Tik negretinkite ubago ir varguolio! Šių laikų ubagas nebūtinai yra varguolis, būti ubagu – pasirinkimas. Tuo tarpu varguolis dažnai pasirinkimo neturi, ir vis dėlto jis viltingas ir linkęs dalintis, kuo išgali, priešingai nei ubagas, kuris iš užančio traukia išgaląstus peilius net per miegus susapnavęs ką tariant, kad būtų gerai ir duoti, ne tik imti.
Papildant pastarąją savaitę vykstančią diskusiją apie tai, kas ir kodėl turi arba neturi vykti į būsimą Europos vadovų Tarybos (EVT) posėdį, pažvelkime į klausimą dar vienu, kiek platesniu požiūriu. Tuo tikslu – trys pavyzdžiai, viena paralelė ir trumpa pastaba.
Kadaise teko stebėti iškalbingą situaciją. Rugsėjo pirmąją pradinių klasių mokytoja, paduodama pilną indą daugiau ir mažiau naudotų pieštukų, arčiausiai sėdinčios mergytės paprašė išdalinti juos klasės mokiniams, kad šie ant lipnių lapukų parašytų savo linkėjimus draugams šventės proga. Mergytė jau tiesė indą toliau sėdinčiam vaikui, tačiau jos ranką sustabdė greta dukros stovėję tėvelis: „Palauk, pirma sau pasilik!“ Mergytė išraudo ir akimirką pamąsčiusi ant savo stalo pasidėjo dailų, mažiau naudotą pieštuką. Kas gi čia tokio, paklausite. Ogi du dalykai. Pirma, vaikui nė mintis nešovė, kad pieštukų galėtų kuriam nors, įskaitant ir ją pačią, neužtekti. Antra, tėveliui tokia mintis šovė. Svarbi aplinkybė, vertinant situaciją, yra ta, kad mokinukės šeima valdo sėkmingą, bet kokių krizių metu būtiną tam tikrų paslaugų verslą. Taigi, mergytės šeima ne iš tų, kuriose į vaikų kraują vardan išlikimo būtų gyvybiškai reikalinga įrašyti „duoda-imk, muša-bėk“ arba „kol gali imk (valgyk), ne rytoj taip begausi“.
Į kraują įaugusių ubago mentaliteto pavyzdžių galima paminėti ir daugiau. Kad ir dar visai neseną madą furšetuose prisikrauti per lėkštės kraštus virstančią kaugę užkandžių, kurių išsipustę, įmitę garbingi svečiai galiausiai nebepajėgdavo sudoroti.
(Ubagui) imti, kol duoda, galima ir kitaip, nebūtina akivaizdžia natūra. Trečiasis pavyzdys – reiškinys, neformaliai vadinamas moksliniu turizmu. Pagal reikalavimus pareigybei, tarptautinės išvykos mokslininkams privalomos. Mobilumo finansavimas palyginti geras, o oficialūs išvykų tikslai prasmingi ir naudingi profesiniu atžvilgiu, tik, deja, kai kuriuos įkvepiantys nepakankamai. Pastarieji itin gausiai fotografuojasi. Gudresni ir didesni garbėtroškos – įstaigų ir jų vadovybės fone, greta iškilių vietinių personų, taip pat auditorijose ir konferencijų salėse.
Nuotraukos nerodo, jog nepriklausomai nuo paskelbtos temos su studentais diskutuota apie tautinius patiekalus, vietinius miesto transporto savitumus ir lankytinus objektus, o konferencijos salėje nusifotografuota iš pasivaikščiojimo senamiestyje trumpam sugrįžus (nemokamai) papietauti. Ne tokie gudragalviai fotografuojasi prie kaktusų, paplūdimiuose, šalia muziejų eksponatų ar baruose su pakeltomis taurėmis rankose. Kelionės nuotraukų komentaruose aikčiojimų ir savigrožėjimosi su kaupu. Nieko bloga ta pačia proga pamatyti pasaulį ir papildyti laisvalaikio patirčių bagažą, jei darbo vizito rezultatas vien tuo neapsiriboja. Deja, tipiško „dalyvio“ išvykų nuotraukų įspūdingumas yra atvirkščiai proporcingas parvežtam jo darbo rezultatui.
Vedant paralelę, kai kurių politikų užsienio keliones bei gi dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose galima pavadinti politiniu turizmu, nes atitinka abu pagrindinius bruožus: tai gausa nuotraukų iš įspūdingos aplinkos tarpe garbingų kompanionų ir apverktini realūs asmeniniai darbo rezultatai. Vietoje pastarųjų pristatymo, apsiribojama kartojimu, kad vizitas arba susitikimas buvo nepaprastai vaisingas. Kaip atpažinti politinį turistą? Paklauskite, kokie konkrečiai jo ar jos politinio vizito vaisiai. Jei vietoje atsakymo išgirsite aikštingą pasipiktinimą klausimu arba manipuliatyvų „o ką tu dėl to nuveikei?!“, žinokite, kad be ateities kartoms sukauptų nuotraukų, liudijančių neva „darbus“, toks politikas vargiai ką daugiau turi nuveikęs.
Kaip atpažinti politinį turistą? Paklauskite, kokie konkrečiai jo ar jos politinio vizito vaisiai.
Praėjusią savaitę ponas prezidentas, į pastebėjimą, jog artėjančiame EVT posėdyje būtų gerai dalyvauti Vyriausybės galvai, kadangi energetikos klausimas esąs Vyriausybės sprendimų dispozicijoje, atsakė, kad dalyvavimo niekam neužleis, nes „norint važiuoti į Briuselį reikia turėti tam tikrą padarytų darbų skrynelę. Šiuo metu Vyriausybės skrynia yra visiškai tuščia.“ Deja, apie paties prezidento darbų skrynios turinį, įskaitant užsienio politiką ir gynybą, rinkėjams, suprantantiems, kad švarko kirpimas nelemia politiko gebėjimo tarptautinėje arenoje derėtis dėl visuomenei naudingų sprendimų, faktiškai nieko nežinoma. Bet gi būkime kantrūs ir pamatysime, ar iš vizito EVT pasipils politiniam turizmui taip būdinga gausa nuotraukų, ar prezidentas parveš taip pat ir rezultatą, prie kurio bus prisidėjęs asmeniškai bei galės savo indėlį įvardinti konkrečiau nei „mes turėjome vaisingas diskusijas“.
P.S. Beje, pabrėždamas būtent Vyriausybės atsakomybę prezidentas energetikos ministrui pavedė skubiai išspręsti elektros kainų problemą, sprendimą suderinant ES lygmeniu. Įdomus prezidento sumanytas uždavinys, turint omenyje, kad į susitikimą, kur toji problema bus sprendžiama aukščiausiuoju ES lygmeniu, vyks pats prezidentas. Vyriausybei duota užduotis panaši į žalčių karalienei Eglei laumės duotą užduotį – neturint nei indų, nei miltų pyragą iškepti. O kovingas prezidento pasisakymas apie tai, kas keliaus į EVT susitikimą, nori nenori verčia galvoti apie tą nelemtą ubago prigimtį – reikia, nereikia imti, ką tik gali, ir bruktis, kur tik pavyksta, nes ne rytoj taip begausi.
