Aplinkos ministerija, tarsi žaibas iš giedro dangaus, nusprendė nusavinti miško valdas. Praėjusių metų lapkritį staiga iš kažkur atsirado naujų saugomų teritorijų ūkinės paskirties miškuose. Tai nebuvo joks Advento stebuklas, kai Lietuvoje per naktį padaugėjo saugomų barsukų ar šlagėlių. Tai labiau panašu į ministerijos klerkų chamišką elgesį.
Lietuvos erdvinės informacijos sistemoje (plačiau žinomoje kaip „geoportalas“), kurioje rodomos ir saugomos miškų buveinės, Aplinkos ministerijos pavaldžios institucijos su kelių eko-kioskelių pagalba ėmė ir „patikslino“ anksčiau vykdytos inventorizacijos duomenis. Staiga keliasdešimt tūkstančių ūkinių miškų atsirado naujų saugomų teritorijų su buveinėmis. Kai kuriais atvejais – apimančių visą miško sklypą. Tiksliai pagal jo ribas.
Jei turite miškotvarkos projektą, kuriame valstybė dešimtmečiui yra patvirtinus ūkinę veiklą, ir dabar sumanysite savame miške ką nors padaryti, jums užsidegs raudona šviesa. Taip per keletą mėnesių šimtai, o gal ir tūkstančiai miško savininkų gavo dovaną iš valstybės – ženkliai nuvertėjusius savo miško sklypus, kuriuose nieko nebegalima daryti nieko, tik grožėtis.
Staiga keliasdešimt tūkstančių ūkinių miškų atsirado naujų saugomų teritorijų su buveinėmis.
Be abejo, saugoti gamtą – privalu, įsipareigojimai Europos Sąjungai nekvestionuojami. Tačiau Lietuvos Konstitucija numato, jog asmens nuosavybė yra neliečiama, o, jei paimama visuomenės poreikiams, už ją turi būti teisingai atlyginta. Taip yra visose normaliose Vakarų šalyse.
Tačiau Aplinkos ministerijos politiniai veikėjai aiškina, kad kompensacijų nebus, nes valstybės biudžete tam nėra pinigų. Tuo tarpu Finansų ministerija sako, kad biudžete galima numatyti lėšas ūkinės veiklos ribojimams kompensuoti, tačiau reikia, kad dėl jų kreiptųsi atsakinga institucija, šiuo atveju – Aplinkos ministerija. Tad biudžete išgaruoja dar net nespėjusios atsirasti lėšos, nes vienos institucijos biurokratai nesivargina kreiptis į kitą valstybės instituciją.
Ši problema liečia ne tik privačius miškų savininkus: tingima pakovoti ir dėl valstybinių miškų, kad milžinišką turtą administruojanti Valstybinė miškų urėdija gautų solidžias išmokas iš Europos Sąjungos už gamtos vertybių apsaugą. Ministerija elgiasi taip, tarsi būtume turčiai – neprašo to, kas mums priklauso, o vietoje to eina draudimų keliu ir neria kilpą ant privačių miškų savininkų nuosavybės ir valstybinių miškų valdytojo, taigi ir visų piliečių.
Atėjo laikas pagalvoti apie nuodugnų valstybinį auditą ir peržiūrėti, ar tikrai saugomos teritorijos yra tinkamai išskirtos, o kompensacijos miškų savininkams nemokamos. Be to, į valstybės biudžetą nebuvo įtraukiami asignavimai ir pažeidžiamas pagrindinis principas – turto savininkas ar valdytojas nėra tinkamai informuojamas, apie tai, kad negalės disponuoti turtu taip, kaip tai darė anksčiau.
Atėjo laikas pagalvoti apie nuodugnų valstybinį auditą ir peržiūrėti, ar tikrai saugomos teritorijos yra tinkamai išskirtos, o kompensacijos miškų savininkams nemokamos.
Turėtume imti pavyzdį iš Švedijos, kurioje, po privačių miškų savininkų kreipimosi, Konstitucinis teismas nusprendė, kad Aplinkos apsaugos ir Miškų įstatymai prieštarauja pagrindiniame šalies įstatyme numatytoms nuosavybės apsaugos nuostatoms. Nustatyta, kad ūkinės veiklos apribojimai privačiuose miškuose galimi tik susitarus su savininkais arba sumokėjus jiems adekvačias kompensacijas, net jeigu tai visuomeninės paskirties teritorijos ar nacionalinės svarbos objektai.
Jau minėjau, kad identiška nuostata numatyta ir Lietuvos Konstitucijoje. Nejaugi ministerijų ar kitų institucijų politikams ir biurokratams nėra suprantama, kas yra privati nuosavybė ir jog negalima taip paprastai jos iš žmogaus atimti ar apriboti disponavimą ja? Pastaruoju metu Aplinkos ministerija priima sprendimus ne tik nesiremiančius jokiomis mokslo patvirtintomis išvadomis, bet ir grubiai pažeidžiančius pamatinius teisinės valstybės principus.
Aidas Pivoriūnas yra Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius.
