Pirma, atmetus visas emocijas ir bandymą įaudrinti visuomenę, reikia pripažinti, kad viešojoje erdvėje nupasakoti kirtimai Labanoro girioje yra ne tik legalūs, bet ir remiasi ilgamete miškų ūkio praktika, yra atliekami laiku ir nekelia grėsmės darniam miškų ūkiui.
Neįgudusiai akiai ir žmogui, nesusiduriančiam su miškų kirtimais kasdienybėje, tokie plyni kirtimai vizualiai atrodo „baisiai“, nes tam tikrą laiką miško žemė lieka be medžių. Tačiau ūkininkaujant miške tai įprastas reiškinys ir kai kuriais atvejais vienintelis efektyvus būdas išlaikyti nepakitusią rūšinę sudėtį. Pavyzdžiui, pušynai sunkiai atkuriami kitais būdais, tik po plyno kirtimo juos atsodinant. Šiaurės Europos šalyse miškininkai, susidurdami su sunkumais atkuriant pušynus, juos net padega. Taip pat kai kuriose Europos šalyse plynieji kirtimai vadinami atkuriamaisiais, nes jų paskirtis – sudaryti palankias sąlygas atsikurti medžių rūšims.
Labanoro giria patenka į Labanoro regioninio parko teritoriją ir didžioji jos dalis yra saugoma, t. y. joje esančių medžių kirtimo amžius yra gerokai didesnis. Paprastai saugomoje teritorijoje taikomi ūkininkavimo ar apsaugos režimai yra skirtingi. Regioninis parkas, kartu su Labanoro giria, nėra rezervatas, todėl juose kirsti galima, tačiau suprantama, jog galioja tam tikri ribojimai, atsižvelgiant į miškų grupes.
Visi Lietuvos miškai suskirstyti į 4 grupes: I – rezervatiniai miškai, kuriuose kirsti draudžiama; II – specialios paskirties miškai: draustiniai, priešeroziniai ir rekreaciniai miškai, juose kirsti leidžiama gamtinę brandą pasiekusiuose medynuose (svarbu atkreipti dėmesį, kad plynieji kirtimai II grupės miškuose neleidžiami); III – apsauginiai miškai: draustiniai, kultūriniai rezervatai, laukų apsauginiai miškai – kirsti leidžiama, tačiau vertingiausių medžių rūšių amžius didesnis, o plyni kirtimai negalimi nacionaliniuose parkuose; IV – ūkiniai miškai: pagrindiniai kirtimai galimi tik medžiui pasiekus tam tikrą amžių.
Dar daugiau – pagal miško kirtimų taisykles yra begalė kitų ribojimų ir draudimų: nuo miško kirtimo tam tikrais laikotarpiais iki nekertamų zonų aplink saugomų paukščių lizdavietes ar net draudimo kirsti statesniuose nei 45 laipsnių šlaituose. Taigi akivaizdu, kad net ūkiniuose miškuose yra daugybė ribojimų, užtikrinančių atsakingą ir tausojantį miškų naudojimą, tačiau laikantis taisyklių mišką eksploatuoti leidžiama.
Suprantu gamtosaugininkus – Andrejus kovoja iš idėjos, tai kilnus darbas, tačiau net ir jis pripažįsta, kad Labanoro girioje buvo ir yra kertama. Tad jeigu per tiek metų naudojant miškus nesunyko saugomos vertybės, kodėl jos turėtų sunykti dabar? Atsakymas paprastas – neturėtų, nes viskas daroma remiantis mokslu, pamatuojant ir protu. Ūkinės veiklos ribojimai nustatyti atsižvelgiant į saugomas vertybes ir yra pakankami joms išsaugoti. Žinomas rašytojas, miškininkas, publicistas G. Isokas savo knygoje mini, kad 25 proc. Labanoro girios pasodinta miškininkų. Ši giria nėra neliestas žmogaus rankos miškas ir ji išliko iki mūsų dienų tik dėl tokio ūkininkavimo.
