Neretai pastebiu, kad žiūrėdami į tokias istorijas ir matydami tik tą vieną žmogų mes lyginamės su savimi. Įsivaizduojame, kad kažkas yra sėkmingesnis, gudresnis, labiau užsispyręs, nes juk štai kiek jam ar jai pavyko pasiekti. Žinoma, negalime atmesti žmogaus asmeninių pastangų, tačiau kiekvieną kartą siūlau pažvelgti atidžiau ir lyginti ne galutinį rezultatą, o suprasti, kad mes visi startuojame iš skirtingų pozicijų.
Ką tai reiškia mūsų realiame gyvenime? Pavyzdžiui, vieniems tėvai gali suteikti galimybę įgyti geresnį išsilavinimą, kitiems pasidalinant darbus šeimoje lieka daugiau laiko profesinei veiklai, dar kitiems startas yra toks, kad mokslais gali tekti rūpintis patiems ir panašiai.
Pasigilinę į tokius atvejus daugeliu atvejų pamatytume, kad, nepaisant tokių asmenybių gebėjimų, prie įspūdingų jų pasiekimų prisidėjo ir daugiau žmonių. Galbūt tai buvo pavaldiniai, kurie tinkamai atliko jiems patikėtas užduotis, gal kolegos, kurie tinkamu metu ištiesė pagalbos ranką, o gal jų vadovai, laiku įžvelgę potencialą ir nukreipę tinkama linkme.
Gali būti, kad taip lygindami save su kitais darome vieną esminę klaidą – manome, kad sėkmingi žmonės yra tik patys save palaikantys.
Gali būti, kad taip lygindami save su kitais darome vieną esminę klaidą – manome, kad sėkmingi žmonės yra tik patys save palaikantys. Tada bandydami pasekti tuo įsivaizduojamu pavyzdžiu įkrentame į kraštutinumą „pasidaryk pats“ ir visus žygdarbius bandome nuveikti vieni.
Šiuo atveju reikėtų sau įvardinti, kokios nuostatos, vidiniai įsitikinimai mane skatina taip elgtis. Gal tai įsitikinimas, kad aplinkinių pagalbos poreikis bus tolygu pripažinimui, kad mūsų kvalifikacija neatitinka darbdavio keliamų reikalavimų ir mes nesugebame tinkamai atlikti savo pareigų? O gal turime įsitikinimą, kad niekas geriau už mane nepadarys, dėl to norint viską atlikti geriausiai ir tobuliausiai, reikia viską daryti savomis rankomis? Taigi patekus į tokius savęs vertinimo spąstus, jog viską darau pats, vertėtų stabtelti ir savęs paklausti − kas su manimi vyksta, ar tikrai viską turiu atlikti savarankiškai.
Žinoma, yra ir kitas kraštutinumas, kai ima atrodyti, kad be kitų paramos esi niekas ir nepasitarus su kitais neįmanomas joks sprendimas. Tada galime įsivelti į nuolatinę derinimų, susitikimų, diskusijų rutiną, kur vis bandytume pasitikrinti, ar tikrai darome teisingą žingsnį. Tada ir vėl verta pažvelgti į save iš šalies ir paklausti − kas vyksta. Galbūt problema tai, kad bijau priimti sprendimą, nes baisu padaryti klaidą? O gal nuolat ieškau pritarimo savo veiksmams, nes giliai širdyje neturiu pasitikėjimo savimi ir man reikia išorinio patvirtinimo?
Sveikatos požiūriu, geriausia laikytis aukso vidurio ir neįkristi nei į vieną, nei į kitą kraštutinumą.
Sveikatos požiūriu, geriausia laikytis aukso vidurio ir neįkristi nei į vieną, nei į kitą kraštutinumą. Mes gyvename ir dirbame tarp žmonių ir dauguma mūsų laimėjimų, pasiekimų yra ne vien mūsų, tačiau ir mus supančių žmonių nuopelnas. Todėl geriausia, ką galime daryti galvodami apie paramą sau, tai suvokti ir įsisąmoninti, kaip aš kuriu paramą sau, kokiais momentais darbe ir gyvenime man užtenka savęs, o kada man reikia kitų pagalbos ir kaip ja galiu pasinaudoti.
Žvelgiant į ateitį, daug kalbame apie tai, kokių savybių, įgūdžių ir kompetencijų reikės ateities darbuose. Dažnai pabrėžiama nauja profesinė realybė − aplinkos neapibrėžtumas, nepastovumas, kada ypatingai svarbūs tampa komunikacijos, bendradarbiavimo, gebėjimo priimti sprendimus įgūdžiai. Taigi suvokimas, kaip man būdinga veikti ir kaip geriausiai galiu gauti paramą sau, gali būti labai naudingas gyvenant tokioje aplinkoje.
Ir galiausiai, norisi baigti tuo, kuo pradėjau – apsidairę aplink ir supratę, kiek turime paramos iš savo aplinkos žmonių, padėkokime jiems už tą buvimą ir sėkmę kartu. Taip pat nepamirškime pagirti savęs už tuos momentus, kai tam tikrus gyvenimo įvykius išgyvenome dėl savo pačių stiprybės.
„Swedbank“ Personalo tarnybos vadovė Agnė Jonaitytė-Karalienė.
