Nusprendžiau paieškoti naujienų apie šį pasisakymą ir radau tokią parlamentarės frazę: „kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės, o man teko sėdėti tarp negro ir klozeto, tai yra afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai“.
Iš tiesų, pasisakymas yra šokiruojantis, ir civilizuotoje šalyje politikė tikriausiai turėtų dabar atsistatydinti iš turimo posto. Tokie dalykai Europos sąjungos šalies viešojoje erdvėje nesakomi net ir užkietėjusių rasistų, o mes kalbame apie juos ištarusią Lietuvos Seimo narę.
Toliau minėtoji politikė, žurnalistų paklausta pasiaiškinti, pabėrė dar krūvą išminties perlų: „Baikit, nejuokaukit. Koks čia rasistinis? Kodėl mes nepykstame, kai mus lietuviais pavadina? Ar jūs atsimenate „Dėdės Tomo trobelę“? Kokiais ten žodžiais buvo apie afroamerikiečius parašyta? Yra literatūra, yra įpročiai, bet kažkodėl žydai pyksta vadinami žydais, negrai pyksta, kad jie negrai. Man tai, pavyzdžiui, gražus pavadinimas, lietuviškas, paprastas. Dabar „afroamerikietis“. O jeigu negras iš Paryžiaus? Tai aš sakysiu, kad afroparyžietis?“
Lietuvis yra tautybė, ne rasė. Amerikietis yra tautybė. Juodaodis yra rasė. Politikės palyginimas yra neadekvatus.
Nors pastarasis pasamprotavimas atrodo kaip padrikas blevyzgų kratinys, pabandysiu pakomentuoti.
Pirma. „Koks čia rasistinis? Kodėl mes nepykstame, kai mus lietuviais pavadina?“. Lietuvis yra tautybė, ne rasė. Amerikietis yra tautybė. Juodaodis yra rasė. Politikės palyginimas yra neadekvatus.
Antra. „Ar jūs atsimenate „Dėdės Tomo trobelę“? Kokiais ten žodžiais buvo apie afroamerikiečius parašyta?“. Nežinau, kada, ir ar iš viso ši politikė yra skaičiusi Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelę“, tačiau ši knyga kaip tik ir yra prieš rasizmą ir juodaodžių vergovę baltaodžiams amerikiečiams ir savo laiku buvo rimtas paskatinimas antivergovės judėjimui. Toks stiprus, kad Amerikos vergvaldžiai, savo laiku, bandė šią knygą uždrausti. Jeigu yra joje kokių negatyvių žodžių apie Teišerskytės minimus „afroamerikiečius“ (teisybės dėlei, vergovės laikais juodaodžiai dar oficialiai nebuvo „amerikiečiai“, nes neturėjo pilietinių teisių), jie romane tikriausiai skamba iš baltaodžių vergvaldžių lūpų, kaip meninė priemonė, o ne tam, kad būtų už gryną pinigą priimami. Politikė pademonstravo spragą savo išsilavinime.
Politikė šiuo atveju galėtų sakyti tiesiog „paryžietis“. Kam akcentuoti žmogaus odos spalvą?
Trečia. „O jeigu negras iš Paryžiaus? Tai aš sakysiu, kad afroparyžietis?“. Dar vienas absurdas. Politikė šiuo atveju galėtų sakyti tiesiog „paryžietis“. Kam akcentuoti žmogaus odos spalvą? Paryžiuje juk gyvena, yra gimę ir užaugę įvairių tautybių, kultūrų ir rasių žmonių. Kieno nors odos spalvos akcentavimas be jokios priežasties - irgi rasizmas.
Dar apie „negrus“. Sakykite ką norite, bet tai yra moderniajame pasaulyje nevartotinas žodis. Lietuvių kalbos gynėjai bei Aukščiausiasis Teismas, aiškinantys, kad „negras“ yra neutralus lietuvių kalbos terminas, turėtų pagalvoti, kad gina žodį, kuris bet kurioje vakarų šalyje turi įžeidžiančias konotacijas. Jie gina šimtmečių senumo konservatyvių valstiečių kalbos žodį, neatsižvelgdami į faktą, kad gyvename kitokiais laikais, ir kalba turi adaptuotis prie dabartinio gyvenimo, dabartinių realijų. Būtų pats laikas šį „norminį“ kraupiai nekorektiškai skambantį žodį nurašyti į istoriją, gūdžių ir jau praeitų laikų archyvus, ir pakeisti nauju.
Pabaigai, teisybės dėlei, pastebėjimas ir apie internetinius ponios Teišerskytės kritikuotojus, mano cituojamo straipsnio komentaruose vadinančius šią politikę „sena tarka“, aptarinėjančių jos amžių ir išvaizdą. Kritikuodami politikę už jos nekorektišką pasisakymą, patys tuo pat metu pasirodo esantys ne ką geresni. Nes ir pagal amžių bei išvaizdą, kaip ir pagal rasę, tautybę, seksualinę orientaciją brandžioje visuomenėje žmonės neturėtų būti aptarinėjami. Kritikuokime poelgius, o ne žmogų.
Kaip lengvai Dalia Teišerskytė būtų skandalo išvengusi pasakydama tiesiog, kad lėktuve 11 valandų sėdėjo greta nemaloniai kvepiančio asmens (jeigu toks iš tiesų buvo) ir tualeto.