Vis dėlto negali pro ausis ir akis praslysti kitas faktas, kuris, spėju, labiausiai ir kliūna visuomenei – tai bailus, nerišlus ir nemokšiškas Aplinkos ministerijos atstovų kalbėjimas apie tai, kodėl reikia kirsti tiek, kiek kertama. Bet čia jau kita tema. Svarbu suprasti, kad girios yra dideli miško masyvai, milžiniškos teritorijos, kurių nenaudojant Lietuvos ekonomikai būtų padaryta didelė žala. Juk iš ūkinės veikos ne tik sukuriamos darbo vietos miško darbuotojams, bet per atnešamas pajamas, medienos gaminių eksportą, sumokamus mokesčius ir kitas priemones naudą pajaučia visi šalies gyventojai nuo mokytojo iki pensininko, o iš šios veiklos pajamų miško savininkai ir valdytojai finansuoja ir miškų aplinkosaugos priemones.
Jei, kaip dabar radikalai nori, būtų dirbtinai apribota veikla miškuose, valstybei tektų kompensuoti nuostolius. Ar mes esame tiek turtingi ir pasiryžę ne gauti pajamų į biudžetą, bet mokėti kompensacijas už veiklos ribojimus ir pašalpas darbo netekusiems miškų kirtimo technikos operatoriams, medienos apdirbimo įmonių ir kitiems darbuotojams? Kukliais skaičiavimais, taikant dar griežtesnes ūkininkavimo miškuose sąlygas, valstybei tai gali atsieiti iki kelių šimtų milijonų eurų.
Žvelgdami giliau matome, kad Lietuvos miškų plotas ir metinis prieaugis nuolatos didėja. Pavyzdžiui, palyginti su 1934 m., kai Lietuvos miškingumas tesiekė 16 proc., miškų plotas išaugo daugiau nei dvigubai ir 2017 m. siekė 33,5 proc. Medynų tūris analogiškai didėjo nuo 125 mln. kubinių metrų 1948 m. iki 543 mln. kubinių metrų 2017-aisiais.
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, kasmet iškertama apie 1,8 proc. Lietuvos miškuose esančio žalių medžių tūrio, arba apie 60 proc. metinio prieaugio. Pabandykime įsiminti šiuos skaičius – pas mus kasmet priauga dvigubai daugiau žaliosios medžio masės miškuose nei iškertama. Dvigubai daugiau! Pasaulyje laikoma, kad miškininkavimas yra darnus iškertant iki 95 proc. metinio prieaugio. Taip pat svarbu, kad visi iškertami miškai privalo būti atkurti per trejus metus. Tie, kurie dėl kokių nors priežasčių nėra atkurti pačių savininkų, po 5 metų privalomai atkuriami valstybės, o žala išieškoma iš savininko, bet tokių atvejų yra vienetai.
Verta atkeipti dėmesį ir drąsiai pasakyti, kad klaidinimas, jog miškų plotai didėja ar prieaugis apskaitomas neteisingai, kirtavietes neva taip pat įtraukus į skaičiavimus, yra visiškas absurdas, neturintis nieko bendro su realybe. Taip, iškirtus mišką kirtavietė vis tiek laikoma mišku, nes tai yra miško žemė ir ją naudoti kitoms reikmėms nei su mišku susijusi veikla negalima. Be to, tai žemė, kuri per trejus metus turės būti atkurta mišku. Tačiau niekas taip primityviai miškų prieaugio, neva padauginus teorinį koeficientą iš miškų ploto gaunamas prieaugis, neskaičiuoja.
