Gegužės 18 d. Europos Komisija svarstė vadinamos „Nuomonės dėl teisinės valstybės“ projektą, kuriame keliami demokratinių principų laikymosi klausimai Lenkijoje.
Kas gi nutiko? Ar iš tiesų lenkai žengia antidemokratiniu keliu? Šis tekstas – trumpas įvykių priminimas bei įvertinimas pasimetusiems informacijos sraute.
Permainos atėjo su nauja valdžia
Nuo Sovietų Sąjungos griūties 1989 m., Lenkija buvo laikoma vienu geriausių perėjimo prie demokratinio valdymo pavyzdžių Rytų Europoje. Tačiau situacija pasikeitė 2015 m. pabaigoje – į Lenkiją vis dažniau krypsta kritikų strėlės.
2015 m. rudenį, po 8 metų opozicijoje, Lenkijoje į valdžią grįžo opozicijoje buvusi partija „Prawo i Sprawiedliwość“ (lenk. Teisė ir teisingumas, TTP), kuri ėmėsi ginčytinų reformų, keisdama, be kita ko, teisės aktus teismų veiklos ir spaudos laisvės srityse.
Bene daugiausiai kritikos sulaukė 2015 m. gruodį priimti Lenkijos Konstitucinio Teismo (Tribunolo) veiklos pakeitimai. Lenkijos Konstitucinis Teismas, kurį sudaro 15 teisėjų, yra svarbi institucija, užtikrinanti valdžių balansą ir priimamų teisės aktų atitikimą Konstitucijai. TTP laimėjo parlamento rinkimus, suformavo Vyriausybę; tai pačiai partijai priklauso ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, Vienintelis realus trukdis TTP priimti pageidaujamus sprendimus liko Konstitucinis Teismas – paskutinė partijos nevaldoma stabdžių ir atsvarų sistemos dalis.
Poveikis Konstitucinio Teismo sudėčiai bei sprendimų priėmimui
Ginčai dėl Konstitucinio Teismo teisėjų prasidėjo dar iki 2015 m. rudens Parlamento rinkimų. Prieš pasitraukdama iš valdžios, Lenkijos pilietinės platformos vadovaujama vyriausybė nominavo 5 naujus Konstitucinio Teismo teisėjus. Trys iš jų turėjo užimti teisėjų, baigusių savo kadenciją iki rinkimų, du – jau po rinkimų, vietas.
Konstitucinio teismo darbas buvo paralyžiuotas, ir Lenkija faktiškai liko be vyriausybės sprendimus kontroliuojančios institucijos.
TTP šis sprendimas buvo nepriimtinas. Partijai atėjus į valdžią, pagreitintomis procedūromis buvo pakeistas Konstitucinio Teismo įstatymas, numatant galimybę panaikinti visų penkių nominuotų teisėjų kandidatūras, bei nominuoti penkis naujus teisėjus. Pakeitimai taip pat sutrumpino Teismo prezidento bei viceprezidento kadencijų terminus (nuo 9 iki 3 metų). Netrukus TTP atšaukė visus penkis Pilietinės platformos vyriausybės nominuotus teisėjus bei nominavo naujus.
2015 m. gruodį Lenkijos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimus, kuriuose nurodė, kad ankstesnė vyriausybė turėjo teisę nominuoti tik tris teisėjus, todėl kitus du nominavo neteisėtai. Kita vertus, TTP negalėjo atšauti teisėtai nominuotų trijų teisėjų, nors galėjo pakeisti likusius du. Teismo prezidento bei viceprezidento kadencijų terminų sutrumpinimai jau esamiems teisėjams pripažinti antikonstituciniais.
Tuo metu Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda priėmė penkių TTP nominuotų teisėjų priesaikas. Konstitucinio Teismo pirmininkas išreiškė prieštaravimą.
