Agota Giedrė Raišienė: Kaip prezidentas A.Verygą arkliu išvadino, arba Apie vadybinius įgūdžius

Dėl arklių ir vežikų aišku: jei arklelis vos kapanojasi, nebeįstengia patempti vežimo, vežikas nelauks, kol tas besigaluodamas ir pats galą gaus, ir krovinį pradangins – iškinkys nabagą ir pakeis stipresniu arkliu. O jei bėda ištiks upėje, apdairus vežikas nesiims mokyti plaukti skęstančio arklio, bet iškeikęs pats save dėl to, kad į brastą su vežimu nepataikė, kviesis pagalbą ar temps vežimą iš vandens pats.

Tinkamu laiku priimti tinkamus sprendimus – tai yra esminis vadybinis gebėjimas. Tik turimus gebėjimus galima tobulinti, t. y. ugdyti įgūdžius. Čia, kaip ir kitose profesinėse srityse, reikalinga skirti pakankamus įgūdžius ir būtinus įgūdžius konkrečiai užduočiai atlikti. Pradedantis vairuotojas geba instruktoriaus padedamas nuvykti iš taško A į tašką B. Kitaip tariant, jis pasiekia tikslą, nes turi būtinus įgūdžius pajudėti automobiliu iš vietos ir pakankamus įgūdžius valdyti automobilį reaguodamas į aplinką. Šaunuolis mūsų pradedantis vairuotojas! Palyginti kompetentingas! Bet tik lyginant su visai nevairuojančiais. Nes net įprastą dieną ir ne piko metu pradinukas išsiskiria gatvėje savo menkais vairavimo įgūdžiais, ką jau kalbėti apie neįprastas dienas, pavyzdžiui, prieššventines karštines.

Bet ko vis apie transportą! Imkime kitos srities pavyzdį. Tarkime, tikslas yra pasiūti kelnes. Siuvėjo mokinys netrukus įgyja būtinus įgūdžius: naudodamas lekalą iškerpa kelnių dalis ir susiuva. Bet dar reikės laiko, kol mokinio siuvimo įgūdžiai taps pakankami kelnėms siūti savarankiškai, kokybiškai ir tempu, užtikrinančiu, jog klientas nepražils belaukdamas.

Su medicina dar įdomiau. Kokie mediko įgūdžiai yra būtini ir kokie pakankami diagnozuoti, operuoti, etc.? Pirmą kartą raudamas dantį būsimas dantų chirurgas turi tik pakankamai žinių. Antrą kartą – šiokių tokių gebėjimų. Trečią – jis greičiausiai turi būtinus įgūdžius, kaip tai atlikti sėkmingai. Tačiau laukia ilgas kelias, kol įgis pakankamus įgūdžius šiam darbui. Jau nekalbant apie aukštas kompetencijas.

Tai kodėl gi kalbant apie vadovavimą ir vadybines kompetencijas taip labai nenorima suprasti, kad vadybinių įgūdžių stoka, ypač ekstremaliose situacijose yra ne mažiau, o kartais net gerokai labiau rizikinga, nei kitose profesinės veiklos srityse? Labiau rizikinga, nes apima platesnį ratą, kuris susiduria su nekompetentingo vadovo neišmanymo pasekmėmis.

Prezidentas, teigdamas, jog ekstremalioje situacijoje pakankamų vadybinių įgūdžių neturintis, t.y. tinkamu laiku tinkamų sprendimų nepriimantis ponas A.Veryga turėtų toliau likti pareigose, leidžia sau eksperimentuoti su visuomene ir apskritai valstybe.

Pakankamų įgūdžių stokojantis siuvėjas rizikuoja tik nepatenkintais klientais, kurie „pakeis arklį brastoje“ – spjaus į užsakytas kelnes ir susiras geresnį siuvėją. Pakankamų įgūdžių neturintis dantų chirurgas gali sukelti kur kas didesnių, tikrai rimtų bėdų, kaip ir neįgudęs vairuotojas, pakliuvęs į nepalankias aplinkybes. Tuo tarpu gerbiamas Prezidentas, teigdamas, jog ekstremalioje situacijoje pakankamų vadybinių įgūdžių neturintis, t.y. tinkamu laiku tinkamų sprendimų nepriimantis ponas A.Veryga turėtų toliau likti pareigose, leidžia sau eksperimentuoti su visuomene ir apskritai valstybe. Nes korona viruso keliama grėsmė visuomenei ir valstybei yra tokia didelė, kad pradinukai šioje situacijoje niekaip nesusitvarkys.

Medikų reikalavimas atstatydinti A.Verygą – tai ne kaltų ieškojimas. Tai apeliavimas į sveiką nuovoką. Tik nenuostabu, jei sveikos nuovokos pasirodytų ne itin daug. O ir iš kur ji – juk tokia profesinė sritis kaip vadovavimas palikta valstybės tarnautojų saviugdai, taip pat ir vadybos studijos laikomos jei ne niekais, tai bent mažiau vertomis už kitas.

Spaudos konferencijoje veikiausiai gerb. Prezidentas supainiojo pasakas. Tikroji kalba apie tai, kad buvo protingas asilas, kurį šeimininkas išmokė patį vieną nutempti pakrautą vežimą į turgų ir atidavus prekybininkams krovinį grįžti atgal namo. Asilas ilgą laiką tai darė sėkmingai, ir šeimininkas jį išsijuosęs gyrė visiems apylinkės ūkininkams. Galiausiai asilas ir pats įtikėjo, kad yra neregėtai protingas. Kartą jam traukiant vežimą į turgų labai lijo. Asilas pagalvojo: o kodėl turėčiau eiti lankstu ir kirsti upę per tiltą, jei galiu ją perbristi? Jis taip ir padarė. Tačiau įbridusį iki pusės upės jį pradėjo srovė nešti. Gerai, kad vežimas suteikė stabilumo ir asilas sėkmingai išlipo kitame krante. Turgaus prekybininkai keikė asilą, kad druska vežime šlapia ir aptirpus, bet ką darysi – gyvulys lieka gyvuliu. Kitą sykį ir be lietaus asilas nusprendė sutrumpinti kelią. Tik bėda, kad vežimas buvo prikrautas ne druskos, o kempinių. Kempinės upėje sušlapo ir nugramzdino dugnan ir vežimą, ir patį asilą.

Prezidentas teisus – kaltų ieškoti dabar ne laikas, tačiau taip pat ne laikas leisti asmenims, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų visų ateitis, užsiimti bet kokia saviugda, leisti toliau veikti (nepainioti su darbu!) akivaizdžiai neišmanančius, stokojančius žinių, gebėjimų ir įgūdžių.

Agota Giedrė Raišienė yra Mykolo Romerio universiteto Lyderystės ir strateginio valdymo instituto profesorė