Yra atskiras mokslas, susijęs su miškų inventorizacija, ir mokslininkai visą gyvenimą gilinasi į duomenų rinkimo metodus ir pateikia formules, pagal kurias jie turi būti apskaičiuojami. Metinis prieaugis gaunamas iš Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenų. Kitaip tariant, visa Lietuva yra padalyta į matavimo barelius, kurių tinklas yra pakankamas statistiškai patikimiems duomenims gauti. Minėtuose bareliuose yra labai tiksliai pamatuojami visi ten esančių medžių duomenys ir taip gaunama visos Lietuvos statistika. Taigi, abejoti statistiniais duomenimis nėra pagrindo, nes jie – ne teoriniai skaičiavimai, o paremti praktiniais matavimais.
Daug kalbų ir diskusijų sukėlė sprendimas padidinti kirtimų normą ateinančiam penkmečiui iki 6 proc. Visų pirma, sprendimas didinti kirtimų normą savaime nereiškia, kad bus kertama daugiau. Nei 2016 m., nei pernai leistina norma nebuvo iškirsta ar akivaizdžiau prie jos priartėta. Nors 2018 metų oficialių duomenų dar nėra, tačiau ekspertai sutaria, kad ir šiemet bus iškirsta 10 proc. mažiau nei leidžiama kirtimo norma.
Jau daugelis greičiausiai pamiršo, bet 2014–2018 m. metinė kirtimų norma taip pat buvo 6 proc. didesnė nei 2009–2013 m. Tada buvo kalbama, kad tai leistų iš dalies išspręsti su ekonominiais nuostoliais susijusias problemas perbrendusiuose ūkiniuose minkštųjų lapuočių medynuose ir užtikrintų stabilų pagrindinį miško naudojimą iki 2030 metų. Taip pat patvirtinta metinė pagrindinio kirtimo norma yra racionali ekonominiu požiūriu ir leidžia vykdyti visas kitas svarbias miško funkcijas – aplinkosaugines ir socialines. Tad kodėl būtent dabar visuomenėje bandoma sukelti tokią masinę isteriją?
Kyla įvairių minčių, kas ir kodėl klaidina visuomenę, tačiau nesileiskime į spekuliacijas ir kalbėkime faktais. Didinti kirtimų normą 6 proc. pasiūlė mokslininkai, o ne valstybės tarnautojai ar verslininkai, ir tai jie padarė atsižvelgę į perbrendusių medynų plotus ir kitus rodiklius. Kirtimų norma nustatoma 5 metams ir tik valstybiniams miškams. Jos nustatymo tikslas – užtikrinti tolygų medienos išteklių naudojimą, neviršijant kasmet priaugančio medienos kiekio. Minėta norma periodiškai perskaičiuojama, todėl gali tiek didėti, tiek mažėti priklausomai nuo prieaugio, miškų amžiaus struktūros ir kitų objektyvių priežasčių.
Taip pat svarbu akcentuoti, kad Lietuva nepatenka tarp tų šalių, kurios iškerta didžiausią dalį metinio prieaugio, ir Europos kontekste pagal šį kriterijų veikiau esame gale. Kuris nors skandinavas mus už tai bartų, nes tokie skaičiai rodo prastą ūkininkavimą, per daug medienos paliekant supūti miškuose. Už mus kur kas intensyviau savo miškus naudoja Latvija, Lenkija, Čekija, Austrija, jau nekalbant apie Suomiją, Švediją ir kitas valstybes. Objektyviai kalbant, net jei kirtimų norma būtų padidinta daugiau nei 6 proc., nerizikuotume, kad kertame daugiau medienos negu jos priauga. Tad tokie bandymai viešojoje erdvėje supriešinti visuomenę yra neatsakingi. Bandymas apriboti miško kirtimus primena sabotažo metodus, o ne solidų dialogą. Įsivaizduokite, jei mėnesį kas stabdytų traukinių judėjimą, nes kam nors netinka jų keliamas triukšmas?
Gerbkime ir mylėkime miškus, bet nebandykime jų paversti stabais. Tai nebus naudinga nei visuomenei, nei patiems miškams.
Aidas Pivoriūnas yra Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius.