TTP veikė toliau. Gruodį buvo pakeista Konstitucinio Teismo sprendimų priėmimo tvarka. Iki TTP vyriausybės reformų, Teismo sprendimams priimti reikėjo 9 teisėjų kvorumo (iš 15 Teismo teisėjų 9 turėjo dalyvauti priimant sprendimą), o sprendimai buvo priimami paprasta dauguma. Nauji pakeitimai reikalauja, kad Konstitucinio Teismo sprendimai būtų priimami 2/3 dauguma, be to, būtinas 13 teisėjų dalyvavimas.
Lenkijos vyriausybės sprendimai tapo nekontroliuojami
Gana nesudėtinga pastebėti, kad taikant tokią sprendimų priėmimo procedūrą, ir Teismo sudėtyje esant penkiems TTP paskirtiems teisėjams, Konstituciniam Teismui tampa itin sudėtinga priimti sprendimus dėl naujai priimtų įstatymų atitikimo Konstitucijai ir taip užtikrinti TTP priimamų įstatymų konstitucinę priežiūrą.
2016 m. kovą, veikdamas pagal ankstesnės įstatymo redakcijos procedūras, Konstitucinis Teismas pripažino tokius Konstitucinio Teismo sprendimų priėmimo tvarkos pakeitimus prieštaraujančiais Konstitucijai. Teismas nurodė, kad tokie pakeitimai prieštarauja teisėjų nepriklausomumo principui – vienam esminių demokratinės valstybės pagrindų.
Teismo sprendimas atitinka Venecijos Komisijos (Europos Tarybos institucijos) bei Europos Komisijos išsakytas pozicijas. Visgi TTP, reaguodama į tokį Konstitucinio Teismo sprendimą, nurodė, kad šis sprendimas neteisėtas (priimtas nesilaikant pakeitimais nustatytų naujų taisyklių) ir atsisakė jį paskelbti viešai (tai būtina, kad Teismo sprendimai taptų privalomais). Tokiu būdu Konstitucinio Teismo nutarimas buvo paprasčiausiai užblokuotas.
Susidarius šiai padėčiai Teismo darbas buvo paralyžiuotas, ir Lenkija faktiškai liko be vyriausybės sprendimus kontroliuojančios institucijos.
Ribojama žiniasklaidos laisvė
2016 m. sausį buvo priimti tolesni kontroversiški įstatymai, leidžiantys naujajai vyriausybei skirti visuomeninių šalies transliuotojų (televizijos TVP1 ir radijo „Polskie Radio“) vadovybę. TTP atstovai argumentavo, kad šios žiniasklaidos priemonės buvo šališkos ir per daug palaikė ankstesnę vyriausybę.
Susirūpinimą dėl tokių TTP veiksmų išreiškė Europos Taryba, Europos Komisija bei tarptautinės žurnalistų asociacijos. Kodėl?
Tokie pakeitimai sugriežtina vyriausybės kontrolę ir susiaurina žiniasklaidos laisvę. Atitinkamai, balandžio mėnesį pateiktu tarptautinės žurnalistų organizacijos „Reporteriai be sienų“ įvertinimu, Lenkijos žiniasklaidos laisvės indeksas smuktelėjo 29 pozicijomis lyginant su praėjusiaisiais metais.
Teisinės ES priemonės, kurių gali būti imtasi prieš Lenkiją, labai ribotos. Komisija turėtų remtis ES sutarčių numatytomis priemonėmis.
Pažeidžiami teisinės valstybės principai
2004 m. Lenkija, tapdama ES nare ir pasirašydama bei ratifikuodama ES steigiamąsias sutartis, įsipareigojo perleisti ES dalį savo suvereniteto ir laikytis jos teisės. Tai – neginčijama tiesa, kurią studentai sužino dar studijuodami apie Europos Sąjungos integraciją.
ES Sutarties 2 straipsnis numato vertybes, kuriomis grindžiama Sąjunga. Tai – pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms. Teismų nepriklausomumo ir žiniasklaidos laisvės ribojimai laikomi akivaizdžiais teisinės valstybės principo pažeidimais.
