos švenčių šurmuliui, veikiai kaip ir kasmet, dėmesys krypsta į tai, kokį kelią nuo nepriklausomybės atgavimo mums pavyko nužengti.
Diskutuojama apie piliečių sąmoningumą bei kintančias vertybines nuostatas, visaip bandome jas išmatuoti. Bet ką duos visuomenės vertybių tyrimai, jei turime visiems skaidrumo principams priešišką valdžią? Kaip galima norėti piliečių sąmoningumo, jeigu atsakomybės dėl Lietuvos įvaizdžio piliečių ir pasaulio akyse nejaučia Vyriausybės vadovas?
Kelias dar ilgas, o Lietuva stovi itin nesaugioje pakelėje, trypčiodama tarp nostalgijos sovietinės nomenklatūros reikalų tvarkymo tradicijoms ir skausmingo suvokimo, kad turėtume pagaliau išmokti gyventi kitaip. Taip, kad niekam nereikėtų slėptis nuo piliečių ir žiniasklaidos po teismų ir Seimo balsų daugumos sermėga. O taip norėtųsi valdžios, kuri iš įtarimų ir gąsdinimų neskaidria užsienio įtaka galėtų tik nuoširdžiai pasijuokti...
Agnė Bilotaitė yra šešėlinės Vyriausybės regioninės plėtros ministrė, Seimo TS-LKD frakcijos narė
