Rečiau nei apie ekonomines, bet prabylama ir apie nematerialines emigracijos priežastis – šalies konservatyvumas ir provincialumas, mažesnė nei šalyse, į kurias emigruojama, saviraiškos laisvė, neapykanta ir smurtas mažiau įprastų visuomenės egzempliorių adresu.
Gyvenimo nykumas, kai tenka kasdien apkarpinėti savo norus ir poreikius, nes, net jei ir galėtum sau juos leisti finansiškai, nerastum tinkamos pasiūlos, erdvės ir bendraminčių. Net jei bandytumei situaciją keisti, tavo entuziazmą numušinėtų abejingi, pavydintys ar tiesiog vėpsantys ir kritikuojantys, bet patys nieko nedarantys žmonės.
Sėdėk su manimi mano pelkėje ir būsim draugai. Pabandyk išbristi iš pelkės, ir aš pasistengsiu, kad tau tai atsirūgtų. Arba aš pats išlipsiu iš pelkės, pasinaudodamas tavo galva kaip laiptais.
Sėdėk su manimi mano pelkėje ir būsim draugai. Pabandyk išbristi iš pelkės, ir aš pasistengsiu, kad tau tai atsirūgtų.
Dalykai, kurie šalyse, į kurias emigruojama, savaime suprantami – gėjų vedybos ir įsivaikinimai, gimdymas namuose, moterų teisė į abortą, kitų rasių žmonių laikymas lygiaverčiais sau, neseksistinis požiūris į moteris, jauniausiųjų ir vyriausiųjų nediskriminavimas, duoto pažado laikymasis, sumokėjimas žmogui už jo atliktą darbą, taisyklių laikymasis, šunų nerišimas visam jų varganam gyvenimui kieme prie grandinės (tik keletas pavyzdžių) – Lietuvoje vis dar daugelio priimamos kaip erezijos ar nesąmonės.
Dar yra institucijų, kurios stengiasi informaciją vartotojams pateikti nežmogišku stiliumi (griozdiški sakiniai, smulkus šriftas ir viengubas tarpas tarp eilučių, kad būtų kuo sunkiau perskaityti), elektroninės pažymų užsisakymo sistemos, kurios stringa ir galų gale vis tiek turi eiti į įstaigą pats.
Suvargę prekybos centrų kasininkai, kurie tave, klientą, moko ir ant tavęs rėkia. Pasipūtę notarai, kurie, pasirašydami popierių ir imdami už tai pinigus, įsivaizduoja darantys tau nepaprastą paslaugą. Neplauti autobusai ir automobiliai. Gatvėje spoksantys ar kiekvieną tavo odos porą ir aprangos detalę familiariai apžiūrinėjantys praeiviai – nebandyk išeiti linksmesnis ar kiek kitaip susišukavęs ir apsirengęs, nes užspoksos mirtinai.
Baisūs miestų daugiabučių rajonai, kuriuose nėra erdvės tarp namų, garažų ir parduotuvių, kiemai, prigriozdinti piktomis signalizacijomis apsaugotų automobilių, o už plonos sienos girdi kosintį ar perdžiantį savo kaimyną. Istoriniai kai kurių miestų senamiesčiai, užpildyti neskoningais klubais ir liaudiškomis blogiausia prasme užkandinėmis. Pigus euroremontas.
Tarsi XIX amžiaus pabaigoje aukšta visuomenine padėtimi tebesidžiaugiantys kunigai, turintys teisingus atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Nors Bažnyčia atskirta nuo valstybės, kai kurie ganytojai vis dar mano esant absoliučiai tinkama atėjus į Seimą įžeidinėti ir globėjišku tonu mokyti Seimo narę apie deramus ir nederamus sprendimus.
Net ir šiandien keli bene labiausiai gerbiami popieriniai bei internetiniai laikraščiai yra atvirai krikščioniškos pakraipos. Nes nereligingiesiems trūksta kokybės?
Natūralu, kad kai kurie žmonės nori kuriam ar net visam laikui pabėgti nuo tokios aplinkos. Vos jie kerta Lietuvos sieną, kai kurių anapus likusių buvusių bendrapiliečių nuomone, jie pasidaro prarastieji arba išdavikai.
Kirtusieji sieną apraudami, keikiami, nurašomi arba imamos kurti jų susigrąžinimo strategijos ir tolimesnės emigracijos prevencijos planai. Nes Lietuva daugelio jos piliečių dar nėra suvokiama kaip integruota Europos Sąjungos dalis.
Kodėl iš vieno Lietuvos miesto į kitą gyventi persikraustę žmonės nepriimami taip dramatiškai, kaip persikraustę į kitą ESą šalį? Atskristi lėktuvu iš Londono į Kauną užtrunka trumpiau nei nuvažiuoti traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą.
Gyvenantieji Lietuvoje neranda laiko susitikti su tame pačiame mieste esančiais bičiuliais ir giminėmis dažniau nei per Velykas ir Kalėdas, o juk maždaug tokiu dažnumu su Lietuvoje likusiais giminėmis matosi ir emigrantai. Koks skirtumas, iš kokios pasaulio vietos kalbėsiesi telefonu ar internetu su savaisiais, jei fiziškai pasimatyti dažniau kaip dukart per metus vis tiek nesugebi?
Kodėl dažnai, skaitydama lietuvišką spaudą, randu parašyta „Lietuvos ir Europos šalių“, o ne „Lietuvos ir kitų Europos šalių“, tarsi mes Europai nepriklausytume? Netgi yra tekę skaityti frazę „Lietuvos, Rusijos ir užsienio“.
Laikas būtų susiprasti visiems, kad Lietuva yra ES dalis, taip pat kaip Zarasai yra Lietuvos dalis, o Pašilaičiai – Vilniaus.
Laikas būtų susiprasti visiems, kad Lietuva yra ES dalis, taip pat kaip Zarasai yra Lietuvos dalis, o Pašilaičiai – Vilniaus. Net ir žodis „emigracija“, taikomas ES gyvenantiems žmonėms, yra techniškai neteisingas. Turėtų būti tiesiog migracija.
Reikėtų įsisąmoninti, kad išvažiuojantieji iš Lietuvos nebūtinai išvažiuoja visam laikui. Patriotiškumas matuojamas ne tuo, kur esi, o tuo, ką darai. Pagaliau, žmonėms keliaujant, dirbant, mokantis įvairiuose kraštuose į Lietuvą ateina pinigai ir naujos idėjos. Be to, integruojamasi į tarptautinę bendruomenę.
Pastaruosius kelerius metus gyvendama užsienyje, Vilniuje pastebėdavau, kaip miestas ir jo žmonių apranga, šukuosenos, automobiliai išoriškai gražėja. Jei ne tas senovinis užsiciklinimas, kuris prasimuša pro gražų naują paviršių ir nuvilia. Tiesa, keičiasi ir tai. Dabar, pabuvusi Vilniuje keletą savaičių, imu suprasti, kad man čia labai trūksta daugiau įvairių tautybių žmonių, kalbų ir kultūrinės įvairovės.