2016 m. sausį Europos Komisija organizavo pirmuosius orientacinius debatus, kuriais siekta įvertinti padėtį Lenkijoje. Po debatų, Europos Komisijos pirmojo pirmininko pavaduotojas Fransas Timmermansas Lenkijai nusiuntė laišką, kuriuo pradėtas struktūrizuotas dialogas taip Europos Komisijos ir Lenkijos.
2016 m. balandį Fransas Timmermansas lankėsi Lenkijoje, kur diskutavo su TTP atstovais dėl jų veiksmų Konstitucinio Teismo atžvilgiu. Nors ES pareigūnas pozityviai vertino savo vizito rezultatus, dialogas su Lenkija tęsiamas: vakar, gegužės 18 d., Europos Komisija svarstė vadinamosios „Nuomonės dėl teisinės valstybės“ Lenkijos atžvilgiu projektą, kuris kitą savaitę gali būti priimtas.
Nuostata, kad šalys narės laikosi ES vertybių, svyruoja
Tradiciškai laikyta, kad visos ES valstybės narės neabejotinai laikosi ES pamatinių vertybių, ir griežtesni reikalavimai taikytini tik stojančiosioms valstybėms. Pastaruoju metu ši prezumpcija buvo paneigta realių pavyzdžių – ypač Vengrijos bei Lenkijos, dėl kurių ES institucijos ne kartą reiškė susirūpinimą.
Procedūra, kuri šiuo metu pradėta prieš Lenkiją – nauja, ji grindžiama 2014 m. Komisijos pasiūlymu. Procedūrą sudaro trys etapai (i) Europos Komisijos vertinimas, (ii) Komisijos rekomendacija ir (iii) veiksmai, kurių bus imtasi po Komisijos rekomendacijos. Šiuo metu Lenkija yra pirmajame etape ir minėtoji „Nuomonė dėl teisinės valstybės“ yra šio etapo dalis.
Visgi, net jei Lenkijos atžvilgiu būtų išnaudoti visi trys minėtos procedūros etapai, teisinės ES priemonės, kurių gali būti imtasi prieš Lenkiją, labai ribotos. Komisija turėtų remtis ES sutarčių numatytomis priemonėmis.
Europa kol kas tik „gėdina“ ir įspėja
Vengrijos atvejis atskleidė, kad ES Sutarties 2 straipsnis, įtvirtinantis Sąjungos vertybes, neturi tvirto įgyvendinimo mechanizmo. ES vertybių užtikrinimas grindžiamas iš esmės vien ES Sutarties 7 straipsniu, numatančiu specialią politinę procedūrą.
Joje pagrindinį vaidmenį atlieka Taryba ir Europos Vadovų Taryba – institucijos, sudarytos iš valstybių narių, kurios itin sunkiai nusprendžia veikti viena prieš kitą, bijodamos, kad tai gali atsisukti prieš jas. Be to, sprendimams priimti reikalingas vienbalsiškumas ar labai didelė pritariančių valstybių dalis. Dėl tokio procedūros pobūdžio, iki šiol minėto straipsnio procedūra remtasi nebuvo, nors svarstyta ir diskutuota ne kartą.
Panašu, kad kol kas ES labiau remiasi „sugėdinimo“ ir politinio įkalbinėjimo priemonėmis, o griežtesnių veiksmų tikėtis kol kas sunku. Kita vertus, pastaraisiais metais Europą pasiekęs didžiulis pabėgėlių skaičius, su jais siejamos rizikos bei visuomenės baimės sąlygojo, kad vis daugiau radikalesnių pažiūrų dešiniųjų partijų išsikovoja visuomenės palaikymą, o tai leidžia manyti, kad ES vertybių laikymosi klausimai gali kilti ir kitose valstybėse.
Dr. Agnė Limantė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos instituto lektorė
